Lietuvoje

2019.09.22 06:59

Neįtikėtinos šlovės istorija: garsiam artistui Lukiškių aikštės cirke pasirodyti nebuvo lemta – užkariavo pasaulį

Saulius Pilinkus, LRT TELEVIZIJOS laida „Daiktų istorijos“, LRT.lt2019.09.22 06:59

„Prancūzijoje, Ispanijoje, Anglijoje – visur, kur galiūnas apsilankydavo, publika ir aikčiojo, ir šiurpo stebėdama, ką nedidelis artistas išdarinėja jų akyse“, – apie garsųjį cirko artistą Aleksandrą Zasą LRT TELEVIZIJAI pasakoja istorikas Alvidas Jancevičius. Jo teigimu, A. Zaso sukurta treniruočių sistema sportininkų taikoma ir šiandien.

Devynioliktojo amžiaus pradžioje Lukiškių aikštėje pradėjo veikti pirmasis Vilniaus cirkas. Artistų numeriai buvo labai paprasti, neišmoningi, daugiausia skirti miesto varguomenei palinksminti.

„Jis buvo iš dėžių ir primityvių pastatėlių. Maniežas buvo statomas tik tada, jei pasirodydavo žirgai. Viduryje cirko buvo įkalamas kuolas, kelios eilės žmonėms atsisėsti, sulopyta palapinė ir viskas.

Dabar mums keista, jog ši aikštė tokia tvarkinga, vyksta renginiai. Mums sunku įsivaizduoti, kad čia būdavo šimtai vežimų, prekeiviai, garsiosios mugės – Kaziuko mugių pirmtakės. Aikštė nebuvo nei asfaltuota, nei plytelėmis išklota. Čia buvo baisus purvas ir balos“, – kalba cirko istorikas A. Jancevičius.

Į 19-ojo amžiaus pabaigą cirkas Europoje, taip pat ir Vilniuje, smarkiai patobulėjo tiek aplinka, tiek numerių išmone. 1880 metais lietuvių architektas Kiprijonas Maciulevičius Vilniuje suprojektavo pirmąjį cirko pastatą. Jis buvo pastatytas šalia Katedros, vėliau panašus paviljonas atsirado ir čia, Lukiškių aikštėje. Pastarasis greitai tapo pagrindiniu Vilniaus pramogų tašku ir svarbiu reiškiniu Europos cirko istorijoje.

19 šimtmečio pabaigoje Lukiškių aikštėje atsirado statinys, į kurį gastrolių atvykdavo trupės iš viso pasaulio. 1892 metais į šį pastatą atvyko garsusis Godfrua cirkas iš Prancūzijos.

„Čia įvyko garsus spektaklis. 1892 metais Žano Godfrua prancūziškasis cirkas antrą kartą Europos istorijoje rodė vandens spektaklį. Šalia cirko buvo iškastos dvi duobės, statomos didžiulės statinės vandens, kuris vėliau buvo pilamas į maniežą. Rusijos recenzentai rašė, kad tai buvo unikalus atvejis. Su šiuo cirku mes įėjome į pasaulio cirko istoriją“, – pabrėžia istorikas.

Vilniaus Lukiškių aikštės paviljonas, nors gana primityvus savo konstrukcija ir galimybėmis, netrukus virto garsiausių pasaulio trupių triumfo arena. Gastroliuoti Vilniuje cirko garsenybėms tapo prestižo reikalu. Lukiškių aikštės cirkas klestėjo iki pat 20-ojo amžiaus vidurio. Paskutiniai pasirodymai čia vyko 1930-aisiais. Vadinasi, Vilniaus cirko paviljonas išsilaikė mažiausiai pusšimtį metų.

Darė tai, kas tapo atradimu

Deja, vienam garsiam, gal net garsiausiam to laikmečio stipruoliui Vilniaus cirko arenoje pasirodyti nebuvo lemta. Aleksandras Zasas, legendinis galiūnas ir publikos numylėtinis, stulbino pasaulį, bet niekada neaplankė savų.

Lietuvoje Aleksandras gyveno vaikystėje. Vilnių Zasų šeima paliko, kai berniukui buvo ketveri. Kodėl gausi šeima išvažiavo – nežinoma, greičiausiai sunkiai vertėsi ir į carinės Rusijos gilumą patraukė sotesnės duonos.

Nėra žinoma ir tai, ar mažylį Aleksandrą tėvai buvo bent sykį Vilniuje atvedę į minėtą Lukiškių aikštės cirką. Paties Aleksandro prisiminimuose magiška cirko arena, kuri vėliau jį patį paviliojo ir nebepaleido, iškilo tik paauglystėje, kai jis jau gyveno Saranske.

„Jis su tėvu nuėjo į vaidinimą. Tada buvo priimta kviesti žiūrovus patikrinti rekvizitą, pakartoti kai kuriuos triukus. [...] Tąkart cirke, kai į pasirodymą pakvietė žiūrovą, į maniežą nuėjo Aleksandro tėvas. Jis labai lengvai viską pakilnojo. [...] Po to karto Aleksandras tiesiog užsidegė meile cirkui“, – teigia A. Jancevičius.

Cirko istoriko pasakojimu, pinigų Aleksandro šeima svarmenims neturėjo, todėl jis ant virvių prisikabindavo akmenis ir juos kilnodavo.

„Šiaip ne taip gavo kažkokios literatūros, kurią pats pavadino izometriniais pratimais. Jau tada jis darė tai, kas vėliau tapo atradimu“, – teigia A. Jancevičius.

Daugiau kaip prieš šimtą metų A. Zaso sukurta treniruočių sistema sportininkų plačiai taikoma iki šių dienų. Tai pratimai, kai, neatliekant judesių, sąmoningai įtempiami ir atpalaiduojami raumenys. Šių pratimų elementai net įtraukti į kosmonautų rengimo programą.

Publika šiurpo

Kadaise atokioje Rusijos provincijoje susigalvotos treniruotės paaugliui Aleksandrui atvėrė kelią į žvaigždes. Legendos apie neįtikėtinas jaunuolio galias ėmė sklisti Pirmojo pasaulinio karo metais, kai Zasas buvo mobilizuotas į frontą.

„1914 metai, Aleksandras fronte, austrai pašovė jo žirgą ir beveik pusę kilometrų Aleksandras ant savo pečių nešė daugiau kaip 300 kg svėrusį žirgą. Gandas apie šitą žygdarbį nukeliavo labai plačiai, tai buvo neeilinis įvykis“, – tikina LRT TELEVIZIJOS pašnekovas.

Istoriko teigimu, fronte Aleksandras pakliuvo į austrų nelaisvę ir buvo sunkiai sužalotas – jam ėmė gangrenuoti kojos.

„Karo gydytojas jau rengėsi jas amputuoti, bet Zasas kategoriškai užsispyrė, neleido ir savo metodika, tik jam vienam žinomais pratimų metodais, sugebėjo išgyti“, – sako istorikas.

Dirbdamas įvairiuose laukuose Zasas sugebėjo pasprukti. Netrukus jis įsidarbino į klajojantį cirką Vengrijoje, kur, anot pašnekovo, parodė savo pirmąjį triuką su grandinėmis.

„Viskas būtų buvę gerai, bet vieną dieną į vaidinimą atėjo austrų karininkas, kuriam kilo klausimas, kodėl toks jaunas vyras netarnauja austrų kariuomenėje. Galiausiai paaiškėjo, kad Zasas – rusų belaisvis, ir vėl buvo suimtas.

Šį kartą jis buvo uždarytas tvirtovės rūsyje, iš kur normaliam žmogui nebuvo jokių šansų pabėgti. Bet ne Zasui. Jis sugebėjo net nutraukti antrankius, išlaužti kameros lango grotas, pakilti į 20 metrų aukščio tvirtovės viršų ir nušokti į griovį su vandeniu“, – pasakoja A. Jancevičius.

Prasidėjo Geležinio Samsono šlovės metai. Zaso nuotraukos afišose kaip masalas viliojo į paviljonus. Prancūzijoje, Ispanijoje, Anglijoje – visur, kur galiūnas apsilankydavo, publika ir aikčiojo, ir šiurpo stebėdama, ką nedidelis artistas išdarinėja jų akyse.

„Galiu pasakyti, kad Garis Kutinis ir kiti garsieji iliuzionistai turėjo savo paslapčių. Jie kartais traukydavo toli gražu ne tas tikrąsias grandines, kurių galima nusipirkti ūkinių prekių parduotuvėje, bet Zasas dirbo su pačiu tikriausiu rekvizitu. Jis viena ranka mėtydavo net ne svarmenis, o geležinkelio bėgių gabalus, kuriuos trys vyrai sunkiai išnešdavo.

Jis taip pat laikydavo platformas su žmonėmis. Vienoje nuotraukoje matyti būsimasis Anglijos premjeras Churchillis. Žinoma, būtų Zasas žinojęs tada, ką jis kelia, gal ir autografą būtų pasiėmęs, ir nusifotografavęs“, – sako istorikas.

Sulaukęs brandos Aleksandras Zasas su galiūno karjera atsisveikino, tačiau iš cirko neišėjo, atrado ten save su nauju – ne mažiau drąsiu – amplua.

„Jis ėmėsi liūtų, dramblių, beždžionių ir kitų gyvūnų dresūros, tačiau net ir čia, būdamas solidaus amžiaus, demonstravo savo triuką – nešiodavo du liūtus ant pečių“, – pasakoja pašnekovas.

Geležinis Samsonas mirė sulaukęs 74-erių. Jo šlovė Rusijoje, Orenburge, mieste, kuriame artistas jaunystėje pirmąkart išėjo į maniežą, įamžinta jo ūgio paminklu. Hoklyje, Anglijos miestelyje, kuriame senatvėje Aleksandras galiausiai apsistojo, ant šio vilniečio kapo užrašyta: „Stipriausias pasaulio žmogus“.

Parengė Gabrielė Sagaitytė.