Lietuvoje

2019.10.01 17:00

Senstančios Lietuvos skauduliai: baigę darbinę karjerą žmonės praranda socialines pareigas

Tiek Lietuvos, tiek visos Europos prognozės liūdnos: pagyvenusių žmonių dalis vis labiau auga, o senstant visuomenei atsiveria nauji iššūkiai – reikės kuo ilgiau dirbti, tobulinti sveikatos priežiūrą ir galų gale keisti požiūrį į pagyvenusius žmones, kuris, anot Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universiteto rektorės Zitos Žebrauskienės, yra esminė problema.

„Mes nesame našta, mes esame tokie patys – norintys, galintys ir besidžiaugiantys gyvenimu – žmonės. [...] Trečiojo amžiaus universitetuose mokosi apie 15 tūkst. žmonių. Vadinasi, senjorai nori užimtumo, o mūsų uždavinys – kuo ilgiau juos išlaikyti sveikus ir integruoti visuomenėje.

Šiandien Respublikoje yra 600 tūkst. pagyvenusių žmonių, todėl reikia keisti ir ekonomiką, ir ergonomiką. [...] Svarbiausia yra emocinis saugumas, kad pagyvenę žmonės jaustųsi suprasti ir gerbiami“, – teigia Z. Žebrauskienė.

Problemos darbo rinkoje

Vertindama pagyvenusių žmonių padėtį darbo rinkoje, „CV Online“ marketingo vadovė Rita Karavaitienė sako, jog likus keliems metams iki pensijos žmonės tenori išlaikyti turimą darbo vietą, nes bandydami susirasti kitą darbą neretai susiduria su įvairiomis diskriminacijos formomis.

„Kai būnant 50 metų prarandamas darbas ir ieškoma naujo, susiduriama su įvairiomis problemomis ir diskriminacija dėl amžiaus, kas yra įvairiose amžiaus grupėse. [...] Jei žmogus jau yra netoli pensijos, jis labiau linkęs ramiai išbūti toje darbo vietoje, kurioje yra“, – LRT RADIJUI sako R. Karavaitienė.

Nors ir susiduriama su minėtomis problemomis, socialinės apsaugos ir darbo ministro patarėja Eglė Samoškaitė džiaugiasi, kad darbdaviai pamažu keičia požiūrį į vyresnio amžiaus darbuotojus ir vertina jų lojalumą bei kompetenciją.

„Kai prarandamas darbas priešpensiniame amžiuje, atsiranda sunkumų, nes žmogus būna ilgai neieškojęs darbo ir dėl to į jį kiek kitaip žiūrima.

Sunkumų šiame amžiuje esama, tačiau darbdaviai vis labiau ima vertinti vyresnio amžiaus darbuotojus“, – tikina socialinės apsaugos ir darbo ministro patarėja.

E. Samoškaitė pabrėžia sveikatos svarbą. Anot jos, gyvenimo trukmė Lietuvoje nėra ilga, o tai liudija apie žmonių požiūrį į sveiką gyvenseną.

„Sulaukus 60 metų jau susiduriama su sveikatos problemomis, dėl to sunku atsiduoti darbui. Lietuvoje iš 600 tūkst. pagyvenusių žmonių dirba apie 70 tūkst. ir pastebima, kad daugiausia dirba aukštos kvalifikacijos atstovai, nes jiems nereikia fizinių pastangų. [...] Natūralu, kad senjorai tiesiog neturi jėgų kokiam nors kroviniui pakelti“, – komentuoja E. Samoškaitė.

Būtinas užimtumas

Anot R. Karavaitienės, regionuose pagyvenusių žmonių padėtis darbo rinkoje skiriasi: didmiesčiuose senjorams susirasti darbą yra kur kas lengviau.

„Nedarbas regionuose yra daugiau sisteminis. Jei pažvelgtume į tipinį bedarbį, tai būtų vyresnio amžiaus vyras, neturintis kvalifikacijos ir gyvenantis regione. Didmiestyje darbo pasiūlymų yra daugiau, o ir pagyvenę žmonės save mato kitaip ir daugiau juda. [...] Geresnės galimybės visada išlieka ten, kur yra daugiau darbo vietų“, – sako R. Karavaitienė.

Z. Žebrauskienės aiškinimu, didžiausia senjorų neveiklumo bėda yra ta, jog baigę darbinę karjerą jie dažniausiai praranda savo socialines pareigas.

„Vaikai užauginti, o anūkai nenori ateiti. Jie atsikelia ir nežino, ką darys, o, susiradę kokią nors veiklą, nespėja lakstyti“, – tikina Z. Žebrauskienė.

E. Samoškaitė pritaria, jog bet kokio amžiaus žmonėms, tarp jų ir pagyvenusiems, socializacija yra būtina.

„Nesvarbu, ar tai būtų darbas, ar savanoriška, ar bendruomeninė veikla – bendravimas išlaiko jauną širdį. Pastebima, jog regionuose, kur veikia stiprios bendruomenės, problemų yra mažiau, o ir pačios savivaldybės apie tai signalizuoja. Ten, kur bendruomeniškumas stringa, problemų daugiau“, – akcentuoja E. Samoškaitė.

R. Karavaitienė pabrėžia ir nuolatinio mokymosi svarbą iki pat pensinio amžiaus. Jos aiškinimu, šiuolaikinė darbo rinka yra ypač dinamiška, todėl negalima užsistovėti vienoje vietoje.

„Net jei ir esi 30 ar 40 metų, negalima nustoti mokytis. Tempas greitėja, o viskam skiriama minimaliai laiko, todėl įgyti naują kompetenciją reikia per labai trumpą laiką.

Ne tie laikai, kai žmogus yra tik vykdytojas, jam parodoma pirštu, o jis daro. Būtina gebėti identifikuoti problemą ir per turimą patirtį atrasti jos sprendimo būdus. Kiekvienas žmogus turi būti nepriklausomas darbo rinkos dalyvis, o ne marionetė“, – pabrėžia R. Karavaitienė.

Išsamiau – laidos „Aktualijų studija“ įraše.

Parengė Gabrielė Sagaitytė.