Lietuvoje

2019.09.28 20:14

Holokausto Lietuvoje paveikslas: masinis naikinimas, konfiskuoti namai ir dabinimasis nužudytųjų kailiniais

Mindaugas Jackevičius, LRT Radijo laida „Aktualijų studija“, LRT.lt2019.09.28 20:14

„Mes negalime kalbėti apie dalinį išžudymą – mes kalbame apie visos Lietuvos žydų bendruomenės kultūrinio ir kalbinio paveldo sunaikinimą“, – taip Holokaustą Lietuvoje apibūdina Vilniaus universiteto profesorė Jurgita Verbickienė.

Nors šios tragedijos žala ir pamokos plačiai analizuojamos, pastebima naujų antisemitizmo apraiškų.

Lygiai prieš 76-erius metus buvo likviduotas žydų Vilniaus getas. Per Holokaustą naciai ir jų vietiniai kolaborantai Lietuvoje nužudė daugiau kaip 90 proc. čia gyvenusių žydų. Kaip bebūtų, pasak J. Verbickienės, vis dar nenorima pripažinti, jog dalis lietuvių prisidėjo prie Holokausto vykdymo.

„Nėra žinoma, kiek tiksliai lietuvių prisidėjo prie Holokausto, bet gali būti, kad šis skaičius viršijo 10 tūkst. Mes kalbame apie didžiulį kiekį nužudytų žmonių. Daugeliu atvejų vokiečiai buvo tik paties proceso stebėtojai“, – tikina pašnekovė.

Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti sekretoriato vadovas Ronaldas Račinskas akcentuoja, jog per Holokaustą Lietuva neteko ypač kūrybingų piliečių. Jo aiškinimu, šalis prarado dalį kultūrinio, ekonominio, politinio ir socialinio potencialo, kuris šiandien prisidėtų prie sklandesnio šalies vystymosi.

J. Verbickienės aiškinimu, esminis skirtumas, kuo Holokaustas Lietuvoje skyrėsi nuo kitų šalių, buvo tai, jog čia nebuvo koncentracijos stovyklų ir kiekvienas žydas turėjo savo asmeninį žudiką. J. Verbickienė pabrėžia – didžiąją dalį vietinių lietuvių žydų naikinimas ypač traumavo.

„Pamirštama pačių lietuvių reakcija į Holokaustą. Lietuviams pusės miestelio dingimas buvo didelė trauma. Jie žinojo, kas šovė, žinojo, kas dėvi nužudytos ponios kailinius. Tai yra kur kas sudėtingesnis santykių kompleksas, nei šiandien šnekama“, – teigia profesorė.

Vilniaus žydų bendruomenės pirmininko Simono Gurevičiaus teigimu, nors ir neprisidėjo prie žydų naikinimo, dalis žmonių rado būdų, kaip pasinaudoti Holokaustu.

„Nors ir nežudė, jie paėmė žydų kailinius, nuėjo gyventi į jų namus ir iki šiol ten gyvena. Mano šeima grįžo po karo ir turėjo su šautuvu išvyti vietinius gyventojus iš savo namų“, – pasakoja Vilniaus žydų bendruomenės pirmininkas.

Naujos antisemitizmo apraiškos

Kyla klausimas, ar per beveik aštuonis dešimtmečius buvo suvokta Holokausto tragedija ir lietuvių indėlis jame. Iki šiol nesutariama dėl kai kurių lietuvių vaidmens Holokauste, o ir vis dažniau pastebima naujų antisemitizmo apraiškų.

„Neapykanta ir vėl kelia savo bjaurią galvą, maitinama ciniškų mėginimų diskusijose laimėti politinių dividendų. Mūsų bendrapiliečius mėginama įbauginti, todėl negalima to ignoruoti“, – apdovanodamas Lietuvos žydų gelbėtojus per ceremoniją kalbėjo prezidentas Gitanas Nausėda.

S. Gurevičius pritaria prezidento išsakytai minčiai ir sako, jog antisemitizmas ir kitų formų ksenofobija pastaruoju metu tampa vis dažnesnė.

Prieš porą savaičių prie Lietuvos žydų bendruomenės pastato iš žemių buvo supilta svastika. Šį atvejį pasmerkė keli politikai, taip pat ir naujasis Izraelio ambasadorius Lietuvai.

Anot J. Verbickienės, nors problemų, susijusių su antisemitizmu, matoma daugelyje šalių, Lietuvoje vis dar susiduriama su sunkumais atpažįstant šio judėjimo apraiškas.

„Nėra aišku, kaip atpažinti apraiškas, kurios nėra ryškios. Mes visi žinome, kaip traktuoti svastiką, tačiau žinių, kaip elgtis su, pavyzdžiui, negatyviais pasisakymais spaudoje ar komentarais interneto portaluose, kol kas trūksta. Antisemitizmo identifikavimo, prevencijos ir baudų atžvilgiu turėtų atsirasti kur kas daugiau galimybių. Retai nubaudžiama už tam tikras antisemitizmo apraiškas. Pašnekama, pasmerkiama, bet realių veiksmų nesiimama“, – akcentuoja profesorė.

Pasigenda diskusinio klausimo

Reaguodama į nesibaigiančius ginčus dėl lietuvių vaidmens Holokauste, J. Verbickienė pabrėžia – kol nebus suformuluotas aiškus klausimas diskusijai, tol bus matomos tik dvi garsiai rėkiančios pusės.

Profesorė siūlo apsvarstyti galimybę netaikyti dvigubų standartų. Jei yra smerkiami žmonės, pasirašę po sovietinių tremtinių pavardėmis, jos manymu, atitinkamai turėtų būti reaguojama į pasirašiusiuosius po siūlymu steigti getus.

„Generolo Noreikos atveju sakoma, kad jis tik pasirašė ir nežinojo, kas bus, bet aš abejoju, kad tas žmogus, kuris pasirašė po 150 tremtinių šeimų pavardėmis, žinojo, kaip atrodys jų gyvenimo sąlygos. Mums reikėtų tai įvertinti, nes tiek vienu, tiek kitu atveju buvo pažeistos žmonių teisės“, – pabrėžia ji.

J. Verbickienė teigia, kad minėtų žmonių šlovinimas ne rodo tai, ką šios asmenybės yra nuveikusios praeityje, bet demonstruoja šiandienį to vertinimą.

„Klausimas, ar mums toks herojus, kaip Vėtra, tinka ir norime, kad mūsų vaikai apie jį mokytųsi mokyklose“, – svarsto J. Verbickienė.

Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinių okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti nariai yra pareiškę, kad dėl savo veiksmų karo metu generolas Jonas Noreika nenusipelno jokių viešo pagerbimo ženklų. Jų teigimu, J. Noreika išleido potvarkius dėl getų ir turto nusavinimo, kuomet masinės žudynės jau buvo įpusėjusios.

Vertindamas G. Noreikos įamžinimo poreikį, S. Gurevičius sako, kad šioje vietoje reikėtų kalbėti apie dabartinę visuomenę, politinę valią ir drąsą pripažinti, jog ne visi žmonės, kuriuos laikėme didvyriais, tokie buvo.

„Mes bandome kurti istorinę politiką, bet istorijos nereikėtų maišyti su politika. Istorija buvo tokia, kokia buvo. Svarbu suprasti, kad žydų bendruomenė jautė didžiulį skausmą tiek sovietinės, tiek nacių okupacijos metais. Žydų bendruomenė puikiai supranta sovietinius tremtinius, nes jie irgi buvo Sibire.

Mes esame tie, kurie norime judėti į priekį, tačiau tai galime padaryti tik sąžiningai pažiūrėję į praeitį. Tikrai turime asmenybių, susitepusių nekaltų žmonių krauju. Nejaugi norime, kad mūsų vaikai laikytų didvyriais žmones, kurie skriaudė kitus? [...] Garbinkime žmones, nesusitepusius krauju, ir eikime į ateitį kartu, nes turime labai daug bendro“, – ragina S. Gurevičius.

Išsamiau – laidos „Aktualijų studija“ įraše.

Parengė Gabrielė Sagaitytė.


LRT aktualijų studija. 76 metai po Vilniaus geto sunaikinimo ir naujos antisemitizmo apraiškos