Jaunų žmonių ir specialistų trūkumas, gyventojų verslumo stoka – tokias pagrindines regiono problemas išskiria Akmenės rajono savivaldybės meras Vitalijus Mitrofanovas. Mero teigimu, sovietmečiu žmonės buvo pripratę viską gauti, todėl patiems nereikėjo niekuo rūpintis – dėl to ir trūksta iniciatyvų bei naujų verslų atsiradimo, sako jis.
Interviu portalui LRT.lt V. Mitrofanovas atskleidžia: tapęs meru suvokė, kad „skęstančiųjų gelbėjimas yra jų pačių reikalas“, todėl stengėsi neigiamus regiono aspektus paversti teigiamais. „Pigūs butai? Puiku, turite galimybę gauti, kur gyventi“, – šypsosi meras.
LRT.lt tęsia straipsnių ciklą „Aplink Lietuvą“! Vasarą po Lietuvą keliavę žurnalistai nesustoja ir toliau keliauja po atokiausius šalies regionus ir miestelius, kalbina vietos gyventojus, verslininkus bei aktyvius bendruomenių narius, kad jų unikalias istorijas išgirstų visa Lietuva. Apie tai portale LRT.lt skaitykite kiekvieną savaitę.
– Akmenės rajono meru esate nuo 2008 metų. Su kokiais pagrindiniais iššūkiais susidūrėte per šiuos metus?
– Pirma mano kadencija siejama su nelaime. 2007 m. tapau Akmenės rajono savivaldybės tarybos nariu, o Eugenija Meškienė – mere. Kurį laiką buvau jos patarėjas, deja, įvyko nelaimė ir dėl sunkios ligos E. Meškienė gana greitai išėjo – nepadirbusi nė dvejų metų numirė. Tada meru buvau išrinktas aš. Opozicija sakė, kad aš dar per jaunas, neturiu pakankamai patirties, – tada aš buvau antras pagal jaunumą meras.
Vėliau taip susiklostė, kad dirbau su vienu žmogumi, kuris anksčiau buvo opozicijos lyderis, sakęs tą versiją (kad V. Mitrofanovas yra per jaunas būti meru – LRT.lt). Kai jau dirbome kartu, jis buvo administracijos direktorius, aš jam padėkojau, kad pirmajame posėdyje jis man tarsi ventiliatorių į užpakalį įtaisė įrodyti, kad gali būti kitaip, kad aš tikrai noriu ir galiu dirbti, o ne būti. Didžioji dalis politikų siekia buvimo pozicijose, pasitenkinimo karjeros pasiekimuose, bet ne rezultato.
Pirmosios kadencijos metu, per tuos dvejus metus, mano tikslas buvo įrodyti, kad aš čia atsidūriau neatsitiktinai, kad galiu eiti šias atsakingas pareigas. Mano pirmos tikros kadencijos uždavinys buvo pakeisti rajono įvaizdį, suvokimas, kad tai, kas buvo neigiama, reikia paversti teigiamu. O mes buvome piešiami neigiamai, buvo sakoma, kad mūsų rajone butai tokie pigūs, kad jie dovanojami už vieną eurą, kad rajone – didžiulė bedarbystė.
Nenoriu peikti buvusios valdžios, niekada neturiu principo kritikuoti, nes jei šiandien esi, tai turi keisti, o ne sakyti: „Žiūrėkit, kokie jie buvo blogi.“ To reikia vengti ir tikri politikai neturėtų to daryti. Buvo toks principas (ankstesnės Akmenės rajono valdžios – LRT.lt), kad jei rodysime, kaip blogai, Vyriausybė ar partija duos pinigų. Atvirkščiai, suvokiau, kad skęstančiųjų gelbėjimas yra jų pačių reikalas ir niekas kitas nei finansuos, nei gelbės. Ėmėme keisti požiūrį. Pigūs butai? Puiku, turite galimybę gauti, kur gyventi.
Kitas labai svarbus žingsnis buvo suformuoti žmonių komandą ir įtikinti savo vizijomis, kad galima kažką pakeisti. Dabar mums jau reikalingi kūrėjai, idėjų generatoriai – ne tie vykdytojai, kad atėjo meras, pasakė, o jie – padarė.
– O kokias rajono problemas pastebite būdamas meru?
– Norisi užtikrinti viešojo sektoriaus kokybę. Trūksta jaunų mokytojų, jaunų auklėtojų, medicinos darbuotojų, trenerių. Kita svarbesnių problemų yra susiformavusi socialiai. Tai mūsų gyventojų verslumo trūkumas. Visi buvome pripratę dirbti kolūkiuose ir gamyklose – mūsų tėvai išeidavo į darbą, mes gaudavome butus, gamyklų darbuotojai ten išklijuodavo plyteles, įrengdavo vonias. Mums nereikėjo niekuo rūpintis – viskas paprasta. Žinoma, tai keičiasi, ypač dėl grįžtančiųjų iš užsienio, tačiau to smulkiojo verslo atsiradimo, drąsos mums tikrai reikia.
Kita problema, dėl kurios kenčia ir mūsų biudžetas, yra tai, kad statistiniai duomenys neatitinka tikrų rodiklių. Šiuo metu, atsižvelgiant į butų kainas, atrodo, kad miestelyje gyventojų daugiau (nei rodo statistiniai duomenys – LRT.lt), nes kainos šoktelėjo. Norėčiau įgyvendinti akmeniečio kortelę, kuri būtų duodama čia deklaravusiam gyvenamąją vietą žmogui, o jos turėtojai gautų įvairių viešųjų paslaugų, kultūros renginių lengvatų. Tikiu, kad tai paskatins deklaruoti, kadangi jei galime sutaupyti už šiukšles penkis eurus per mėnesį, tai mes, lietuviai, ir nedeklaruosime gyvenamosios vietos.
Vis dėlto mūsų mokyklos geros, kai atvažiuoja užsieniečiai, man net truputį gėda prieš vokiečius ir kitas išsivysčiusias Europos šalis, nes mūsų mokyklų lygis aukštas. Kai apie tai pagalvoji, prieš tas šalis net nepatogu, nes mūsų mokyklos geresnės nei Vokietijos, o apie darželius net nešneku.
– Kai kurių miestelių gyventojai skundžiasi, kad išvyksta jaunimas. Galbūt dėl šios priežasties ir Akmenėje trūksta specialistų?
– Vidinė emigracija mažam miesteliui ar regionui yra žymiai pavojingesnė nei emigracija į užsienį. Užsienyje pagyvenęs ir užsidirbęs tam tikrą kapitalą žmogus, galvodamas apie grįžimą atgal, visada svajos apie savo gimtąją vietą. Kai jis iškeliauja į didesnį miestą savoje šalyje, ten prisitaiko, nejaučia morališkai atitrūkimo. Tačiau tas judėjimas natūralus, čia nieko nepadarysi, ypač išvyksta jauni, 12 klasių baigę žmonės.
Vis dėlto dabar Akmenė išgyvena kartų kaitą – neretai butus perka ir jaunos šeimos. Nenorėčiau sutikti su kai kuriais mūsų ekonomikos periferistais ir jų nuomone, kad gal nebereikia europinių pinigų taškyti regionams, nes jie ir taip miršta, o jaunimas ten nepasilieka.
– Vienas iš siekių į rajoną pritraukti jaunų žmonių – iniciatyva atvykusiems medikams suteikti 15 tūkst. eurų paramą. Ar ši iniciatyva pasiteisino?
– Žmonėms labai svarbus stabilumas, jie turi matyti perspektyvą penkeriems ar šešeriems metams. Šios programos principas – 15 tūkst. eurų skiriama atvykusių medikų įsikūrimui. Dar yra alternatyva gauti tarnybinį butą. Tačiau taip pat yra įsipareigojimas penkerius metus dirbti Akmenėje.
Pritraukėme porą gydytojų šeimų. Per trejus ar ketverius metus atvyko maždaug septyni medikai. Yra atvejis, kai abu sutuoktiniai – gydytojai, todėl jų šeima taip gavo 30 tūkst. eurų, jie nusipirko namelį, ten gyvena. Vis dėlto manau, kad ši sistema turėtų būti lankstesnė, kadangi penkerių metų įsipareigojimas jaunus žmones gąsdina.
– Ar planuojama tokią sistemą pritaikyti ir kitoms sritims?
– Manau, kad taip. Svarstome apie mokytojus, ypač specifinių specialybių, tačiau turėtume persvarstyti požiūrį. Mokytojo darbo vieta yra ne konkreti gimnazija, ne konkreti darbo vieta, o visas Akmenės rajonas. Tam, kad chemijos mokytojas gautų normalų atlyginimą ir krūvį, jis turi dirbti per kelias mokyklas.
– 2018 metų duomenimis, Akmenės rajonas Šiaurės Lietuvoje visoje Šiaulių apskrityje pagal vidutinį darbo užmokestį nedaug atsilieka tik nuo Šiaulių, tačiau nedarbo lygis yra vienas didžiausių šalyje. Kodėl taip yra?
– Visada sakau – atiduokite įdarbinimo agentūras savivaldybėms ir mes tuojau tą nedarbo lygį pakeisime. Per ilgą nedarbo laiką mes išugdėme tą kartą, kuri išmoko gyventi iš pašalpų. Persiorientuoti ir perkvalifikuoti yra sudėtinga. Jei pakalbėtume su bet kuriuo mūsų verslininku ar ūkininku, tai visi pasiguos, kad neturi, kas dirba.
Kartą pas mane atėjo moteris pasiskųsti, kad nuo jos namo stogo varva. Klausiau, kodėl ji, jauna moteris, nerenovuoja namo. Atsakė, kad už gautas pašalpas tikrai nerenovuos, o dirbti už nedidelį atlyginimą nenori, todėl „vergauti neis“. Aš jai taip drąsiai ir pasakiau: „Būkite gera, eikite lauk.“ Prieš tai ji visus mus vagimis išvadino, o aš atkirtau, kad ji yra vagis, kadangi gyvena iš mūsų visų, mokesčių mokėtojų, pinigų. Tačiau manau, kad situacija Akmenėje taisysis.
– Dabar Naujojoje Akmenėje statomos gamyklos. Kuo tai pagelbės regionui ir kiek tikimasi sukurti naujų darbo vietų?
– Kaip pasakė kai kurie ekonomistai ir daugelis merų, į mus žiūri su pavydu, sako, kad Akmenės rajonas pagavo auksinę žuvelę. Kažkas sakė, kad mes laimėjome aukso puodą. Šiuo metu prie gamyklos statybų dirba apie 300 žmonių, apie 60 iš jų – vietiniai. Naujųjų metų pradžioje turėtų būti atidaryta baldų plokščių gamykla, kurioje dirbs apie 180 žmonių, o per penkerius metus bus įdarbinti maždaug 1000 žmonių.
– Esu girdėjusi, kad dabar į Naująją Akmenę atvyksta vis daugiau ukrainiečių. Kodėl jie renkasi būtent šį kraštą?
– Esu šiek tiek tikintis prietarais, o gyvenimas yra cikliškas. Anksčiau Akmenėje gyveno daug tautų. Kadangi kalnakasybos specialistų Lietuva neruošė, kvietėsi specialistus iš kitur, daugiausia iš Ukrainos. Dabar pirma atvykėlių banga jau prasidėjo tada, kai įvyko nelaimė Donecke. Vieni atvyksta iš Donecko, Luhansko sričių, tie, kurie susidūrė su karu. Kiti atvyksta ieškoti geresnio gyvenimo.
Vienos ukrainietės klausiau, kaip ji atrado Akmenę, ji atsakė, kad internete įvedusi „butai Lietuvoje“ pastebėjo, kad čia butas kainuoja 5 tūkst., o su tokia suma ji sutiko atvykti. Atvažiuoja vienas, o iš paskos – kiti. Ukrainiečiai sako: „Aš jums jau penkias šeimas dar atvedžiau.“
Ukrainiečiai čia turi ir firmų sukūrę, jų kitoks požiūris. Sako: „Jūs tik leiskite mums gyventi, mes jau patys susirasime, kaip pragyventi.“ Mes, lietuviai, mėgstame verkti, o jie sako, kad net neįsivaizduojame, kokios čia galimybės. Dabar Akmenėje yra jau apie 100 iš Ukrainos atvykusių žmonių.
