Lietuvoje

2019.10.04 13:43

Lietuvos valstybės istorijos archyvo vadovas – ne istorikas: ar pakanka būti geru vadybininku?

Modesta Gaučaitė, LRT.lt2019.10.04 13:43

Ar vadovaujantis istorijos archyvui žmogus turi turėti istoriko išsilavinimą, darbo patirtį? Toks klausimas kilo Lietuvos valstybės istorijos archyvo vadovu paskyrus žmogų, kurioje biografija gausi su vadyba susijusios parties, bet ne su istorija. Tačiau yra manančiųjų, kad ilgametė vadybos patirtis tik padės sustiprinti archyvą.

Portalo LRT.lt kalbinta Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) docentė Nerija Putinaitė sakė mananti, į tokias pareigas pretenduojantis ir jas užimantis žmogus turėtų turėti platų humanitarinį, paveldosaugos ar archyvistikos išsilavinimą, darbo patirtį.

Tačiau laikinai Lietuvos vyriausiojo archyvaro funkcijas atliekanti dr. Daiva Lukšaitė, komentuodama situaciją portalui LRT.lt, sakė, kad renkantis iš dviejų kandidatų, vieno jų lyderystės, veiklos valdymo ir strateginio požiūrio gebėjimai buvo įvertinti kur kas geriau. O be to, tikimasi, kad ryški vadybinė patirtis tik sustiprins archyvą.

Nuo liepos 8-osios Lietuvos valstybės istorijos archyvui vadovauja Ramutis Kurpė. Kaip nurodoma jo biografijoje, archyvo vadovas Vilniaus Aukštesniojoje technikos mokykloje įgijo jaunesniojo technikos inžinieriaus specialybę, o vėliau Vilniaus Verslo teisės akademijoje (dabar Kazimiero Simanovičiaus universitetas – LRT.lt) baigė teisės magistro studijas.

Skiltyje, kurioje nurodoma R. Kurpės darbo patirtis, matyti, kad nuo 1999-ųjų iki 2013-ųjų skirtingose įmonėse jis ėjo vadybininko pareigas, o 2013-aisiais tapo vienos įmonės direktoriaus pavaduotoju, kuriuo dirbo iki tapdamas Lietuvos valstybės istorijos archyvo direktoriumi.

Netinkamai formuojami kriterijai

VU TSPMI docentė Nerija Putinaitė komentavo, kad tai, jog institucijos vadovas turi vadybinės patirties yra sveikintina. Visgi ji pastebėjo, kad tokiai įstaigai vadovaujantis asmuo turėtų turėti ir platesnės, su šia sritimi susijusios patirties.

„Tai, kad žmogus turi vadybinės patirties, yra labai gerai. <...> Kita vertus, susiduriame su tokiomis įstaigomis, kurios yra susijusios su istorija, tam tikrų vertybių saugojimu, viešinimu. Tokios įstaigos vadovas turėtų turėti platų humanitarinį, paveldosaugos ar, galiausiai, archyvistikos išsilavinimą“, – portalui LRT.lt kalbėjo N. Putinaitė.

Ji pabrėžė, kad bėda yra ne tai, koks konkretus žmogus tapo Lietuvos valstybės istorijos archyvo vadovu, o tai, kokie reikalavimai yra keliami norintiesiems tapti vadovu. Anot docentės, vadovo skyrimo konkurso kriterijai buvo suformuluoti taip, kad formaliai, žmogus turintis vadybinės patirties, susijusios su pardavimais, juos atitiko.

„Tikriausiai, tie kriterijai, kurie buvo suformuoti, yra netinkami. <...> Jeigu mes pažiūrėtume į kitus archyvus, pavyzdžiui, Literatūros ir meno archyvą ar Lietuvos centrinį archyvą, ten matome žmones, kurie turi labai įvairias kompetencijas, susijusias su jų darbu, su sritimi, kurioje dirba. <...> Įstaigų vadovais turi būti žmonės, kurie turi platesnį supratimą, matymą ir kuriems nereikia metų metus mokytis, kad suprastų, su kuo turi reikalą.

Anksčiau buvo žiūrima, kad žmogus turėtų tam tikras dalykiškas kompetencijas ir nebuvo kreipiamas dėmesys į vadybines kompetencijas. Dabar, atrodo, viskas perlenkta į visiškai priešingą pusę“, – kalbėjo N. Putinaitė.

VU TSPMI docentė kalbėjo, kad tokia sistema rodo atsainumą vertinant tai, ko mums reikia valstybės tarnyboje. Pasak jos, dažnai sakoma, kad neatsiranda daug norinčių kandidatuoti į tokias pozicijas. Tačiau, anot N. Putinaitės, jei privatus sektorius randa tokių žmonių, reikia sukurti mechanizmą, kad juos trauktų ir valstybinis sektorius.

„Nėra atsakingo požiūrio to, kas organizuoja tuos konkursus. Čia svarbu ne vienas žmogus, čia reikia susitelkti ties neatsakingu požiūriu rengiant patį konkursą“, – teigė N. Putinaitė.

Tikisi, kad kryptinga vadyba bus naudinga

Portalas LRT.lt su klausimas kreipėsi į Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybą. Laikinai vyriausios archyvarės funkcijas atliekanti dr. Daiva Lukšaitė atsakydama į raštu pateiktus klausimus nurodė, kad Lietuvos valstybės istorijos archyvo vadovas, kaip ir kitų valstybės įstaigų vadovai, pareigoms skiriamas penkerių metų kadencijai.

Be to, ji nurodė, kad visų valstybės archyvų pareigybių aprašymai yra identiški. Vienintelis skirtumas tai, kad, atsižvelgiant į archyvo saugomų dokumentų specifiką, kai kurių archyvų vadovas dar būtina mokėti ir rusų kalbą. D. Lukšaitė taip pat nurodė, kad pretendentų užimti įstaigos vadovo pareigas atitikimą pareigybės aprašyme nurodytiems specialiesiems reikalavimams vertina ne priimanti į pareigas įstaiga, o Valstybės tarnybos departamentas.

„Kompleksinio vertinimo išvada, kurią Valstybės tarnybos departamentas pateikia konkurso komisijai ir į pareigas priimančiam asmeniui, yra rekomendacinio pobūdžio, tačiau vieno pretendento lyderystės, veiklos valdymo ir strateginio požiūrio gebėjimai buvo įvertinti kur kas geriau. Iš esmės tai ir nulėmė sprendimą dėl konkurso į Lietuvos valstybės istorijos archyvo direktoriaus pareigas laimėtojo.

Lietuvos valstybės istorijos archyvas turi tikrai daug puikių dalykinių specialistų, tačiau dėl jo veiklos organizavimo įvairių aspektų nuolat sulaukdavome nusiskundimų ar net skundų. Todėl renkantis vieną iš dviejų pretendentų tikėtasi, kad kryptinga vadyba šį archyvą turėtų tik sustiprinti“, – atsakymuose teigė D. Lukšaitė.

R. Kurpė: kuo daugiau kompetencijų, tuo geriau

Pats nuo liepos Lietuvos valstybės istorijos archyvui vadovaujantis R. Kurpė komentavo, kad norintiems užimti šias pareigas buvo keliami specialieji reikalavimai. Tarp jų – turėti aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą humanitarinių ar socialinių mokslų srities išsilavinimą, ne mažesne kaip 3 metų vadovaujamo darbo patirtį, būti susipažinus su Lietuvos įstatymais, kitais teisės aktais, reglamentuojančiais viešąjį administravimą, materialinių išteklių valdymą, valstybės tarnybą, darbo santykių reguliavimą.

Kandidatui taip pat reikėjo gerai išmanyti ir gebėti taikyti Lietuvos dokumentų ir archyvų įstatymą, kitus teisės aktus, gebėti savarankiškai organizuoti savo bei kolektyvo veiklą, turėti darbo koordinavimo ir planavimo įgūdžių, gebėti numatyti archyvo veiklos strategiją, gebėti sklandžiai dėstyti mintis raštu ir žodžiu valstybine kalba, turėti kompiuterinio raštingumo įgūdžių, mokėti rusų kalbą bei anglų, vokiečių arba prancūzų kalbą.

„Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos strateginiame veiklos plane nustatytus veiklos prioritetus ir strateginius tikslus, Lietuvos valstybės istorijos archyvo veiklos planus, reikėjo parengti kadencijos trukmės įstaigai priskirtų funkcijų įgyvendinimo viziją bei pateikti numatomas jos įgyvendinimo gaires. Vizija buvo pristatoma žodžiu vertinimo komisijos metu. Buvo vertinamos bendrosios, vadybinės ir lyderystės kompetencijos, reikalingos vadovauti įstaigos veiklai, kompetencijos ir gebėjimai, kurių reikia pareigybės aprašyme nustatytoms funkcijoms tinkamai atlikti, tinkamumas eiti valstybės tarnautojo pareigas, sektoriaus problematikos žinios“, – komentavo R. Kurpė.

Paklaustas, ar tokiame darbe svarbu turėti susijusį su istorijos mokslais išsilavinimą ar tokio darbo patirties, R. Kurpė teigė, kad kuo daugiau kompetencijų žmogus turi, tuo geriau. Tačiau jis teigė, kad jei pažiūrėtume, kokias funkcijas atlieka šias pareigas einantis valstybės tarnautojas, pamatytume kad dauguma jų su istorijos mokslais nesusiję.

Anot R. Kurpės, pirmiausia jam turi vadovuti geras vadovas. O geras vadovas, jo teigimu, yra tas, kuris moka susidėlioti prioritetus, visada aiškiai nustato darbų atlikimo terminus, kalba su pavaldiniais ir juos girdi, geba motyvuoti, buria ir ugdo sėkmingą komandą, mokosi pats ir ieško pagalbos, nebijo pokyčių, turi visapusiškos patirties įvairiose srityse.

„Gyvename tokiais laikais, kai viskas keičiasi žaibišku greičiu, todėl svarbu spėti prisitaikyti ir neatsilikti nuo naujovių ir technologijų. Išvengti pokyčių neįmanoma, vyresnė karta juos išgyvena stipriau nei jaunoji, nes yra įpratusi turėti nuolatinį darbą, kuriam atlikti užtenka studijuojant įgytų žinių. Nemanau, kad vadovas privalo būti visagalis ir nepalūžtantis, išmanyti viską geriau nei jo pavaldiniai. Kiekvienas patiria sunkumų, todėl nereikėtų bijoti kreiptis pagalbos. Jei turite puikią komandą, galite sukvieskite visus ir pasitarti, kaip galima būtų perskirstyti darbus ar išspręsti iškilusias problemas. Žmonėms patinka matyti, kad jais pasitikima, jie mėgsta padėti priimti sprendimus.

Aš visada vertinu darbą, o ne žmogų, to tikiuosi ir iš kitų. Mūsų archyve dirba 47 specialistai, kurių kompetencija aš neabejoju. O tokiam kolektyvui vadovauti manau svarbesnės yra lyderystės ir vadybinės kompetencijos, o ne specialus tam tikros srities išsilavinimas, ar su šia sritimi susijusi darbo patirtis. Mano nuomone nebūtinai ligoninei turi vadovauti gydytojas, teatrui aktorius, o archyvui istorikas“, – teigė R. Kurpė.

Paklaustas, kaip sekasi eiti pareigas, kuriose darbą pradėjo liepos 8-ąją, jis komentavo, kad yra tokia politinė tradicija, kad per pirmąsias šimtą dienų susilaikoma nuo kritikos, nes reikia formuoti komandą, įsijausti į aplinką ir darbus.

„Kadangi komandos formavimas apsiribojo tik kelių naujų darbuotojų įvedimu į kolektyvą, didesnę dalį laiko galėjau skirti darbo aplinkos analizei ir susipažinimui su kaimyninių šalių archyvų vadovais. Estijos nacionalinio archyvo kvietimu dalyvavome Baltijos šalių archyvarų susitikime kartu su Latvijos ir Estijos archyvų atstovais. Latvijos nacionalinis archyvas pakvietė dalyvauti Latvijos nacionalinio archyvo šimtmečio minėjime ir tarptautinėje konferencijoje. Jų metu susipažinau su Lenkijos, Latvijos, Estijos, Baltarusijos, Rusijos, Suomijos, Norvegijos archyvų atstovais“, – kalbėjo archyvo vadovas.

Jis teigė, kad kadangi anksčiau dirbo panašų vadovo darbą, didelių iššūkių nepatiria. R. Kurpė sakė jaučiantis toleranciją ir kritikos nei iš aukštesnių vadovų, nei iš pavaldinių nesulakė: „Turiu Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos suformuotas 2019 veiklos užduotys kurias privalau vykdyti, ir be abejo svarbiausia užduotis, kad archyvas veiktų ir funkcionuotų be priekaištų.“