Specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai vis dar yra atskirtyje, nors ne pirmus metus vyksta jų integracija į bendrojo lavinimo mokyklas. „Vaikai savimi pasirūpinti negali, tėvai neišgali, o valstybė arba nenori, arba nesugeba“, – teigia asociacijos „Kitoks vaikas“ valdybos pirmininkė Diana Šiekštelytė-Valkerienė.
Tūkstančiai vaikų mokyklose diskriminuojami
Specialiųjų ugdymosi poreikių (SUP) ar negalią turinčių vaikų integracija į šalies švietimo įstaigas kelią skinasi mažais žingsniais. Viena dažniausių istorijų – emocinį ar intelekto sutrikimą turinčio vaiko bendrojo ugdymo mokyklos priimti nenori. Atsisakyti taip vadinamo „sunkaus“ vaiko šiandien leidžia Švietimo įstatymo spragos ir priemonių bei specialistų trūkumas.
Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) duomenimis, SUP mokinių praėjusiais metais šalies mokyklas lankė apie 11,37 proc. nuo visų moksleivių. Didžioji jų dalis, apie 66 proc. turi nedidelių specialiųjų poreikių, 26 proc. – vidutinių, 6 proc. – didelių ir 2 proc. – labai didelių.
Iš šiais mokslo metais iš visų besimokančių SUP mokinių, apie pusę turi intelekto sutrikimų, penktadalis – kompleksinių negalių, panašiai tiek pat – judėjimo ir padėties sutrikimų. Likę – turi klausos, regos ir raidos sutrikimų.
Švietimo ir moklso viceministras Arūnas Plišnys sako, kad Švietimo įstatymas artimiausiu metu bus koreguojamas, tačiau pokyčių per dieną ar vienerius metus laukti nevertėtų.
„Čia ne tik Švietimo įstatymo keitimas, bet ir vietos savivaldos įstatymo būtų keičiami tam tikri straipsniai. Mes norime pristatyti visą paketą ir tada kartu darniai derinti su socialiniais partneriais, suinteresuotomis ministerijomis, nevyriausybinėmis organizacijomis, kad galėtume pajudėti. Mes įstatymą galime pakeisti, žymiai sunkiau pakeistą nuostatą įgyvendinti. Tai reikalauja labai daug žmogiškųjų išteklių, nemenkai lėšų“, – pabrėžė A. Plikšnys.
„Lietuvoje yra informacijos stoka, ji nepasiekia tėvų, auginančių vaikus su specialiaisiais poreikiais ar negalia. Šiandien pradinis tikslas yra tokių vaikų įtraukimas, inkliuzija į bendrojo lavinimo klases arba atskirų klasių kūrimas vaikams su specialiaisiais poreikiais, bet problemos prasideda anksčiau. Skundų buvo, yra ir bus, nors mes to ir nenorėtume“, – apgailestavo Seimo narė Rimantė Šalaševičiūtė.
Didžioji dalis elgesio sutrikimų ar negalią turinčių vaikų gali lankyti bendrojo ugdymo mokyklas, tačiau nevyriausybinių organizacijų atstovai vieningai tikina, kad diskriminacija juntama iki šiol. Vaikai arba nepriimami į bendrojo lavinimo mokyklas, arba izoliuojami atskirose klasėse. Mokyklose trūksta kompetentingų specialistų, mokytojų padėjėjų, logopedų, specialiųjų pedagogų, galiausiai – pačių pedagogų žinių ir paprasčiausio pozityvaus nusiteikimo.
Mokyklų durys staiga atsiveria paprašius paaiškinimo raštu
Žmonių su Dauno sindromu ir jų globėjų asociacijos direktorė Neringa Šalugienė tikino, kad, pavyzdžiui, vaiko su Dauno sindromu integracija į mokyklą priklauso nuo to, kokią patirtį su tokiais vaikais yra turėjusi pati ugdymo įstaiga. Jeigu ten iki šiol mokėsi didelių elgesio sutrikimų neturėjęs vaikas, tai ir iš kito tikimasi to paties. Ir atvirkščiai, jeigu vaikas su Dauno sindromu buvo agresyvus, naujajam mokiniui tuoj pat klijuojama agresyvaus etiketė.
„Ar vaikas lankys bendrojo lavinimo mokyklą, šiandien priklauso ne nuo vaiko gebėjimų, o daugiausia nuo tėvų įsivaizdavimo. Kasmet vis daugiau pirmokų su Dauno sindromu patenka į šalies bendrojo lavinimo mokyklas ir ten pasilieka. Dėl jų priėmimo dažniausiai problemų nekyla, ypač paprašius atsiųsti mokyklos paaiškinimą raštu, kodėl tas vaikas nėra priimamas. Paprastai jau kitą dieną klausimas išsprendžiamas ir vaikas pradeda lankyti mokyklą“, – sakė N. Šalugienė.
Visgi ten patekę vaikai su Dauno sindromu nesulaukia tinkamos kvalifikuotos pagalbos. Mokyklose trūksta asmeninių asistentų, jų apskritai nėra organizuojant popamokinę veiklą. Reiškia, tėvai priversti vaiką apie 12–13 val. pasiimti iš ugdymo įstaigos. Jeigu tėvai dirba ir neturi pagalbininko, tenka gerokai pasukti galvą, kur atžalą palikti.
Problema atsiremia į lėšų trūkumą ir ypač mažą asistento atlyginimą. N. Šalugienė kartu atkreipė dėmesį, kad lankantys privačias mokyklas vaikai su Dauno sindromu apskritai valstybės kompensuojamo asistento paslaugų negauna.
„Pastebimas pačių pedagogų ir mokyklos administracijos kompetencijos trūkumas. Dalis pedagogų nežino, kaip užtikrinti ugdymo procesą, jei klasėje yra vaikas su Dauno sindromu, o dalis nežino ir žinoti nenori. Yra nenoras bendradarbiauti su tėvais, nors tai padėtų pasiekti geriausių rezultatų. Sako, tegul džiaugiasi, kad iš viso pedagogai su jais dirba.
Jei vaikas integruojamas į bendrojo lavinimo mokyklą, bet patenka į specialiąją klasę, ten jam visiška izoliacija. Vaikai per pertraukas nėra išleidžiami bendrauti į koridorių su kitais vaikais, jie nekviečiami į bendrus renginius, jų piešiniai nekabinami bendrose patalpose, demonstruojami tik jų pačių klasėse. Tėvai skundžiasi, kad gabesni vaikai, kurie galėtų lankyti tam tikrus dalykus su sveikais vaikais, į bendras pamokas nėra įleidžiami“, – problemas vardijo Žmonių su Dauno sindromu ir jų globėjų asociacijos direktorė.
Lietaus vaikų nelaukia ir kitos Vakarų valstybių mokyklos
Su panašiomis problemomis susiduria ir autizmo spektro sutrikimų turintys vaikai ir jų tėvai. Asociacijos „Kitoks vaikas" atstovė D. Šiekštelytė-Valkerienė teigia, kad autizmo sutrikimas yra vienas dažniausių psichoneurologinių vystymosi sutrikimų, kuris paliečia 1,6 proc. mūsų populiacijos. Tokią negalią turinčio žmogaus globa per visą jo gyvenimą Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) atsieina 2,3 mln. JAV dolerių (2,09 m. eurų).
„Šiandien Lietuvoje situacija yra geresnė, nei 2006 m., bet trijų dalykų vis dar neturime: tikslios statistikos, ansktyvos diagnostikos ir efektyvios pagalbos. Taip pat neturime vienos atsakingos valstybės institucijos, kuri imtųsi spręsti šią problemą, nes mūsų vaikai savimi pasirūpinti negali, šeimos neišgali, o Lietuvos Respublika nenori arba nesugeba“, – tikina D. Šiekštelytė-Valkerienė.
Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ valdybos pirmininkė Kristina Košel-Patel pabrėžė, kad šalyje apskritai nėra pedagogų, galinčių dirbti su autistais vaikais. Net tokių studijų programų nėra, nors štai kaimyninėje Lenkijoje būsimieji pedagogai turi privalomai išklausyti specialųjį kursą. Jo neišklausę pedagogai vėliau neturi teisės dirbti su vaikais, kuriems nustatytas autizmo sindromas.
Anot K. Košel-Patel, vaikų, kuriems nustatomas autizmo sindromas, šalyje kasmet daugėja. Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) duomenimis, 2017 m. tokių vaikų skaičius siekė 1–1,5 tūkst. Tais pačiais metais užregistruoti 409 nauji autizmo atvejai. Asociacijos valdybos pirmininkė įspėja, kad diagnozė dar neparodo tikrojo autistų skaičiaus šalyje, nes yra tokių, kuriems diagnozės nėra, tačiau pastebimi labai ryškūs autizmo bruožai. Tad spėjama, kad šalyje su autizmo sindromu gali būti apie 8 tūkst. asmenų.
„Lietuva turi labai daug įsipareigojimų, vykdydama inkliuziją, bet kai vaikas ateina į mokyklą, jį pasitinka mokytojas, kurio kompetencija nėra pakankama. Toks vaikas ateina į klasę ir turi klasiokus, kuriuos reikia paruošti, kad pedagogui būtų galima dirbti su klase, kad nebūtų patyčių, kad būtų poreikiui esant vaikui suteikta pagalba. Dar yra klasiokų tėvai, kurie dažnai kaltina autizmo sutrikimų turintį vaiką ir jo tėvus. Reikia kompetencijos, žinių, sistema kainuoja gana brangiai, o realybė tokia, kad vienam psichologui tenka 500 vaikų. Tai kaip jis gali sėkmingai padėti, kad inkliuzija veiktų?“, – liūdną realybės vaizdą piešė K. Košel-Patel.
Tiesa, autistų vaikų problemos daugelyje Vakarų valstybių labai panašios. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje iš visų autizmu sergančių vaikų bendrojo ugdymo mokyklas lanko 70 proc. Apie 60 proc. apklausose dalyvavusių tėvų tikina, kad jų vaikus ugdančių pedagogų kompetencija nėra pakankama. Apie 40 proc. tėvų tikina, kad jų vaikas buvo neoficialiai pašalintas iš mokyklos, o 20 proc. tai patvirtina oficialiai.
Danijoje 35 proc. autistų vaikų, kuriems yra virš 5 metų, nelanko mokyklos, nes esą sistema negali jiems pasiūlyti tinkamų sprendimų.
„Mūsų vaikų iš mokyklų nešalina, tačiau yra alternatyva – namų mokymas. Šiemet 2 vaikai Vilniuje išėjo į namus mokytis, dar 4 buvo pasiūlyta“, – tvirtino asociacijos „Lietaus vaikai“ valdybos pirmininkė.
Specialistų trūkumas greitai pasieks kritinę ribą
ŠMSM atstovas pabrėžia, kad dauguma neįgaliems ir SUP vaikams kylančių problemų spendžiamos teikiant papildomas paslaugas, kurios yra finansuojamos iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų.
Anot ŠMCM viceministro A. Plikšnio, šiandien yra skiriamas dėmesys aplinkai vaikams su negalia pritaikyti, pedagogų kvalifikacijai kelti, papildomiems mokymams tiems, kurie dirba su autizmo sindromą ar kitų SUP turinčiais vaikais. Didžioji dalis priemonių įgyvendinamos naudojant Europos Sąjungos struktūrių fondų lėšas.
„Pedagogų kompetencijų plėtojimui yra 2 ES struktūrinių fondų projektai. Pagal vieną iš jų visiems mokytojams privalu išklausyti 2 studijų kreditų kursą. Tie, kurie studijuoja, jau automatiškai tą gauna, o tų studijoms, kurie dar to kurso neturi, yra skirtos papildomos lėšos. Projektas skirtas mokytojams, kurie dirba su autizmo sindromą turinčiais vaikais. Antrasis projektas skirtas visiems pedagogams, kure dirba su vaikais, turinčiais specialiųjų ugdymosi poreikių.
Visoms mokykloms priemonių reikia labai specifinių, labai brangių, kurių nupirkti negalime, todėl to projekto idėja tokia, kad bus įsigyta 20 paketų, bus katalogas padarytas ir paketai galės keliauti į tas mokyklas, kur bus poreikis. Panašiai, kaip mes turime autobusą-biblioteką ar laboratoriją ant ratų su moderniausia įranga“, – sprendimus vardijo A. Plikšnys.
Jei dėl priemonių įsigijimo ir aplinkos pritaikymo ŠMSM planą turi, kaip kovoti su specialistų trūkumu – šiandien dar tik svarstoma. Viena ir galimybių – problemą spręsti bendradarbiaujant su šalies savivaldybėmis.
Kad problema yra ties kritine riba, rodo specialistų ir jiems tenkančių vaikų skaičius. ŠMSm duomenimis, vienam psichologui Lietuvoje tenka 547 vaikai, specialiajam pedagogui – 55,45 SUP vaikai, socialiniam pedagogui – 424 vaikai ir mokytojo padėjėjui – 10 SUP vaikų.
„Dėl psichologų yra problema ir mokytojo padėjėjų. Kai iš pastarųjų vienas specialistas dirba su 10 vaikų – tai yra nenormali situacija. Psichologai yra įdarbinti mokyklose arba tiesiogiai, arba yra perkamos paslaugos. Projektas yra sukonstruotas taip, kad žmonės yra įdarbinami projekto įgyvendinimo laiku. Projektas baigėsi – yra problema garantuoti jo tęstinumą, nes nėra sutarčių su savivaldybėmis. Mes labai greitai turėsime sugalvoti papildomas veiklas ir derinti su savivaldybėmis, kaip tą procesą, kuris jau įvyks, garantuoti, kad tie žmonės, kurie buvo įdarbinti, kad jie nepaliktų tų mokyklų ir vėl mes turėtume panašią situaciją kaip iki projekto“, – tikino A. Plikšnys, kartu pripažindamas, kad valdžia problemos sprendimo kol kas neturi.
