Lietuvoje

2019.10.01 19:16

Lietuvė laimę rado Airijoje – užsiima vyndaryste: noriu čia pasilikti ir savo anūkus pamatyti

Adomas Šimkus, Giedrė Trapikaitė, LRT RADIJO projektas „4 milijonai"2019.10.01 19:16

24-erius metus ne Lietuvoje gyvenanti Eglė Llewellyn yra viena pirmųjų lietuvių, atradusių nuo seno keltų gyventą Airijos salą. Prie sostinės Dublino esančiame nedideliame, beveik 8 tūkst. gyventojų turinčiame, Lusko miestelyje lietuvė sukūrė šeimą su airiu, augina keturis vaikus. Airijos lietuvė augina obelis, vynuoges ir su vyru yra vieninteliai regione vyndariai.

Emigravo dėl meilės

Eglė su apskritus metus žaliuojančia Airijos sala pirmą kartą susipažino Lietuvai vos atgavus nepriklausomybę – 1991-aisiais. Tuomet moteris vyko į landšafto architektūros studentų susitikimą. „Tai buvo antri metai, kuomet mes galėjome laisvai išvažiuoti“, – prisimena E. Llewellyn.

Lietuvei pirmoji pažintis su Airija buvo lemtinga. Čia ji sutiko savo antrąją pusę. „UCD universitete sutikau būsimą vyrą. Jis kitais metais buvo Vokietijoje ir atvažiavo manęs aplankyti į Lietuvą. Taip ir pradėjom bendrauti“, – pasakoja Eglė.

Lietuvė prisimena, kad prieš kelias dešimtis metų atvykti į Airiją nebuvo taip paprasta, kaip kad yra dabar. „Tais laikais aš dar negalėjau gauti leidimo įvažiuoti į Airiją. Turėjau darytis vizą tam, kad čia atvykti. Vėliau, kai ištekėjau, turėjau kas dvejus metus eiti pratęsinėti vizą – pase turėjau gauti specialų štampą“, – atsiminimais dalinasi pašnekovė.

Liko auginti vaikų

Šiuo metu Airija gerai žinoma kaip viena populiariausių emigracijos krypčių, kurią pamėgę ne tik mūsų kraštiečiai. Tačiau trečia pagal dydį Europos sala ne visada buvo tokia svetinga. Eglė pasakoja, kad pirmuosius du metus negalėjusi dirbti jokio oficialaus darbo. „Pirmą kartą, kai atvažiavau, man nedavė leidimo dirbti. Pase buvo spaudas, kad 2 metus neturiu teisės čia dirbti. Buvo tikrai sunku: viskas nauja, o interneto dar nebuvo“, – pirmuosius metus Airijoje prisimena lietuvė.

Eglė sako neturėjusi problemų dėl savo anglų kalbos, tačiau pirmieji metai svečioje šalyje daug ko išmokė. „Gatvėje sutikti žmonės mane pasitikdavo su „How are you?“ (kaip laikaisi?; red. past.). Iš pradžių galvodavau, kad manimi domisi, klausia kaip aš gyvenu, tačiau vėliau supratau, kad tai yra tiesiog pasisveikinimas – „labas“ ir tiek“, – kultūrinius skirtumus vardija pašnekovė.

4 vaikus auginanti mama prisipažįsta negalvojusi, kad gyvenimas susistyguos taip, kad ji liks namuose auginti vaikų. „Visada galvojau, kad kaip ir Lietuvoje, vaikus leisime į darželį, o aš galėsiu pradėti dirbti. Tačiau taip nesigavo. Vyras pradėjo savo verslą, buvo jame labai užsiėmęs. Tada aš jam pradėjau padėti. Taip ir likau namuose“, – pasakoja E. Llewellyn.

Įsisuko į šeimos verslą

Apie 1990 metus, kuomet dažnas airis rinkosi studijas ar darbus Anglijoje, būsimasis Eglės vyras išreiškė norą likti savo gimtojoje šalyje. Tuo metu darbą susirasti nebuvo lengva, tad jaunuolis nusprendė pradėti kurti savo verslą.

„Jis pradėjo auginti obuolius. Juos parduoti nebuvo lengva. Tada pradėjo spausti sultis. Dar vėliau – gaminti obuolių actą, sidrą ir šampaną. Dabar gaminame vynuogių vyną“, – su šeimos verslo virtuve supažindina Lusko lietuvė.

Dešimtmetį gaminamas vynas, pasak E. Llewellyn, yra vienintelis airiškas vynas visame Fingalo regione. Vadinasi jis „Luska“ – nuo Lusko miesto, kuriame pašnekovė su vyru darbuojasi ir gyvena, pavadinimo.

Lietuvės ir airio ūkyje taip pat auginamos kriaušės, vyšnios ir trešnės. Moteris džiaugiasi, kad vaikams paaugus, ji galinti labiau padėti vyrui, ypač spręsti buhalterinius klausimus.

Namą pasistatė savomis rankomis

Landšafto architektūros studijas baigusi lietuvė sako nesigailinti dėl to, kad architektės darbą teko iškeisti į motinystę. „Aš pati suprojektavau mūsų šeimai namą. Su vyru patys savo rankomis jį pastatėme: nuo pamatų iki landšafto suformavimo. Tai bent jau vieną savo profesinį darbą esu įgyvendinusi“, – šypsosi pašnekovė.

Landšafto architektė teigia, kad Airijoje yra griežtesni statybos reikalavimai, nei kad Lietuvoje, o ir originalumu išsiskirti čia žymiai sudėtingiau, nei gimtinėje.

„Airijos statybų leidimo įstatymai yra griežti. Jei nori kažko originalesnio pasistatyti, vargu ar pavyks. Tai lemia klimatas, ypač stiprūs vėjai ir lietūs, – sako Airijos lietuvė. – Lietuvoje mes dedam lengvas plyteles ant stogo, kad šios atlaikytų sniegą, o čia tokie smarkūs vėjai, kad reikia dėti sunkias plyteles. Nuo senų laikų airiai namus dažo baltai. Naudoja daug akmens“.

Gimtinę aplanko dėl tėvų

Pašnekovė prisimena, kad maždaug prieš 15 metų prasidėjo tautiečių antplūdis į Airiją. „Iš pradžių visi čia važiavo dirbti žemės ūkyje, ypač šiaurinėje šalies dalyje, Dublino pusėje. Dažniausiai lietuviai dirbdavo prie daržovių“, – prisimena Eglė.

Vėliau, pasak jos, Lietuvai įstojus į ES ir atsidarius sienoms, lietuviams emigruoti į Airiją pasidarė gerokai lengviau. „Važiuodavo ir su geru išsilavinimu. Tačiau dabar daug kas iš tų seniai atvykusių lietuvių grįžta atgal į Lietuvą, nes visi vis tiek čia jaučiasi kaip emigrantai, – teigia 4 vaikų mama. – Mano vyro versle irgi yra dirbusios 3 lietuvės ir visos jos grįžo į Lietuvą“.

Moteris pamena, kad salą užklupusi ekonominė krizė iš šalies išgujo nemažą dalį airių. „Labai trūko darbo jėgos, o lietuviai lengvai imdavosi tų darbų, kurių airiai nenorėdavo dirbti. Visiems dėl to buvo gerai – ir airiams, ir lietuviams. Apskritai airiai yra labai draugiški“, – sako Kelmės dydžio mieste gyvenanti lietuvė.

Moteris sako norinti likti gyventi Airijoje ir į Lietuvą neketinanti grįžti. „Noriu čia pasilikti ir savo anūkus pamatyti“, – neslepia lietuvė. – Lietuvą aplankau dėl tėvų. Anksčiau buvo 3 aviakompanijos, jungusios Airiją su Lietuva. Dabar beliko tik viena, tad ir kelionės bilietai jau nėra tokie pigūs kaip anksčiau. Norint grįžti į Lietuvą, tenka pataupyti“.

Parengė Vismantas Žuklevičius.