Lietuvoje

2019.10.23 18:29

Prezidento noras atsispirti globalizmo pagundoms: kokią tapatybę kuriame?

Alina Jodko, LRT.lt2019.10.23 18:29

Pastaruoju metu daug girdime apie globalizaciją. Be ekonominės globalizacijos ne mažiau svarbu suprasti ir kultūrinius bei socialinius globalizacijos aspektus. Populistai politikoje gąsdina migrantų iš kitų kultūrų srautais ir priešina nacionalinės tapatybės išsaugojimą su globalizacija, tačiau įvairių sričių mokslininkai pastebi, kad tikrai įmanoma suderinti ir nacionalinę tapatybę, ir rūpestį globaliais klausimais, kaip, pavyzdžiui, klimato kaita.

Globalizacija nebūtinai reiškia tik supanašėjimą

Atrodytų gana ryškus globalizacijos bruožas – kultūrų supanašėjimas, tačiau kalbinti ekspertai teigia, kad kultūriniai skirtumai niekur neišnyko. Tiesa Vakarų kultūra vis dar dominuoja. Vilniaus universiteto (VU) docentė, sociologė, socialinių mokslų daktarė Rūta Žiliukaitė pastebi, kad globalizacijos kontekste vykstantys kultūrų mainai nėra lygiaverčiai, nes ne visos kultūros turi vienodas galimybes veikti kitas kultūras – Vakarų kultūros įtakos sritis yra daug didesnė, negu kitų kultūrų.

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius, antropologas, humanitarinių mokslų daktaras Vytis Čiubrinskas teigia, kad gyvename labiau susitraukusiame pasaulyje, daug lengviau peržengiame sienas ir iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad panašėjimo daugėja, bet, kita vertus, stiprus yra ir atoveiksmis – ne ką mažiau išryškėja ir skirtumai tarp kultūrų, kaip ir konfliktai.

„Globalizacija turi tokį savo antrąjį vardą – „makdonaldizacija“. Akivaizdžiai vyksta vakarietiško gyvenimo būdo, vakarietiškų standartų plėtra po pasaulį. Kita vertus, įtaka nėra vienpusė, vyksta ne vien homogenizacija – kas būtų labiau link supanašėjimo, lygiai taip pat vyksta fragmentacija – tai tam tikras atoveiksmis. Ir tą matome, pavyzdžiui, per žmogaus teisių plėtrą, dabar turime ne tik žmogaus teises, bet ir kultūrų teises, mažumų kalbų teises“, – sako profesorius.

Kodėl globalizacijos eroje stiprėja nacionalizmas

V. Čiubrinskas teigia, kad didėjant sienų peržengiamumui ir migracijai atrodytų logiška galvoti apie kosmopolitizmą, transnacionalizmą ir nesisaistymą su tam tikra teritorija ar nacionalumu. Kita vertus, jis pastebi, kad atoveiksmis yra labai stiprus – labiau ginamos etninės tapatybės, vyksta daugybė procesų, kuriuos galima pavadinti separatizmais ir karais dėl savo valstybių.

„Tai matyti, pavyzdžiui, kurdų ar katalonų atvejais. Akivaizdžiai galime matyti, kad ir pačiose nacionalinėse valstybėse stiprėja užsidarymo, atsiribojimo nuo kitų procesai. Tai tikras globalizacijos atoveiksmis, pasireiškiantis įvairiais socialiniais judėjimais, taip pat ir kraštutiniais, kurie kartais gali atrodyti ir fundamentalistiniai, nebūtinai religijos prasme, bet gali būti ir etnonacionalizmo arba uždarojo nacionalizmo prasme.“

R. Žiliukaitė sako, kad nacionalizmo stiprėjimas greičiausiai susijęs su tuo, kaip yra organizuoti žmonių gyvenimai. Būnant pasaulio piliečiu ir nesiejant savęs su jokia bendruomene, kyla klausimų dėl individo socialinių įsipareigojimų kitiems bei pagalbos prieinamumo, jeigu jam jos prireiktų.

„Socialinių įsipareigojimų lūkestis yra gana stiprus ir jis organizuotas labai lokaliai. Kyla klausimas, ar turėtume turėti kokią nors pareigą rūpintis pagyvenusiais žmonėmis, neįgaliais žmonėmis, rūpintis aibe socialinių grupių, kurių galimybės visiškai savarankiškai gyventi visuomenėje yra apribotos dėl įvairių priežasčių. Koks bus kosmopolito įsipareigojimas santykyje su šitais žmonėmis? Modernioje visuomenėje išlieka nemažai prisiimtų bendrų įsipareigojimų – švietimo, socialinės apsaugos, sveikatos priežiūros srityse“, – teigia sociologė. – „Kyla klausimas, kaip tuomet organizuoti ir perorganizuoti tas sistemas, nes tai ne visada vyksta sklandžiai. Galima akcentuoti nacionalizmą, bet yra ir kiti dalykai. Kodėl nenorima atsiverti? Žmonės labai netolygiai pasklinda po pasaulį, yra šalys, kurios traukia daug labiau – tai ekonomiškai labiausiai išsivysčiusios šalys. Kyla daug socialinių problemų ir klausimų, į kuriuos žmonės ieško atsakymų. Ir atsakymo, kaip turėtų atrodyti ta globali visuomenė, kurioje sienos žmonių nebedalina ir kurioje visi vienodai vieni kitais rūpinasi, kol kas mes neturime. Nėra globalios gerovės visuomenės, globalios gerovės valstybės“.

Ką reiškia būti lietuviu

Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda viename interviu yra pasakęs, kad „mums reikia atsispirti globalizmo pagundoms, mes privalome pirmiausia išlikti lietuviais, o jau tada europiečiais ir visu kitu“. Bet ar mes visi vienodai suprantame ką reiškia būti tikru lietuviu?

Profesorius V. Čiubrinskas sako, jog šią prezidento citatą galima suprasti kaip skatinimą atsispirti vartotojiškumui, nihilizmui, įvairiems nepilietiškumo pasireiškimams. O pilietiškumo pasireiškimai – piliečio teisės, pareigos ir pilietinės visuomenės ugdymas – labiau atrodo įsivaizduojami nacionalinių valstybių ribose.

„Šiuolaikinis lietuviškumas turi labai daug pavidalų. Be jokios abejonės, daugiau dėmesio turėtų būti skiriama pilietiniam nacionalumui negu etniniam, nes perlenkus lazdą link etninio nacionalumo labai akcentuojamas etnokultūrinis išskirtinumas. Kita vertus, aš nesakau, kad nereikia didžiuotis savo paveldu ir kūryba, kurių turi kiekvienas kraštas. Tai, be abejo, dalykai, kuriais privalome pasirūpinti ir didžiuotis, bet tai nereiškia, kad socialiai imant, reikia tą padaryti visiems privalomu garbinimo objektu. Tai turėtų būti gerbtina, kultūrinės vertybės turi eiti šalia pilietinių vertybių, bet ne priešpastatant vienas kitoms“, – teigia V. Čiubrinskas.

R. Žiliukaitė sako, kad jau dabar turime labai didelę diasporą žmonių, kurie per pastaruosius nepriklausomybės metus išvyko gyventi iš Lietuvos. Jos manymu, tų žmonių požiūris skiriasi nuo gyvenančių Lietuvoje. Tačiau ekspertė mini, kad reprezentatyvias emigrantų apklausas padaryti yra gana sudėtinga, nes sunku yra turėti patikimus sąrašus, kur tie žmonės gyvena.

„Europos vertybių tyrime žmonių buvo klausiama, kaip artimai jie jaučiasi susiję su savo miestu, šalimi, Europa ar su visu pasauliu. Lietuvių, kurie nurodytų, kad labai artimai jaučiasi susiję su Lietuva, yra apie 26 procentus, danų – 61 proc., olandų – 31 proc., islandų – 60 procentų. Yra tam tikri skirtumai, kai žiūrime į pavienes šalis, kaip artimai ir kaip intensyviai žmogus gali tapatinti save su viena ar kita šalimi. Jeigu kalbame apie Europą, lietuvių, kurie jaučiasi labai artimi Europai, yra tik 8 procentai, tai nereiškia, kad jie visiškai nesijaučia artimi, bet yra skirtingas intensyvumas. Danų, kurie jaučiasi labai artimai susiję su Europa, yra 18 procentų, norvegų dar didesnis procentas – 36 procentai nurodo, kad jie jaučiasi labai susiję su Europos žemynu. Lietuviai apskritai su viskuo jaučiasi daug nuosaikiau susiję“, – pastebi docentė.

Respondentų taip pat buvo klausiama, kiek svarbūs tam tikri dalykai, kad būtum laikomas tikru lietuviu ir buvo prašoma įvertinti kiekvieno šių dalykų svarbą: gimimą šalyje, politinių institucijų ir įstatymų gerbimą, iš Lietuvos kilusių protėvių turėjimą, lietuvių kalbos mokėjimą ir jautimąsi priklausančiu lietuvių kultūrai. Iš visų šių dalykų lietuviai didžiausią svarbą teikia lietuvių kalbos mokėjimui. Kad tai labai svarbu, nurodė 46 procentai apklaustųjų. Danijoje lūkestis, kad žmogus išmoks kalbą, didesnis – 60 proc., Estijoje – 60 proc., Prancūzijoje – 65 proc., Vokietijoje – 71 procentas. Kad tikram lietuviui svarbu gimti Lietuvoje, galvoja apie 25 procentai piliečių, kad tai yra visiškai nesvarbu arba nesvarbu, galvoja apie du iš dešimties Lietuvos gyventojų. Lietuvos politinių institucijų ir įstatymų gerbimas svarbus 30 procentų lietuvių, iš Lietuvos kilusių protėvių turėjimas – 31 proc., jaustis priklausančiu lietuvių kultūrai – 37 proc.

„Taigi skirtingi dalykai, kaip suvokiame savo nacionalumą. Aš sakyčiau, kad mes tikrai nebesame įstrigę dvidešimto amžiaus pradžioje, kur lietuvio tapatybė buvo siejama su tuo, kad būtinai turime turėti protėvių savo šalyje, būtinai turime būti gimę šioje šalyje ir būtinai turime būti išmokę lietuvių kalbą, bet apskritai nuomonės yra pasiskirsčiusios gana skirtingai mūsų visuomenėje, – sako R. Žiliukaitė. – Kad labai didžiuotųsi būdami lietuviais, nurodo 30 procentų Lietuvos gyventojų, Islandijoje – 60 proc., Norvegijoje – 70 proc., Danijoje – 49 proc., Olandijoje – 32 proc., Vokietijoje – 30 procentų. Taigi matome, kad patriotizmo lygis nėra tolygiai pasiskirstęs.“

Europiečiai stiprūs savo skirtingume

Naujoji Europos Komisija įsteigė naują postą, kuruosiantį migracijos klausimus, kurį oficialiai pavadino „Europietiško gyvenimo būdo apsaugos“ portfeliu. Tačiau kyla klausimas, ką konkrečiai ir nuo ko turime saugoti, kokia yra europiečio tapatybė?

Pasak profesoriaus V. Čiubrinsko, klausimai apie europietiškumą ir neeuropietiškumą yra seniai iškelti.

„Prisiminkime oksidentalizmo – orientalizmo perskyrą, tai labai sena perskyra, nieko čia naujo. Kas yra nauja, kad bandoma migracijos procesus labiau suvaldyti, tačiau kiekviena šalis Europos Sąjungoje turi skirtingas integracines politikas, kurios remiasi skirtingomis vertybėmis – kalbų teisės, religijų teisės gali būti labai skirtingos Europos Sąjungos viduje. Vienur viena nacionalinė kalba, kitur – net dvi nacionalinės. Tarkim, Norvegija, nors ir nėra ES, turi dvi nacionalines kalbas ir abi norvegų – pavyzdys, kaip keistai gali būti sutvarkyta valstybinės kalbos politika (Norvegijoje yra dvi lygiavertės valstybinės kalbos formos: senesnioji, arba bukmolas (Bokmål), ir naujoji, arba niunoškas (Nynorsk) – LRT.lt).

Tuomet kyla klausimas, ar mokyti imigrantą ar pabėgėlį abiejų nacionalinių kalbų privalomai ar kažkurios vienos, ar iš viso mokyti anglų kalbos. Dažnai atskirų valstybių integracijos, migracijos politikos nesusiderina, taigi reikalingas bendras vardiklis, tuomet, galvoju, gal tas postas ir reikalingas. Jei V. Orbanas bando sakyti A. Merkel, kad „imigracija yra jūsų problema, ne mūsų, ne vengrų.“ Jeigu svaidomasi tokiais pasakymais, tai tada suprantu, kad gal to portfelio ir reikia.“

Paklaustas, ar galima tikėtis, kad kada nors ES bandys panašėti į JAV ir taps „Jungtinėmis Europos Valstijomis“, V. Čiubrinskas teigia, kad tai mažai tikėtina.

„Čia nelengva lyginti, nes JAV perėjo nuo vadinamojo „melting pot“, nuo to tirpstančio katilo multikultūralizmo link. Europa pradėjo nuo multikultūralizmo iš pat pradžių ir nebuvo niekada to „melting pot“. Niekada nebuvo siekiamybės, kad Europa būtų labai stipriai sucementuota. Tai yra federacija ir aš manau, kad ji tokia ir liks, nebent iš tikrųjų karinių eskalacijų ir konfliktų atveju gali atsirasti papildomos kažkokios ypatingesnės ideologijos, bet ne taikos metu.“

Panašios nuomonės laikosi ir R. Žiliukaitė – Europos gyventojai turi labai skirtingas nuomones dėl gilesnės integracijos ir sutarti būtų sudėtinga. Tačiau svarbu kalbėti apie Europos tapatybę ir atsakomybę, peržengiančią siaurus nacionalinius ar siaurus savo bendruomenės interesus.

„Jeigu jūs paklausite žmonių, ar jie laiko save europiečiais, rasite nemažai Europos gyventojų, kurie nurodys, kad jiems svarbu tapatintis su šituo kultūriniu regionu. Ankstesni Europos vertybių tyrimai atskleidė, kad esame gana stiprūs, bet stiprūs savo skirtingume. Viena vertus, yra bendras krikščioniškų vertybių paveldas, bet kad pasakytume, štai visos Europos šalys turi tam tikrą labai didelį panašumą, tai to nėra. Nors imant pačią Europos Sąjungą – tarp šalių regioniniai panašumai yra didesni, nei tarp tų šalių, kurios nepriklauso Europos Sąjungai“, – teigia ji.

Įmanoma būti ir savo šalies patriotu, ir pasaulio piliečiu

V. Čiubrinsko nuomone, skirtingus identitetus mes deriname nuolat – tai yra lojalumo klausimas. Jo teigimu, lojalus gali būti giminei, kraštui, pilietinei bendruomenei, kurioje gyveni, gali būti lojalus ir kitai pilietinei bendruomenei, kurioje dalį gyvenimo galbūt gyveni. Šiuolaikiniame globalizuotame pasaulyje multikultūriškumas yra kaip ir savaime suprantamas. Nors jis, žinoma, savaime suprantamas ne visiems.

„Tiems, kurie reikalauja griežto kultūrinių ribų atribojimo ir eina prieš bet kokias mišrias vedybas ir visokius įtakų stabdymus, stilių ir tradicijų išlaikymus – tokio fundamentalizmo ir uždarumo tikrai galima rasti, bet kiek ilgai tai tvers? Aš tai neįsivaizduoju tokio griežto užsidarymo, nes Šiaurės Korėjos pavyzdys rodo, kad ji lieka izoliuota. Izoliacija yra akivaizdus pavyzdys, kaip kenčia žmonės – kas kad jie, matyt, turi išlaikytą ir fundamentalų korėjietiškumą, bet toks sienų uždarymas piliečiams nėra gerovė.“

R. Žiliukaitės teigimu, viskas priklauso nuo to, kaip sudėliojami akcentai – savo valstybės patrioto ir pasaulio piliečio tapatybės nebūtinai prieštarauja viena kitai. Svarbu, kokios yra žmogaus atsakomybės tiek savo valstybės, tiek pasaulio atžvilgiu. Be to, mes ne visada ir savo valstybės viduje sutariame, koks yra piliečio santykis su valstybe, ką turėtų pilietis ir ko neturėtų pilietis daryti.

Yra klausimų, kurių pavienės valstybės negali išspręsti savarankiškai – pavyzdžiui, klimato kaita ar tarptautinis terorizmas, o šių problemų sprendimui reikalingi tarptautiniai susitarimai, tarptautinis susivienijimas. Ekspertų nuomone, mūsų visų interesai ir kasdieniniai rūpesčiai skirtingi, paprastų atsakymų nėra, tačiau svarbu, kad dalyvautų pakankamai žmonių ir valstybių reikalingiems pokyčiams sukurti.