„Viena dukterėčia Anglijoje, kita Vokietijoje. Abi paskendusios savuose gyvenimuose ir rūpesčiuose. Sulaukiu vos vieno kito skambučio per feisbuką ar žinutės telefone. Ir viskas. O fizinio kontakto nėra... Nejaučiu apkabinimo. Nejaučiu jų kvėpavimo, kvapų. Kas iš to ryšio per atstumą?“ – LRT RADIJUI sako ponia Birutė.
Vaikų ir tėvų santykiai, kuomet vaikai emigruoja, kelia didelių iššūkių tiek gimtinėje likusiems tėvams, tiek ir svetur laimės ieškoti išvykusiems vaikams. Tėvus kamuoja vaikų ilgesys, tačiau ir vaikams pritapti naujoje aplinkoje dažnai nėra taip paprasta.
Su krizę išgyvenančiomis šeimomis dirbanti šeimos ir asmens saviugdos centro „Bendrakeleiviai“ įkūrėja Elvyra Kučinskaitė įsitikinusi, kad sunkumų patiria ne tik tėviškėje likę tėvai, bet ir iš gimtinės išvykę vaikai.
„Tėvams, ypač tiems, kurie namuose lieka vieni, to artimo ryšio su vaikais labai trūksta. Tačiau reikia nepamiršti, kad svetur išvykusiems vaikams taip pat kyla daugybė problemų prisitaikyti prie naujos aplinkos, kuri iš pradžių pasirodo įdomi ir nauja, o vėliau pradedama pastebėti vis daugiau trūkumų“, – sako pelno nesiekiančios organizacijos įkūrėja.
Turbūt nerasime šeimos Lietuvoje, kurios nebūtų palietusi emigracija. Mama Radvilė yra viena iš daugybės vienišų mamų, išgyvenančių vaiko ilgesį. Būdama 6-erių, jos dukra su tėčiu išvyko gyventi į Ameriką. Moteris tvirtina, kad išmokti gyventi su mylimu žmogumi per atstumą yra nelengva užduotis.
„Šiuo metu dukrai 10 metų. Kasmet mane mėnesiui aplanko Lietuvoje. Stengiuosi apgalvoti mūsų būsimus susitikimus ir padaryti juos kuo šiltesnius ir įsimintinesnius, – sako Radvilė. – Emigracija mane išmokė susidraugauti su ilgesiu ir prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkybių.“
Pašnekovės teigimu, apkabinimo trūksta ne tik emigravusių vaikų tėvams. „Būnant ir gyvenant kartu, apkabinimo dažnai irgi trūksta. Mes priprantame vienas prie kito ir imame nebevertinti artimųjų. Net vienas apkabinimas per metus gali būti šiltesnis nei gyvenimas drauge“, – sako mama Radvilė.
Pasak E. Kučinskaitės, fizinio ryšio trūkumą dauguma emigracijos kelią pasirinkusių vaikų bando kompensuoti finansiškai, o pati emigracija gali būti ir naudinga.
„Siunčia tuos pačius pinigėlius namo ir remia emociškai, – finansinę paramą namiškiams komentuoja centro „Bendrakeleiviai“ įkūrėja. – Negalime teigti, kad emigracija yra tik blogis. Grįžta jaunimas su patirtimi, išsilavinimu. Autorefleksija žmonių, kurie yra pagyvenę kitur, yra labiau išlavinta. Tokie žmonės atsakingiau ir kūrybingiau kuria santykį.“
Mama Svajonė sako nesureikšminanti tėvus ir vaikus skiriančio atstumo. „Visoms mamoms reikia suprasti, kad vaikai joms nepriklauso. 18-os metų žmogus yra pilnametis ir reikia jam duoti daugiau savarankiškumo, o prarasti ryšį su vaiku galima gyvenant ir tame pačiame mieste ar net bute“, – LRT RADIJUI sako klausytoja.
Išsamiau – laidos „Čia ir dabar“ įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius.
