Lietuvoje

2019.09.30 05:30

Naujasis Izraelio ambasadorius Lietuvai: prašome jūsų paimti veidrodį ir į jį pasižiūrėti

Mindaugas Jackevičius, LRT.lt2019.09.30 05:30

Mes jums neįsakome, tik prašome paimti veidrodį ir į jį pasižiūrėti, atsiversti istorijos knygas ir patikrinti, kas atsitiko tamsiausiuose skyriuose. Tai išskirtiniame interviu LRT.lt sakė naujasis Izraelio ambasadorius Lietuvai Yossefas Levy. Jo nuomone, dauguma lietuvių nežino, kas karo metais atsitiko su Lietuvos žydais, – tai istorija, kuri nebuvo tinkamai papasakota.

Kartu jis akcentuoja, kad Izraelis niekuo šiandieninės Lietuvos nekaltina ir pabrėžia brandžius bei gerus valstybių santykius.

O generolo Jono Noreikos asmenybę Y. Levy apibūdino taip: „Jis nebuvo žudikas, bet kolaboravo su velniu.“

Prieš gerą mėnesį darbą Lietuvoje pradėjęs Y. Levy yra žinomas rašytojas, dirbęs ambasadoriumi Belgrade, ambasadose Berlyne, Bonoje, Varšuvoje. Interviu su naujuoju žydų valstybės ambasadoriumi – apie Lietuvos žydų likimą, šalių santykius ir intriguojančią knygą, kuri Lietuvos gyventojams atvers kitokį Izraelio ir jo ambasadoriaus veidą.

– Lietuvą rinkotės iš kelių pasiūlytų šalių. Kodėl pasirinkote būtent mūsų šalį? Ar jus su Lietuva kažkas sieja?

– Ambasadoriams įprasta pasirinkti šalį, kurioje jie nori tarnauti. Man pasiūlė kelias sostines Europoje, Lotynų Amerikoje ir Azijoje, aš pasirinkau Vilnių ir nė minutei nepasigailėjau.

Neturiu giminystės ryšių šioje pasaulio dalyje, kadangi mano tėvai kilę iš Irano ir Afganistano. Kaip žinote, Izraelio žydai skirstomi į aškenazius, kurie kilę iš Europos, ir sefardus, kurie vadinami žydais iš Ispanijos, nors neturi nieko bendra su dabartine Ispanija. Sefardai reiškia Rytų žydus – Viduržemio jūros, islamo pasaulio. Mano šeima kilusi iš Azijos.

Tačiau su Lietuva turėjau stiprų emocinį ryšį, jaučiau trauką šiai šaliai, nes čia gimė dauguma žydų idėjų, su kuriomis buvau supažindintas vaikystėje. Kalbu ir apie vietą, kurioje kūrė žydai – Šiaurės Jeruzalę. Kai tik išgirdau Vilniaus vardą, buvo aišku, kad vyksiu čia.

– Pone ambasadoriau, galima sakyti, į Lietuvą atvykote istoriniu metu: praėjus beveik 8 dešimtmečiams nuo Holokausto tragedijos, šalis diskutuoja, kaip įvertinti kai kurių veikėjų vaidmenį Holokauste. Koks jūsų požiūris į šį procesą?

– Vienas mano naujų draugų Vilniuje, Seimo narys Emanuelis Zingeris, pasakė: „Josi, tau teko sėkmė, o gal nesėkmė atvykti būtent dabar, pokyčių metu, kada Lietuva diskutuoja savo praeitį.“ Galbūt šis istorijos puslapis atverstas dabar. Aš stebiu. Tai žavus ir svarbus metas, nes tai jūsų, bet kartu ir mūsų istorija. Tarp mūsų šalių istorijų tiek bendrumų, ir kartu tiek nuotolių.

Mes esame jaunos šalys, turinčios gilias istorines šaknis, ir abi kenčiame dėl labai sunkių istorijų. Tai, kas nutiko mūsų žmonėms čia, manau, įpareigoja mus, Izraelio žydus, klausyti vidinio balso. Su dideliu susidomėjimu ir smalsumu stebiu, kas vyksta.

– Kaip manote, ar ne per vėlu tokiems istoriniams vertinimams? Juk praėjo beveik 80 metų.

– Praėjusią savaitę lankiausi Paneriuose. Nuo vaikystės šis vardas mane persekiojo, kai buvau 8 ar 9 metų, mokytojas man padavė lapą ir liepė skaityti eilėraštį „Shtiller Shtiller“ („Tyliai tyliai“, dar vadinamas „Panerių lopšine“, Shmerkes Kaczerginskio daina jidiš kalba – LRT.LT).

Prisimenu, tuomet skaitydamas neįsivaizdavau Panerių kaip vietos, kur mėlynas dangus, kur žalia žolė. Įsivaizdavau, kad ten vyrauja juoda, tamsi, mirties, agonijos, skausmo spalvos.

Praėjusią savaitę čia lankiausi kaip Izraelio ambasadorius. Ir tvardžiau ašaras, nes buvo sunku įsivaizduoti, kokie nežmoniški ir siaubingi dalykai vyko šiose duobėse, kur guli mano broliai ir sesės. Kaip ir dar 220 Lietuvos vietų.

Kai tapau tėvu, nuolat galvoju apie vaikus, jaunas mamas, laikančias savo vaikus, kurie nenori mirti. Tačiau jie buvo verčiami eiti prie duobių ir laukti lietuje, šaltyje, snygyje tam, kad būtų nušauti su daugybe kitų. Kai kurie po šūvių liko gyvi, sulaužytais kaulais, suknežintais organais. Tai buvo neapykantos bakchanalija. Bandydamas tai įsivaizduoti, likau be žodžių, jaučiau, kad žmogiška jėga mane palieka. Jaučiausi nuliūdęs, tačiau kartu sustiprėjęs. Liūdnas, nes pamačiau, kas mano žmonėms čia nutiko. Buvau ir Alytuje, Vidzgirio miške – tai senas, labai tamsus, gąsdinantis miškas. Žmonės buvo nužudyti vos už penkių minučių pėsčiomis nuo jų namų. Visa ši graži šalis, Lietuva, nusėta miškais, kurie tapo masinėmis kapavietėmis. Mano žmonės čia liko – laukuose, miškuose. Jie neturi kapų. Mamos, kūdikiai, vaikai, senyvos moterys – visi iki paskutinio.

Ir ne tik vokiečiai šaudė – daugeliu atvejų šaudė jų kaimynai. Iki paskutinio, be pasigailėjimo. Tai mane gąsdina, to neįmanoma suprasti. Tai mane, kaip žmogų, sukrečia.

Tačiau kartu jaučiau sustiprėjęs ir padrąsintas, nes mačiau geruosius jūsų žmones, kurie bando suprasti praeitį. Klausiausi ministro pirmininko Sauliaus Skvernelio kalbos Rūdninkų skvere, taip pat mero Remigijaus Šimašiaus, E. Zingerio ir kitų Paneriuose. Ir supratau, kad mes turime bendrą iššūkį.

Mes, žydai, čia neatvykstame kaltinti. Mes neturime priekaištų 2019 m. Lietuvai, kuri yra puiki šalis ir kur didžiuojuosi ambasadoriaudamas. Tačiau mes turime didelę atvirą istorinę dilemą su 1941–1944 m. Lietuva. Tai istorija, kuri nebuvo tinkamai papasakota. Tai nepapasakota Lietuvos istorija. Bet kartu tai mūsų istorija, nes mes esame jūsų naratyvo dalis. Mes, žydai, norėtume būti išklausyti. Aš nesu litvakas, tačiau esu ambasadorius ir tų, kurie negalėjo būti išgelbėti ir vėliau tapti Izraelio valstybės piliečiais.

Kada vaikštau gražiomis 2019 m. Vilniaus gatvėmis, matau, kad tai kur kas gražesnis miestas, nei maniau. Matau gotikines alėjas, rokoko rūmus, sodus ir puikius, draugiškus, optimistiškus, proizraelietiškus žmones, jaunimą. Tai mane džiugina. Ir aš klausiu savęs – ar tai tie patys žmonės? Kaip taip gali būti? Nes, vaikščiodamas 2019 m. Vilniaus gatvėmis, visą laiką matau 1941 m. Vilnių: didįjį ir mažąjį getus. Ir klausiu savęs – ar žmonės, sėdintys Vokiečių gatvėje, žino, kas vyko čia, kad čia žmonės badavo? Nes mirtys prasidėjo gete. Izoliacija, badas, mirtinas sušalimas, mušimas vedė į mirtį.

Dauguma mano brolių ir sesių, Lietuvos žydų, nebuvo nužudyti Aušvice, Treblinkoje ar Maidaneke – jie buvo nužudyti keli metrai nuo jų namų. Tai mane šokiruoja, nes čia matau puikią tautą, simpatizuoju jai ir netgi žaviuosi jūsų šiandieniniais pasiekimais – gera ekonomika, demokratinėmis institucijomis. Neatitikimas tarp senosios ir naujosios Lietuvos mane sukrečia. Aš turiu statyti tiltus šioms emocijoms savyje ir tai nėra lengva užduotis.

Mes, žydai, čia neatvykstame kaltinti. Mes neturime priekaištų 2019 m. Lietuvai, kuri yra puiki šalis ir kur didžiuojuosi ambasadoriaudamas. Tačiau mes turime didelę atvirą istorinę dilemą su 1941–1944 m. Lietuva. Tai istorija, kuri nebuvo tinkamai papasakota.

– Vos pradėjęs dirbti, viešu pareiškimu reagavote į antisemitinį aktą prie Žydų bendruomenės pastato, kada iš žemių supilta svastika. Kodėl nusprendėte netylėti?

– O kaip aš galėjau nereaguoti? Kada matai svastiką, negali tylėti. Praeities įamžinimas yra mūsų pareiga, tai mums įsakymas, prisiminti praeitį kartu reiškia kovoti su bjauriais antisemitizmo ir rasizmo veidais. Eksponuoti svastiką priešais Žydų bendruomenės pastatą – neapykantos ir rasizmo aktas. Viena mūsų misijų – kovoti su šiuo fenomenu bet kokia kaina. Ir man labai palengvėjo, kai nedelsiant išgirdau pozityvias mūsų draugų reakcijas – ministro pirmininko, mero ir, žinoma, užsienio reikalų ministro, kuris laikosi nuoseklios pozicijos smerkti šias apraiškas. Visi šioje šalyje nepalaiko šių apraiškų, jie supranta, kad tai prieštarauja ir Lietuvos įstatymams.

Manau, kad šiandien labai svarbu statyti tiltus tarp Lietuvos gyventojų ir žydų bendruomenės, taip pat užsienyje gyvenančių žydų. Manau, svarbu paimti veidrodį ir į jį pasižiūrėti. Kartais tai sunku, bet manau, kad mūsų santykiai gana brandūs ir drąsūs. Nes mes esame tikrai geri draugai ir leiskite man šitą pabrėžti. Lietuva ir Izraelis yra geri draugai ir mano pirmtakas Amiras Maimonas padarė didžiulį ir gražų darbą. Visai neseniai pakeičiau jį ir matau gražų mūsų bendradarbiavimo peizažą. Viskas dėl brandos ir tarpusavio supratimo bei simpatijos, kurią jums jaučiame.

Mes jums neįsakome, mes prašome jūsų paimti veidrodį ir į jį pasižiūrėti. Mes prašome jūsų atsiversti istorijos knygas ir patikrinti, kas atsitiko tamsiausiuose skyriuose. Nes man atrodo, kad daugumai lietuvių šie skyriai nežinomi. Sovietmečiu Holokausto klausimai buvo tabu, tai buvo vadinamieji sovietiniai piliečiai, kuriuos nužudė hitlerininkai. Bet tie sovietiniai piliečiai pirmiausia buvo žydai – mamos, tėvai, vaikai. Hitlerio žmonės daugeliu atvejų buvo vietiniai kolaborantai.

Kaip aš sakau, mes šiandien nieko nekaltiname. Lietuva yra draugė ir niekas to nepakeis. Europos Sąjungoje Lietuva yra vienas artimiausių mūsų sąjungininkių. Jūsų ministro pirmininko vizitas į Izraelį sulaukė didžiulės sėkmės. Kada Izraelio ministras pirmininkas atvyko čia, buvo priblokštas grožio, draugiškumo, žmonių nuoširdumo, žydų palikimo čia. Juk Vilniuje buvo 130 sinagogų, ir šiandien teveikia viena. Tai buvo žydų miestas. Manau, labai patriotiška šiandien į praeitį žiūrėti taip, kokia ji buvo, matyti ir gražius, ir tamsius mūsų bendros istorijos puslapius. Nes mes esame jūsų istorijos dalis. Atvirų žaizdų atvėrimas nepadarys jūsų mažiau gerais žmonėmis.

Jūs dėl nieko nekalti, bet mes raginame žinoti, kas atsitiko su Žagarės, Šakių, Alytaus žydais, jūsų kaimynais, 220 Lietuvos vietų. O jų nuo 1941 m. birželio laukė siaubinga mirtis. Kai kuriose vietose dar iki vokiečių atvykimo.

Noriu pažymėti, kad istorija neprasidėjo 1941 m. Turėjome šimtus bendradarbiavimo metų tarp žydų, lietuvių ir lenkų. Tai buvo labai derlinga vieta idėjoms gimti, daugybės mūsų lyderių seneliai ar proseneliai, prezidento Reuveno Rivlino, premjero Benjamino Netanyahu, kilę iš čia. Daugybė mano draugų iš Izraelio per feisbuką rašo taip pat esantys lietuviai – jų tėvai ar seneliai buvo lietuviai. Žmonės domisi šia šalimi ir mes norime būti suprasti, norime, kad mūsų santykiai stovėtų ant sveikų tiesos kojų.

Mes jums neįsakome, mes prašome jūsų paimti veidrodį ir į jį pasižiūrėti. Mes prašome jūsų atsiversti istorijos knygas ir patikrinti, kas atsitiko tamsiausiuose skyriuose. Nes man atrodo, kad daugumai lietuvių šie skyriai nežinomi.

– Paminėjote tamsiausius mūsų bendros istorijos puslapius. Ypatingai daug debatų sukėlė atminimo lentos Jonui Noreikai nuėmimas. Vieniems jis – savo parašais žydus pasiuntęs į getą ir į sunaikinimą, kitiems – tragiško likimo asmenybė, pats nukentėjęs ir nuo nacių, ir nuo sovietų. Kas J. Noreika yra Jums?

– Tai vidinė Lietuvos diskusija, aš dėkingas ir padrąsintas fakto, kad J. Noreikos atvejis yra kibirkštis atverti didelę kitų noreikų Pandoros skrynią. Tai nėra tik J. Noreikos asmens klausimas – aš nežinau šito pono, manau, klausimas kur kas didesnis, susijęs su Lietuvos praeitimi. Nesu didelis ekspertas, bet, kiek žinau, jis tarnavo savo šaliai. Tačiau savo bičiuliams žydams jis buvo vienas kolaborantų, juos pasmerkęs stoti prieš mirtį. Kada vokiečiai spaudė jį pasirašyti potvarkį dėl Šiaulių geto žydų perkėlimo į Žagarę, jis neatsisakė. Ir kartu numatė žydų turto konfiskavimą.

Kada konfiskuoji penkerių metų mergaitės lovytę, žinai, kad ši mergaitė negrįš. Žmonės buvo patalpinti į labai mažą getą, čia kentė šaltį, badavo, o galiausiai buvo sušaudyti miške. Beveik visi iki vieno. Jis nebuvo žudikas, bet kolaboravo su velniu. Būkime sąžiningi ir pažiūrėkime į tai: jis galėjo nepaklusti, kaip elgėsi vėliau, kada vokiečiai įsakė lietuvius rekrutuoti į vermachtą. To jam buvo per daug. Dievas man teatleidža, jei nesuprantu faktų teisingai, bet, kiek žinau, lietuvių ėmimas į vermachtą jam buvo per daug. Su tuo jis nesutiko, o su žydų siuntimu į getą – sutiko. Jo pirmtakas nesutiko su tokiu nurodymu. Taigi klausimą palieku skaitytojams.

Ar gali žmogus, kuris turėjo pasirinkimą, tačiau pasirinko karinę karjerą baisiausioje žemėje okupacijoje, kokia buvo nacių okupacija, leido ir stūmė tūkstančius mamų su vaikais į getą, kur visi buvo nužudyti, būti herojumi? Manau, atsakymas gana aiškus. Kada man žmonės sako, „bet mums jis herojus“, ką tai reiškia mums? Juk žydai buvo Lietuvos piliečiai, o kurie ir nebuvo, juk jie irgi žmonės. Ar gerai žudyti žmones? Ar herojai tuo užsiima? O jei žydo vietoje būtų buvusi jūsų močiutė? Skaitytojams palieku šį klausimą atvirą.

Kada konfiskuoji penkerių metų mergaitės lovytę, žinai, kad ši mergaitė negrįš. Žmonės buvo patalpinti į labai mažą getą, čia kentė šaltį, badavo, o galiausiai buvo sušaudyti miške. Beveik visi iki vieno. Jis nebuvo žudikas, bet kolaboravo su velniu.

– Vasarą kuriam laikui buvo uždaryta Vilniaus sinagoga, bendruomenės pirmininkė teigė sulaukusi grasinimų, nors į teisėsaugą nesikreipė. Ar, jūsų vertinimu, Lietuvoje žydams saugu?

– Manau, kad fizine prasme Vilnius žydams labai saugus, bet tuo metu mes stebėjome įkaitusią atmosferą. Ir šis susijaudinimo klimatas atvėrė kelią grasinti žydų bendruomenei. Šis klimatas taip pat pakurstė žmones, nežinau, ką konkrečiai, išpiešti svastiką Pylimo gatvėje. Gyvename istoriniu, kritiniu momentu, kada veidrodis buvo paimtas nuo stalo ir žmonės į jį pasižiūrėjo. Tai tikrai istorinis metas Lietuvoje ir tai stebiu iš arti. Ir aš ne vienintelis. Manau, svarbu sekti, bet netapti to dalimi, nes tai vidinė jūsų diskusija, bet, kaip sakiau, mes nesame stebėtojai: jūsų istorija yra mūsų istorijos dalis ir atvirkščiai.

Mes labai palaikome Lietuvos žydų bendruomenę, jie mūsų broliai, Lietuvos piliečiai. Mes tikimės ir esame tikri, kad vietiniai pareigūnai padarys viską, kad juos apsaugotų. Visiškai pasitikiu Lietuvos institucijomis.

– Palikime istoriją ir pakalbėkime apie dabartį. Kaip įvertintumėte Lietuvos ir Izraelio santykius? Kuriose srityse galime pasiekti daugiau?

– Izraelis yra nuostabi šalis, sukurta 1948 m. Mes pasiekėme didžiulių laimėjimų, nes gimėme iš karo ir būtinybės. Dabar mes savo aukštųjų technologijų idėjas skleidžiame į visą pasaulį – medijos, medicinos, karybos, žemės ūkio srityse. Labai didžiuojuosi savo šalimi ir esu tikras, kad į Izraelį atvykstantys lietuviai mato, ką maža šalis dykumoje sukūrė moksle. Norime tuo pasidalyti su jūsų šalimi.

Noriu suartinti mūsų ekonomikas. Mūsų eksporto ir importo skaičiai, 120 mln. eurų per metus, gana kuklūs. Jie galėtų būti patrigubinti, ir per gana trumpą laiką. Izraelio lentynose norėčiau matyti daugiau lietuviškų maisto produktų.

Norime suartinti žmonių širdis. Žinau, kad mano pirmtakas ambasadorius pradėjo projektą, kada Lietuvos moksleiviai vyksta į Izraelį tam, kad geriau pažintų vieni kitus. Jau 20 savivaldybių moksleiviai keliavo į Izraelį ir susitiko su jaunaisiais izraelitais, pamatė, kokie mes panašūs ir draugiški, domimės Lietuva.

Žavimės tuo, ką padarėte. Kas gali patikėti, kad prieš 30 metų jūs buvote Sovietų Sąjungos dalimi. Vaikščiodamas čia, negaliu to įsivaizduoti, esate pažengusios Europos smaigalyje.

Taip pat norėčiau daugiau nuveikti turizmo srityje. Dar per mažai turistų iš Lietuvos atvyksta į Izraelį ir per mažai izraelitų čia. Tai juk netoli – tik trys valandos 40 minučių lėktuvu. Ir nebrangu.

Lietuviai Izraelyje gali žavėtis Jeruzale, kuri šventa ir graži visus metus, ir Tel Avivu, kuris yra Viduržemio jūros miestas. Tel Avivas yra mano miestas, aš iš ten atvykau ir vieną dieną grįšiu. Tel Avivas atviras, laisvas, ten daug naktinio gyvenimo. Izraelis mažas, bet čia yra visko: istorijos, archeologijos, naktinio gyvenimo, diskotekų, puikaus maisto, paplūdimių, šventų ir nešventų vietų. Manau, kad turistų srautus lengvai galime gerokai padidinti.

– Atrodo, kad po pirmalaikių Kneseto rinkimų Izraelis toliau lieka aklavietėje. Kaip apibūdintumėte situaciją šalyje?

– Mums reikia stabilumo ir vyriausybės, kuri susidorotų su mūsų problemomis. Pirma mūsų būtinybė – Irano grėsmė. Izraelis yra vienintelė šalis pasaulyje, kurios egzistavimui grasinama fiziškai, kariniais veiksmais didelės šalies, kuri taip pat Jungtinių Tautų narė. Juk Iranas kalba apie Izraelio pašalinimą iš žemėlapio. Taip pat kovojame su terorizmu – „Hezbollah“ ir „Hamas“.

Turime kovoti su šiomis grėsmėmis, todėl mums reikia stiprios stabilios koalicijos.

Antras iššūkis – pagreitinti mūsų progresą. Izraelis – viena labiausiai išsivysčiusių šalių pasaulyje, bet, nepaisant to, turime savo problemų. Izraelyje didžiausias gimstamumo rodiklis Vakaruose – pirmą kartą istorijoje po Holokausto mes turime daugiau gimimų. Tai puiki žinia Izraeliui, bet mūsų sveikatos, socialinė apsauga turi būti pagerinta, kad reaguotų į augantį gimstamumą. Taip pat ir mūsų transporto sistema.

Svarbu, kad turėtume stabilią vyriausybę ir neprireiktų trečių rinkimų. To mums dabar mažiausiai reikia.

– Prieš rinkimus premjeras B. Netanyahu pažadėjo aneksuoti Jordano slėnį. Kaip tai prisideda prie taikos Artimuosiuose Rytuose įtvirtinimo ir kaip atitinka tarptautinę teisę?

– Skaičiau apie tai naujienose. Aš siūlau palaukti ir pamatysime. Jis tai pasakė tam tikru metu, tam tikromis aplinkybėmis. Aš manau, kad Izraelis tikrai įsipareigojęs geram politiniam sprendimui su mūsų kaimynais palestiniečiais.

– Į Lietuvą atvykote su vyru ir dviem judviejų vaikais. Tel Avivas LGBT asmenims laikoma Artimųjų Rytų Meka, o Lietuva ES kontekste užima paskutines vietas LGBT teisių srityje. Kaip čia jaučiatės?

– Izraelyje būti gėjumi nėra problema. Tai viena priežasčių, kodėl taip didžiuojuosi šia šalimi. Pagalvokite apie šalį, kuri apsupta vilkų, korikų, galvažudžių, žmonių, kurie karia gėjus ir kitus aikštėse, pavyzdžiui, Irane. Izraelis pasaulyje garsėja savo LGBT bendruomene, ypatingai Tel Avivas. Žinoma, Izraelis nėra Tel Avivas ir Tel Avivas nėra Izraelis, bet vis dėlto mūsų šalyje apie 10 aukšto rango diplomatų, kurie atviri gėjai. Ir mūsų teisingumo ministras, mano puikus draugas, yra gėjus. Knesete taip pat turime atvirų gėjų. Taigi Izraelyje tai nėra problema. Jie geri politikai ir izraelitai, jie gėjai ir to nesigėdija. Taip, Izraelyje šimtai, tūkstančiai gėjų, kurie nėra atviri, ypatingai religinėse vietose ir arabų sektoriuose. Ir tai reikėtų keisti.

Didžiuojuosi Izraeliu – supama ultraprimityvių priešų, šalis tapo atvirumo, liberalizmo, pagarbos žmogaus teisėms modeliu.

Pamenu, kada, paskirtas ambasadoriumi Serbijoje, nusileidau Belgrade. Bijojau. Laikiau mūsų vaiką, tuo metu turėjome vieną berniuką, ir galvojau, ar paparacai nelaukia atvykstančio ambasadoriaus gėjaus? Tačiau tai, ką radau Belgrade, buvo stebuklas – puiki šalis su didele balkaniška širdimi. Prezidentas, patriarchas, vidaus reikalų ministras tapo mano draugais. Tikiuosi, taip nutiks ir čia. Tai priklauso ne tik nuo manęs.

Beje, pirmadienį žydai švenčia pirmąją 5780 metų dieną. Linkiu laimingų metų visiems Lietuvos žmonėms.

– Ar jums visuomenės požiūris į LGBT buvo svarbus renkantis šalį? Kaip čia sekasi Jūsų šeimai?

– Aš pasirinkau ir nesigailiu. Buvau sužavėtas čia birželį vykusių LGBT eitynių pačiame Gedimino prospekte, miesto centre. Manau, tam visuomenėje ir tarp politikų rastas sutarimas.

Mano šeima čia jaučiasi kaip namie. Nesusidūrėme su jokiais blogais komentarais, o ką žmonės kalba už nugarų, niekada nesužinosiu ir nelabai noriu žinoti.

Savo partnerį sutikau Varšuvoje. Netruko ilgai, kol supratome, kad norime būti kartu. Jis puikus asmuo, jam svarbūs lenkų ir žydų istorija, santykiai. Su juo daug šnekamės apie istoriją ir mūsų atsakomybę istorijai. Mūsų vaikai kalba hebrajiškai ir lenkiškai, taip pat pradėjo kalbėti angliškai, nes mes šeimoje daugiausia kalbame angliškai.

– Esate ne tik ambasadorius, bet ir rašytojas: šešių romanų bei vienos vaikų knygos autorius. Kiek žinau, viena knyga netrukus bus išleista Lietuvoje. Apie ką ji?

– Aš nusivylęs rašytojas, kadangi dėl laiko stokos nerašau pakankamai. Ambasadoriaus darbas, priešingai nei galvoja žmonės, nėra lengvas. Bet aš bandau rašyti. Netrukus Izraelyje išleisiu naują romaną, jame veiksmas vyksta Balkanuose. Manau, kad mano diplomatinės stotys praturtina mane, kaip rašytoją, skatina mano kūrybiškumą. Knygos kažkokiu būdu atspindi mano biografiją.

Mano aprašomos temos labai intymios. Kartais nesitiki, kad ambasadorius, ypatingai žydų valstybės ambasadorius, kalbės apie savo gyvenimą taip atvirai ir intymiai. Bet taip jau yra, nes turiu dvi karjeras. Viena – išorinė, mano diplomatinė tarnyba. Esu didelis Izraelio patriotas, geras žydas, bet nereligingas. Dauguma izraelitų, beje, nėra religingi. Šis faktas galbūt nustebins jus ir skaitytojus, bet žmonės Izraelyje daugiausia sekuliarūs.

Kita – mano vidinė karjera – rašytojo. Esu autorius, kuris rašo apie save, savo tėvus, žmones, kurie, varomi iš Irano, Afganistano, su dviem nešuliais atvyko į Šventąją Žemę ir čia pradėjo naują gyvenimą. Ir jų nusivylimą Izraelyje, kada čia šeštajame dešimtmetyje susidūrė su skurdu, alkiu. Ir apie diskriminaciją, kurią daug izraelitų jautė iš vietinių. Mano tėvai sunkiai dirbo, buvo labai neturtingi, bet mus auklėjo meile ir patriotizmu, būti šios naujai gimusios šalies dalimi.

Naujausia knyga, kurią greit išleisiu, labai intymi, jausminga, netgi erotiška. Tai irgi mano dalis, atleiskite už šį prisipažinimą, bet esu labai spalvinga asmenybė, nesu įprastas ambasadorius. Gal ką tai ir šokiruos, taigi atsiprašau iš anksto, bet toks jau esu.

Mūsų kelionė, kurioje tapome tėvais, ypatingai jautri ir emocionali, tai aprašyta knygoje, kuri netrukus bus išleista Lietuvoje. Tai pati jautriausia knyga, knyga apie tapimą tėvais. Įdomu, kaip žmonės reaguos, kada knyga pasirodys. Galbūt jie bus sumišę nuo intymių aprašymų, ką reiškia tapti tėvais, taip pat mano santykių su tėvu. Manau, skaitytojai išvys kitą Izraelio aspektą – šalis, žinojusi, kaip iš praeities žengti į ateitį.

Taip pat noriu atkreipti dėmesį į keistą sutapimą: kai mano leidykla Izraelyje pasirašė sutartį su „Sofokliu“ Lietuvoje, neturėjau nė menkiausio įtarimo, kad čia teks ambasadoriauti.