Beveik kiekvienos kadencijos Seimas neišvengia slaptųjų pažymų skandalo. Parlamentas antradienį toliau svarstys, ar pavesti Nacionaliniam saugumo ir gynybos komitetui atlikti tyrimą dėl galimų Irinos Rozovos ryšių su Rusijos diplomatais ir kaip kai kurie Seimo nariai elgėsi gavę slaptą pažymą apie šią parlamentarę.
Iki šiol visuomenei neatskleista, kurie Seimo nariai neturi teisės dirbti su slapta informacija ir kodėl. Profesorius Ramūnas Vilpišauskas mano, kad rinkėjai turėtų žinoti, kas priiminėja įstatymus, tokia informacija, jei ji nekenkia nacionaliniam saugumui galėtų būti vieša, taip ir patys politikai išvengtų manipuliacijų slaptomis pažymomis.
Uždraustas vaisius yra saldus, sako parlamentaras Julius Sabatauskas, ko nežinai, būtinai nori sužinoti, taip ir su seime klaidžiojančiomis slaptomis pažymomis.
„Dažnai pasitaiko, kad su tomis pažymomis yra ir manipuliuojama, tai gali būti nukreipta prieš oponentą, politinį oponentą ir mes žinome istorijų, kai tos pažymos buvo išgalvotos, kai jų nebuvo, bet buvo paskelbta, kad ten kažkas baisaus“, – sako politikas.
Teisę dirbti su slapta informacija turi apie 90 šios kadencijos parlamentarų, panaikinti aštuoni tokie leidimai. Algirdas Sysas neturi teisės dirbti su slapta informacija ir kaip pats sako, dėl to galvos neskauda. A. Syso žodžiais, per 20 metų dirbant seime socialinėje srityje, jam neprireikė nė vieno slapto dokumento.
„Mes čia užsižaidėme šnipais ir kodėl neprašau leidimo ir visada stebiuosi kodėl kolegos lengva ranka taip daro, nes tam, kad dirbti aš turiu pasirašyti prašymą, kad saugumas rinktų duomenis apie mane ir mano šeimos narius. Tai yra elementarus sekimas. Tarybiniais laikais buvau sekamas, KGB buvo byla, nepasitikiu aš šitomis struktūromis“, – teigia A. Sysas.
Buvęs nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vadovas Vytautas Bakas vienas iš politikų turėjusių saugumo pažymą apie Iriną Rozovą. Dabartinio komiteto pirmininko Dainiaus Gaižausko norą aiškintis, ar nebuvo pažymomis manipuliuojama, vadina žeminančiu procesu. V. Bakas pritartų svarstymams, kad nuo visuomenės neturėtų būti slepiamas kai kurių pažymų turinys, kas turi ar neturi teisės dirbti su slapta informacija.
„Kalbant apie ponią I. Rozovą arba V. Tomaševskio veiklą, tai ta informacija būdavo iš kitų šaltinių , žurnalistai apie tai pranešdavo visuomenei ir, tiesą sakant, niekas net nesigindavo. Nieko naujo I. Rozovos atvejis nepasakė. Kitas atvejis, kada visuomenė turi žinoti apie žvalgybų informaciją, tai tam mes ir turime žvalgybas, kad informacija būtų pateikiama įstatymų priėmėjams“, – sako V. Bakas.
Buvęs saugumo vadovas irgi nemano, kad visos į seimą atkeliaujančios slaptos pažymos turi būti užrakintos po devyniais Užraktais. Pasak Gedimino Grinos, dažniausiai informacija įslaptinama siekiant apsaugoti šaltinius.
„Ir antra dalis šito klausimo, kiek giliai reikia įslaptinti, žvalgyboje yra toks terminas anitizavimas, tai reiškia analitikai rašydami pažymas jie turi sugebėti paslėpti šaltinius, jeigu sugeba labai gerai paslėpti, tai reiškia 50 procentų galima viešinti arba kitokiu būdu perduoti. Jeigu sunku paslėpti šaltinį, tada gaunasi pažyma visa labai slapta ir taip toliau“, – sako buvęs VSD vadovas.
Visuomenės teisė žinoti labai svarbi, sako profesorius Ramūnas Vilpišauskas. Jo teigimu, ir patiems politikams būtų naudinga kuo daugiau viešos informacijos, nes tai kas slapta, neretai tampa šantažo įrankiu.
„Yra visuomenės interesas žinoti apie tai kokie žmonės, kokie politikai priima sprendimus, kurie veikia visų mūsų gyvenimą ir kuriuos finansuoja mokesčių mokėtojai. Ir šita riba yra kiekvienu atveju sudėtinga ir dažniausiai, kai mes kalbame apie politikų santykį su riboto naudojimo informacija, turbūt pagrindinė problema yra tai, jog politikai dažnai siekia tai išnaudoti politikų tarpusavio kovoms“, – sako R. Vilpišauskas.
Slaptų pažymų skandalas buvo kilęs prieš trejus metus dėl vadinamojo viceministrų juodojo sąrašo. Taip pat norėta sudaryti ir laikinąją tyrimo komisiją dėl manipuliavimo pažymomis. Tačiau tuomet to padaryti nepavyko.
