Lietuvoje

2019.09.26 05:30

Kreivų veidrodžių karalystė: diplomuotas socialinis darbuotojas tapo maisto davinių išnešiotoju, ginkluotu tik rankine

Laura Adomavičienė, LRT.lt 2019.09.26 05:30

Ketvirtadienį prieš pietus prie Vyriausybės renkasi Lietuvos socialiniai darbuotojai, ketinantys Vinco Kudirkos aikštę nukloti rankinėmis. Jos – vienintelis šių visuomenės paraštėse dirbančių žmonių ginklas. Darbuotojų, kurių misija – būti tarpininkais tarp savimi negalinčio pasirūpinti žmogaus ir visuomenės. Iš kilnios misijos liko tik popierių rašymas, maisto davinių išvežiojimas.

Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos prezidentė Jūratė Tamašauskienė pasakoja, kad dialogas su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija mezgamas ne vienerius metus. Šios Vyriausybės kadencija baigiasi, o žadėtų rezultatų nematyti.

– Ko šia protesto akcija socialiniai darbuotojai siekia?

– Aiškumo dėl saugumo. Mes siekiame aiškaus parašo, kuriame būtų išdėstytos socialinių darbuotojų darbo sąlygos, aiškūs įrankiai. Turinčioms tokį aprašą savivaldybės būtų aišku, kaip planuoti socialinių darbuotojų darbą, funkcijas, kokių priemonių imtis, kad tas darbas būtų kuo saugesnis.

Akcijos metu mes nuklosime Vinco Kudirkos aikštę rankinėmis, kadangi rankinė tapo mūsų savigynos simboliu. Daugiau nieko neturime. Padėdami rankinę mes pademonstruojame, kad atsisakome tokiu būdu gintis ir reikalaujame profesionalesnio požiūrio į socialinių darbuotojų saugumą.

Taip pat prieš šitą akciją nusiuntėme prašymus Vyriausybei, Seimo socialinės apsaugos ir darbo komitetui bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai (SADM). Ar ateis ministras – nežinau. O reakcija iš Vyriausybės buvo, bet jie atsiprašė, kad ministras pirmininkas negalės išeiti dėl sveikatos problemų. Patarėjai, turbūt, ateis. Be to, Vyriausybė mus informavo, kad mūsų raštas yra perduotas nagrinėti atsakingiems asmenims.

Tačiau ministerija turi tą pačią giesmelę. Tai – socialinių paslaugų funkcija, kuri yra suteikta savivaldybėms. Tai jų savarankiška funkcija – savivaldybės ir prašykite. Taip, tai yra savivaldybių socialinių paslaugų skyriaus klausimas, seniūno kompetencijų, mero klausimas. Bet aš manau, kad apie tai turi kalbėti socialinės politikos formuotoja – SADM. Turi aiškintis apie socialinių darbuotojų funkcijas, galvoti, kaip juos įgalinti tikrai veikti bendruomenėje ir spręsti realias socialines problemas, o ne administracines. Mes apie tai sakome, ministeriją informuojame, bet viskas vyksta labai lėtai.

– Jūs kaip asociacija, matydami visą problemų lauką, tikriausiai turite ir tam tikrų pasiūlymų ministerijai, kaip susidariusias problemas reikėtų spręsti?

– Žinoma, mes nuo 2015 m. kiekvieną kartą rašome raštus ir pasiūlymus. Mes patys prieš keletą metų pasidarėme apklausas apie grėsmes socialiniame darbe, kaip tas grėsmes patys socialiniai darbuotojai sprendžia, kas padeda, kas trukdo. Jų atsakymus sugrupavome, pateikėme ministerijai, sakome, darykime nors kažkokį aprašą, kad savivaldybėms būtų aišku.

Kokios yra socialinio darbuotojo, nuėjusio, pavyzdžiui, į šeimą, kuriai nustatyta rizika, atsakomybės ribos – šiandien neaišku. Jeigu tau iškilo grėsmė, nežinia, kaip tau veikti ir kokia tavo atsakomybės riba. Mes siūlome sudaryti darbo grupę iš profesionalų ir socialinių darbuotojų, parengti, sugrupuoti tas problemas ir parengti aprašą veiklos, kompetencijų. Savivaldybėms, kurios planuoja savo biudžetus, irgi būtų lengviau.

Pavyzdžiui, socialinius darbuotojus, kurie dirba bendruomenėje, reikėtų paskiepyti nuo erkinio encefalito, nuo tuberkuliozės, galbūt ir nuo gripo. Tai jeigu būtų aiškios rekomendacijos, tai turbūt ir savivaldybės stengtųsi jų laikytis. O dabar viskas taip ir plaukia: pas vienus taip, pas kitus – kitaip. Socialiniai darbuotojai patys rašo, kad kartais smurtą reikia atremti taip, kaip išeina.

– O ką reiškia toks pasakymas „kaip išeina“?

– Kaip supranti, ką galvoji, taip ir darai. Turėtų būti taip, kad, jei matai, kad iškilo grėsmė gyvybei ir sveikatai, apsisuki ir išeini. Bet ne visada tą matai. Tai reikia gebėti įžvelgti. Pavyzdžiui, ateini į butą, į šeimą, kuriai reikia padėti. Pagal mūsų teisės aktus joms privalomai reikia padėti, nes joms nustatyta rizika. Reikia, kad jos demonstruotų norą auginti vaikus. Ir yra šuo. Šeimininkai sėdi, anaiptol neskuba drausminti šuns.

Kai kuriems darbdaviai padalina šunų atbaidymo priemones, kitiems – ne. Treti jas savo lėšomis perka. Bet niekas nežino, ar galima atbaidymo priemones naudoti kambaryje. O gal, jeigu aš panaudosiu, kam nors tai atsilieps sveikatai? Tokie dalykai, kuriuos reikėtų aiškiai žinoti.

Ministras, beje, jau prieš trejus metus žadėjo tą aprašą parengti. Kadencija baigiasi, o dabar girdžiu iš viceministro, o kam ten to aprašo, nes nenumatysime visų situacijų. Tai ar čia yra profesionalo atsakymas? Jie turi gebėti susisteminti pagrindines problemas.

– Jūs esate minėjusi, kad vidutinis socialinio darbuotojo atlyginimas siekia apie 600 eurų į rankas. Toks atlyginimas, greičiausiai, ne visada motyvuoja darbuotojus, taip pat ir mokyklą baigusius jaunuolius, kurie galėtų ateiti studijuoti socialinių mokslų.

– Prieš keletą savaičių ministerija paviešino atlyginimų žemėlapį. Iš pirmo žvilgsnio atrodo labai gražu, bet tenka pasakyti, kad atlyginimo skaičiavimas pasikeitė nuo 2019 m. ir darbdavio „Sodros“ įmokos perėjo darbuotojui. Tai ant popieriaus atrodo viskas labai gražiai, virš 1 tūkst. eurų, bet, atskaičiavus mokesčius, tai 70 proc. savivaldybių socialinių darbuotojų atlyginimai nesiekia 620 eurų į rankas. Tai sakyčiau, kad specialistui su aukštuoju išsilavinimu tai yra labai menkas, net apgailėtinas atlyginimas.

Per metus Lietuvoje aukštąsias mokyklas baigia apie 200 naujų socialinių darbuotojų, bet manau, kad nė pusės jų neateina dirbti. Visada vasaros antroje pusėje į įvairias socialinių paslaugų įstaigas plaukdavo jų CV. Šiemet neatėjo nė vienas CV iš naujo socialinio darbuotojo, jauno profesionalo. O gaudavome anksčiau vien mūsų įstaiga apie 10 paklausimų. Labai panašu, kad į šiuos mokslus stojama tik dėl diplomo. Kalbantis su studentais, jie dažnai sako, kad nesiruošia šito darbo dirbti, nes per maža alga ir sunkus darbas, nors ir įdomus.

Buvo laikas, kada ši profesija buvo nepaprastai populiari. Ji yra labai įdomi, suteikia labai plačias kompetencijas. Mes gauname labai daug analitinių, psichologinių, pagalbos teikimo, darbo su grupe kompetencijų ir kitų. Socialiniai darbuotojai yra labai populiarūs įvairiose tarptautinėse organizacijose, jų struktūrose. Žinome, kad socialiniai darbuotojai dirba ir „Barclay‘s“ banke ar „Western Union“ ir puikiai ten prisitaiko, puikiai atlieka savo pareigas. Mūsų ministras Linas Kukuraitis yra socialinį darbą baigęs ir taip pat yra socialinis darbuotojas.

Prieš keliolika metų profesija buvo labai populiari, buvo ant bangos, bet paskui, išėjus į tą socialinio darbo lauką, į praktiką, iš tikrųjų socialinis darbuotojas tarsi lieka vienišas. Visos tos kompetencijos, visų pirma, nepanaudojamos, nes atliekamos funkcijos, pareigos, jos subiurokratėja, subuitėja ir socialinis darbuotojas tų tikrųjų kompetencijų, kaip asmens įgalinimo, beveik ir netaiko.

Asociacijoje labai daug apie tai diskutuojame. Ypač iš regionų eina informacija, darbuotojai klausia, kas mes esame? Mes daliname maistą. Jie gauna „Maisto banko“ siuntas ir sako, reikia patiems persikrauti, patiems išdalinti – daug fizinio darbo. Bet ar tai yra universitetą baigusio socialinio darbuotojo darbas? Tai yra paprastas darbas, nereikalaujantis kvalifikacijos. Gal administravimo žinių šiek tiek reikia, kad galėtum padalinti, pažiūrėti, patikrinti.

Tai tokių funkcijų jie, ypač bendruomenėje dirbantys socialiniai darbuotojai, atlieka 60 proc. Tik likę 40 proc. laiko yra darbas su bendruomene. Bet tu turi matyti tą bendruomenę, kurioje dirbti, kuri dažniausiai yra seniūnijos ribose. Turi žiūrėti, kokie ten žmonės gyvena, kiek ten yra senyvo amžiaus žmonių, kokios pagalbos reikia? Gal asmuo negali pats pasikurti krosnies, gal ten kažkam maisto trūksta, gal reikia komunikuoti su gyventojais. Taip pat turi matyti, kaip ten tos šeimos gyvena, ar jos geba vaikus prižiūrėti, ar vaikai eina į mokyklą? Reikia bendruomenę matyti tokiu žvilgsniu – visą seniūniją. Tam reikia laiko, o visoje seniūnijoje dirba tik vienas socialinis darbuotojas. Ten reikėtų ne mažiau kaip trijų.

– Pagal darbo pobūdį socialiniai darbuotojai turėtų būti draudžiami?

– Draudimas yra rekomendacinio pobūdžio. Tie, kurie dirba su rizikos šeimomis, yra draudžiami, bet ne visur. Nemanau, kad apskritai renkama tokia statistika, kiek darbuotojų yra apdrausta. Ne visos savivaldybės, jų administracijos labai skuba išlaidauti.

– Dėl to, kad skurdus savivaldybių biudžetas, ar tiesiog poreikio nemato?

– Būna visaip. Kaip ir su priemokomis prie algos. Dauguma socialinių darbuotojų dirba biudžetinėse įstaigose. Jie gauna apmokėjimą pagal tam tikrą tvarką. Yra bazinė alga, kuri pagal koeficientą apskaičiuojama, ir greta įvertinamas darbuotojo darbas, skiriama kintamoji atlyginimo dalis.

Tai vienoje savivaldybėje seniūnas socialinius darbuotojus įvertino gerai. Tai reiškia, kad pagal įstatymą darbuotojai prie algos turėjo gauti kintamąją dalį. Bet administracijos direktorius sako: „O už ką čia gerai?“ Tiesioginio viršininko vertinimą nubraukė ir užrašė: „Vertinama patenkinamai.“ Tai reiškia, kad žmogui nepriklauso priemoka prie bazinės algos. Tie darbuotojai tuoj pat skambino mums, nes buvo mūsų asociacijos nariai. Mes kreipėmės į merą, surengėme susirinkimą, mūsų tarybos narys nuvažiavo pasikalbėti, paaiškinti. Taip pat į Darbo inspekciją pasiskambinome, teisinės konsultacijos paprašėme. Bet požiūris koks? Socialinis darbuotojas turi išsilupti jam teisėtai priklausantį atlygį!

– Jeigu teisingai suprantu iš šio atvejo, tai niekas iš tiesų socialinio darbuotojo darbo kokybės ir nevertina, tiesiog pažiūrima į biudžetą ir pagal tai nusprendžiama, ar yra lėšų priedams, ar ne.

– Kartais taip. Apskritai aš nežinau, kodėl visuomenėje apie socialinį darbuotoją susidarė tokia nuomonė, kad tai yra kažkokių buitinių darbų atlikėjas. Kartą ministerijoje pati buvau nustebusi, kai SADM viceministras pasakė, kad jūs man neįrodysite, kad sriubos virimui reikia socialinio darbo magistro. Taip ciniškai pasakė. Bet juk tą daro socialinio darbuotojo padėjėjas, kuris yra socialinės komandos narys. Ir savanorių yra, nevyriausybinių organizacijų. Tačiau socialinis darbuotojas kaip kvalifikuotas specialistas mūsų visuomenėje nevertinamas. Visuomenės lygmenyje tarsi atrodytų, kad tokio nė neturime. Ir kai, tą demonstruoja Vyriausybės atstovai, – apgailėtina.

– Kaip tada pavyksta išlaikyti darbuotojus, kelti jų motyvaciją, kad jie iš rinkos nepasitrauktų?

– Sudėtinga. Socialinis darbas vis dėlto yra pašaukimo reikalaujanti profesija ir ne kiekvienas gali tokį darbą dirbti. Todėl reikia palaikymo, grįžtamojo ryšio, reabilitacijos. Viso to beveik neturime. Tiesa, darbdaviai stengiasi, nes jau dabar yra socialinių darbuotojų stygius ir darbdaviui jų reikia, todėl jie turi galvoti, kaip darbuotoją išsaugoti. Tai dabar jau girdžiu, kad socialiniai darbuotojai ir kažkur nuvažiuoja, ir kažkaip kitaip motyvuojami.

Ministerija yra įrašiusi, kad socialinis darbuotojas, norėdamas atestuotis, būtinai turi dalyvauti „supervizijoje“. Tai yra tokie grupiniai užsiėmimai, kuriuose socialiniai darbuotojai gali aptarti savo problemas.

– Tos „supervizijose“ išsakytos problemos kaip nors užfiksuojamos, yra sisteminamos? Kur ta sukaupta informacija keliauja?

– Ta „supervizija“ atliekama grupėje ir niekas jos neanalizuoja.

– Tai tarsi grupinė terapija?

– Taip, kažkas tokio.

– Gal žinote, kaip socialinis darbas organizuojamas užsienyje? Juk yra socialinių darbuotojų, kurie meta darbus Lietuvoje ir išvyksta dirbti į Vokietiją, Didžiąją Britaniją, Skandinavijos šalis?

– Išvažiavę, žinoma, jie dirba mažiau kvalifikuotą darbą, nes, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje, tokiam darbui reikia turėti licenciją, pakankamai aukštą išsilavinimą. Ten socialiniai darbuotojai atlieka tam tikras sprendžiamąsias funkcijas, tam reikia licencijos, vyksta kvalifikacijos kėlimo mokymai. Ten socialiniam darbuotojui keliami labai aukšti reikalavimai, todėl mūsiškiai, išvažiavę iš Lietuvos, ten dirba žemesnėje grandyje, socialinių darbuotojų padėjėjais. Tai yra aptarnavimas, individualus asistavimas, pavyzdžiui, reikalingas sunkios negalios asmenims su autizmo bruožais.

Užsienyje mūsų darbuotojai uždirba tris kartus daugiau į rankas nei Lietuvoje. Darbas – nežinau, kiek ten yra lengvesnis, bet jis aiškesnis, yra labai aiškios atsakomybės, labai aiškios funkcijos. Visada žinai, ką turi padaryti ir po to darbas aptariamas, išanalizuojamas. Grįžtamasis ryšys žmogui suteikiamas. Ir požiūris į darbuotoją kitoks. Asmuo jaučiasi lygiavertis, nors dirba darbą, kuris šiek tiek prastesnis. Ir niekas tikrai nesiskundžia.

– Kokia tikimybė, kad ši taiki socialinių darbuotojų akcija neišvirs į mokytojų protesto atvejį, kuris baigėsi lipimu į ministeriją per langus, pastato užėmimu?

– Taip nebus, nes, visų pirma, mes nesame profesinė sąjunga ir neturime jos veikimo būdų. Be to, norime apie turinį kalbėtis taikiai. Socialiniai darbuotojai dirba su problemomis visuomenės pakraščiuose, jie mato tokių sunkių gyvenimų, kad kažkaip jie patys nėra tokie aktyvūs, kaip mokytojai. Mes mokytojus palaikėme, buvome su jais kartu, buvome prie ministerijos langų, buvome pakviesti į vidų, bet nemanau, kad socialiniai darbuotojai tam yra pasiruošę.

– Nors skamba paradoksaliai, tačiau, kad ir dviprasmiškai vertinamas, visgi mokytojų pavyzdys tarsi parodė, kad sulipę per langus jie tam tikro rezultato pasiekė.

– Būtent, ir tai rodo bananų respublikos apraiškas. Rodo, kad nėra konstruktyvaus ir abipusio dialogo. Tai yra darbas į vienus vartus. Gali rašyti, kiek tik nori. Kas iš to, kad mes apie tai kalbamės su ministru? Ministras mūsų šaunus, mūsų kolega, mes jį pažįstame, mes jį mylime, bet nueiname, pakalbame ir viskas tuo baigiasi.

– Kaip tose „supervizijose“?

– Panašiai. Viskas labai empatiškai, viskas suprantama, viskas labai gerai, išsiskiriame kaip draugai, bet tik tiek.

– Dėkoju už pokalbį.