Lietuvoje

2019.10.19 15:51

Humanitarinių mokslų atstovai: esame priversti nuolat teisinti savo reikalingumą

Evelina Stankūnaitė, LRT RADIJO laida „Ryto garsai“, LRT.lt2019.10.19 15:51

Visai neseniai išleista Lietuvos humanitarinių mokslų raudonoji knyga inicijavo diskusijas apie humanitarinių mokslų padėtį visuomenėje. Daug dėmesio skirta ir mokyklai. Teigiama, kad, pavyzdžiui, istorijos programa mokyklose nekuria nuoseklaus pasakojimo apie politinę ir kultūrinę bendruomenę, – dėstoma fragmentuotai, atskirais epizodais. Į ugdymo procesą nėra įtraukti reikalavimai įgyti gebėjimus apibendrinti ir interpretuoti kultūros procesus bei faktus.

Jei neplečiame savo akiračio ir neturime pagrindų, tai gali turėti labai rimtų pasekmių, vertinant neteisingas naujienas, kaip dabar yra sakoma – melagienas, todėl pražūtinga, žiūrint į perspektyvą, nustumti humanitarinius mokslus į užribį, LRT RADIJUI sako švietimo ekspertė, profesorė Vilija Tagarmadzė.

Visuomenės santykių krizė

Senovės graikų mąstytojas, filosofas, tyrinėtojas, gamtininkas Aristotelis savo veikale „Nikomacho etika“ sako, jog apie kiekvieną dalyką gerai sprendžia tas, kuris yra jame išsilavinęs. O apskritai geriausiai sprendžia tas, kuris turi išsilavinimą apie visumą. Šiais žodžiais pradedama ir neseniai išleista Lietuvos humanitarinių mokslų raudonoji knyga.

Diskutuojant dėl humanitarinių mokslų padėties ir ateities, vis dažniau keliamas klausimas: ar išsilavinimas apie visumą Lietuvoje dar įmanomas? Ar humanitarinei kultūrai Lietuvoje gresia išnykti ir kokią vietą humanitariniai mokslai užima šiandien?

Pasak Lietuvos kultūros veikėjo, Vilniaus universiteto profesoriaus, diplomato, filosofo, mitologijos tyrėjo Vytauto Ališausko, kalbėti reikėtų „ne tiek apie humanitarinių mokslų krizę, nes humanitariniai mokslai turbūt niekada tokie stiprūs nebuvo, o apie valstybės, verslo visuomenės ir apskritai visuomenės santykių krizę su humanitariniais mokslais“.

„Šiandien mes dažnai įsivaizduojame, kad be humanitarinių mokslų visuomenė, netgi verslas gali egzistuoti. Pasaulyje šitas procesas jau seniai apsisuko. Rimtos, solidžios kompanijos vadybininkas yra labai aiškiai pasakęs, kad mums reikia žmonių, kurie sugeba suvokti šitos visuomenės funkcionavimą, komunikaciją, prasmes ir vertybes. Kol šito nebus, tai ta krizė, veikiausiai, tęsis“, – konstatuoja profesorius.

Filosofas įsitikinęs, kad šią problemą politikai privalo suvokti. „Verslas tai suvoks anksčiau, bet kas tai paruoš, kas plėtos, kas augins? Be valstybės intervencijos ir suvokimo tai neįmanoma“, – nuogąstauja V. Ališauskas.

Gresia spąstai

Vienas iš Lietuvos humanitarinių mokslų raudonosios knygos bendraautorių Mantas Adomėnas teigia, kad, kalbant apie humanitarinius mokslus, „labai svarbu apsibrėžti, ką jie reiškia apskritai“. „Humanitariniai mokslai yra tie mokslai, kurie tyrinėja prasmės kūrimo procesus. Objektas yra pats prasmės kūrimo veiksmas“, – humanitarinius mokslus apibūdina M. Adomėnas.

Neretai dėl humanitarinių dalykų savito pobūdžio žmonės ima abejoti humanitarinių mokslų moksliškumu, o kartais kvestionuoja ir jo naudą. Šiandien humanitarinių mokslų atstovai priversti nuolat teisinti tokių mokslų prasmingumą. Pasak V. Targamadzės, humanitariniai mokslai yra vertingi patys savaime, jiems nereikia ieškoti papildomos vertės.

„Savo akiračio nepraplėtimas ir to pagrindo neturėjimas gali turėti labai rimtas pasekmes, vertinant neteisingas naujienas, kaip dabar yra sakoma – melagienas, faktus ir panašiai. Jeigu tu neturi to pagrindo, nesugebi vertinti, suprasti, tai, žinokit, tikrai yra blogai. Jeigu mes nepakeisim dabartinės situacijos, tai manau, mes ne tik nueisime nuo humanitarinių mokslų fundamentikos, bet ir pateksime į spąstus, vertindami įvairius gyvenimo įvykius. Interpretacijų įvairių atsiras. Aš manau, kad pražūtinga, žiūrint į perspektyvą, nustumti humanitarinius mokslus į paribę arba į užribį“, – tikina švietimo ekspertė.

Pasigenda valstybinės istorijos politikos

Keliamas klausimas ir dėl humanitarikos mokyklose. Neretai skundžiamasi, kad pradedantysis studijuoti stokoja tam tikrų būtinų gebėjimų, kuriuos turėjo įgyti mokykloje. Paimkime, pavyzdžiui, istorijos mokslą. Teigiama, kad istorija šiandien dėstoma ne kaip humanitarinis mokslas, nors toks yra, o kaip socialinis. Į ugdymo procesą nėra įtraukti reikalavimai įgyti gebėjimus apibendrinti ir interpretuoti kultūros procesus. Su šia nuomone sutinka ir ilgametis istorijos mokytojas Robertas Ramanauskas.

„Jeigu kalbėtume apie istorijos mokslą, tai mes turime didelę istorijos mokymo paradigmos suvokimo problemą. Mokinys pradeda mokytis istorijos nuo 5 klasės, iki pat 12 klasės 3 kartus kartoja tą patį per tą patį. Ir visa tai geriausiu atveju yra orientuota tiesiog į žinių atkartojimą“, – nusivylimo neslepia R. Ramanauskas.

Pašnekovas teigia, kad mokykloje, mokantis lietuvių kalbos, literatūros ir istorijos, „laikotarpiai yra visiškai išmėtyti, kartais netgi tie patys dalykai yra vadinami skirtingais vardais“. Pasak jo, šiandien neturime jokios valstybinės istorijos politikos. „Juk būtent šitie dalykai – istorija, literatūra, visas menų ciklas – sukuria tą visapusišką, brandžią, atsakingą, įdomią, linkusią mokytis visą gyvenimą asmenybę“, – įsitikinęs istorijos mokytojas.

Humanitarinių mokslų problemos reikalautų kur kas didesnės analizės, tačiau aišku viena – spręsti humanitarinių mokslų klausimą Lietuvoje yra itin svarbu. Humanitariniai mokslai ugdo vaizduotę, kūrybinius, socialinius ir vertybinius įgūdžius. Jie, pasak išleistos knygos autorių, yra garantas, kad istorija ir atmintis bus apsaugota nuo ideologizavimo ir politinės kontrolės.

„Tai yra ekosistemos dalis, be kurios įžvalgų ir gero lygio nei socialiniai, nei gamtos ir tikslieji mokslai negalės gerai funkcionuoti“, – įsitikinęs M. Adomėnas.

Parengė Vismantas Žuklevičius