Lietuvoje

2019.09.27 12:34

Genocido tyrimo centras sureagavo į Nausėdos žodžius: partizano paieškos vyksta seniai, bet trūksta finansų

atnaujinta 13.20
LRT.lt2019.09.27 12:34

Prezidentas Gitanas Nausėda ketvirtadienį pranešė inicijuosiąs legendinio Lietuvos partizano Juozo Lukšos-Daumanto palaikų paieškas, tiesa, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras sako, kad partizanų palaikų paieškos vykdomos jau du dešimtmečius, o pagrindinė problema – menkas finansavimas.

„Pasiaiškinus įvairias peripetijas, susijusias ne tik su jos vyro žūties aplinkybėmis, bet ir su jo palaikų paieška, atsirado motyvacijas ieškoti tų palaikų, atrasti juos“, – telefonu iš Niujorko BNS sakė prezidentas.

Savo ruožtu Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras praneša, kad tiek Juozo Lukšos-Daumanto, tiek kitų partizanų palaikų paieškos vykdomos jau du dešimtmečius.

Centro teigimu, prezidento minimoje vietoje – Kauno Marvelės priemiestyje – 2007-2008 m. vykdytos J. Lukšos-Daumanto paieškos buvo nesėkmingos.

„Šiuo metu vykdomi žuvusių partizanų paieškos ir identifikavimas Leipalingyje, kur tikimasi rasti žymių Dzūkijos partizanų vadų bei kitų partizanų palaikus. Taip pat tęsiami tyrimai Našlaičių kapinėse Vilniuje, kur 2018-2019 metais rasti partizanų Adolfo Ramanausko-Vanago, Antano Kraujelio-Siaubūno, Albino Ivanausko-Topolio palaikai“, – rašoma pranešime žiniasklaidai.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pabrėžia, kad nuoseklioms partizanų palaikų paieškoms būtinas pastovus kasmetinis tikslinis finansavimas.

Archyvinių dokumentų ir liudininkų paieškai, archeologiniams darbams, antropologiniams ir genetiniams tyrimams, teismo ekspertizėms reikia lėšų, kurių neužtenka iš Centrui skiriamo finansavimo.

„Pavyzdžiui vienerių palaikų genetiniai tyrimai kainuoja 400 eurų“, – teigiama Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išplatintame pranešime žiniasklaidai.

Paieškose dalyvavęs archeologas Mindaugas Bertašius BNS sakė, kad tada bandyta tikrinti pasakojimus, jog palaikai galėjo būti užkasti ties ugniavietėmis prie Marvelės kapinyno.

„Buvo užuomina, kad ten buvusios ugniavietės ir ties jomis buvo palaidotas. Bet vietos gyventojai sakė, kad ten apie 1950 metus apsistodavo čigonai, todėl laužaviečių po velėna yra pilna. Duomenų ir argumentų yra mažai, tik nekonkrečios prielaidos“, – sakė archeologas.

Jo teigimu, paieškas sunkina teritorijos urbanizavimas – valant upės vagą piltas žvyras, smėlis, atsirado transporto mazgai.

„Nuėmus velėną buvo atsidengusios ugniavietės, laužavietės, bet po jomis nieko tokio nebuvo. Dirvožemio struktūrų pakitimų nesimatė“, – kalbėjo M. Bertašius.

Pasak archeologo, paieškas tada organizavo iš Švedijos kilęs žurnalistas, filmų kūrėjas Jonas Ohmanas, neseniai gavęs Lietuvos pilietybę.

Aleksoto seniūnė Liukrecija Navickienė BNS penktadienį sakė, jog tarp senųjų gyventojų beveik kaip legenda sklido istorija, kad J. Lukša-Daumantas galėjo būti palaidotas netoli čigonų taboro, buvusio dabartinių vandenvalos įrenginių vietoje.

„Buvo tokios kalbos, kad J. Lukša-Daumantas galėjo būti tenai palaidotas“, – sakė ji.

Pasak jos, ši teritorija buvo tyrinėta, kai prieš statant įrenginius atlikti čia buvusio senojo kapinyno tyrinėjimai.

„Kažkur toje teritorijoje galimai buvo čigonų taboras ir tai buvo iš vienos čigonės pasakojimų, esą ji mačiusi“, – sakė seniūnė.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pažymi, kad partizanų palaikų paieškos vykdomos jau du dešimtmečius.

Taip pat skaitykite

Partizaninis karas Lietuvoje prasidėjo, kai 1944 metų vasarą sovietų kariuomenė, išstūmusi nacių okupantus, antrą kartą okupavo Baltijos šalis. Tuomet iškart prasidėjo sovietų represijos, teroras, mobilizacija į sovietų kariuomenę.

Partizanų būriai Lietuvoje pradėjo kurtis 1944 metų vasaros pabaigoje. Partizanai vilkėjo Lietuvos karines uniformas, dauguma buvo jauni vyrai, ūkininkų, mažažemių ar bežemių vaikai, būriuose rengti kariniai mokymai.

1944–1946 metais susidarė dideli, iki šimto kovotojų, partizanų būriai. Apie 30 tūkst. vyrų aktyviai veikė beveik visoje Lietuvos teritorijoje, išskyrus miestus. Jie eidavo į mūšį su NKVD daliniais, trukdė okupacinės valdžios rinkimus, apšaudydavo balsavimo būstines, kovojo su prievartiniu kolūkių kūrimu.

Iš visų trijų Baltijos valstybių pasipriešinimas Lietuvoje buvo stipriausias, čia dar naiviai tikėta Vakarais, kad komunistų valdymas ilgai netruks, o JAV ir Didžioji Britanija įvykdys Atlanto Chartijos pažadus grąžinti nepriklausomybę dėl karo jos netekusioms šalims.

Antrame etape 1946–1948 metais kovose netekę apie 10 tūkst. vyrų partizanai sudarė mažesnius būrius, įsirengė bunkerius, perėjo prie įprasto partizaninio karo taktikos. Partizanams pavyko sukurti centralizuotas struktūras, tačiau jos buvo greitai sunaikintos.