Lietuvoje

2019.10.06 18:31

Romano verta mokslininko istorija: karo audrų mėtytas po pasaulį, gyvenimą užbaigė prie mylimosios kapo Vilniuje

„Jam buvo 92-eji. Iš paskutinių jėgų įkopė į kapinių kalnelį, priėjo prie mylimosios kapo, susmuko ir daugiau nebepakilo. [...] Baigėsi didelė didelio žmogaus istorija Vilniuje. Mieste, kuriam Leonido širdyje neprilygo joks kitas miestas pasaulyje“, – apie žymaus fiziko Leonido Pimonovo gyvenimą LRT TELEVIZIJAI pasakoja jį artimiau pažinojęs teisininkas Kęstutis Mozeris.

Greta sentikių kapinių sostinės Liepkalnyje yra cerkvė, kurią sentikiai vadina maldykla. Pastatyta ji palyginti neseniai – tik prieš gerą šimtą metų, nors sentikių bendruomenė Vilniuje, kaip ir visoje Lietuvoje, veikia nuo 17 amžiaus pabaigos.

Šiaurinėje kapinių pusėje, netoli vartų, ilsisi vienas iš svarbiausių šios cerkvės fundatorių – verslininkas Arsenijus Pimonovas. Čia pat ir kitas šios garbingos giminės žmogus, Arsenijaus sūnėnas Leonidas Pimonovas.

L. Pimonovas – pasaulinio lygio fizikas, akademikas, išradėjas, ekspertas, mecenatas, nepaprasto likimo žmogus. Laimė, dar spėtas kolegų pakalbinti ir likęs vaizdo archyve.

„Kai Pimonovas čia atvažiavo, jam atkūrinėjo šio pastato nuosavybės teises. Teatrui trūko kelių šimtų kvadratinių metrų įsikurti, todėl jis padovanojo 200–300 kvadratinių metrų.

Pimonovų šeima turėjo didelį verslą Rusijos imperijoje, tačiau ten gyventi ir verstis negalėjo. L. Pimonovo močiutė gyveno Vilniuje [...], todėl jie uždirbtus pinigus investuodavo Lietuvoje“, – sako K. Mozeris.

Kai 1918 metais į Rusiją atėjo bolševikai, K. Mozerio pasakojimu, Pimonovai viską prarado. „L. Pimonovo tėvas bėgo į pietus, į Krymą, kur mirė nuo šiltinės. Jie neteko visko, kas buvo Rusijos imperijoje“, – pasakoja jis.

Prieglobsčio ieškojo Lietuvoje

Lietuva Pimonovų šeimai tapo ne tik prieglobsčiu, bet ir ateities šalimi. Leonidas tada tebuvo dešimties, todėl niekas negalėjo žinoti, kad čia, Vilniuje, jis baigs universitetą, taps žymiu mokslininku ir sutiks didžiąją gyvenimo meilę – vilnietę Eugeniją Starčevską. Jųdviejų istorija verta ypatingo puslapio.

Vaikystėje Leonidas tik su mama ir dėdėmis Arsenijumi bei Aristachu, pabėgėliais iš Rusijos, išlipo Vilniaus traukinių stotyje.

Kaip K. Mozeriui pasakojo pats L. Pimonovas, prieš porą metų buvę milijonieriais, Maskvoje jiedu su mama badavo ir maitinosi šiukšlynuose. Vilniuje Leonidas su mama įsikūrė šeimos name, prie pat dabartinio Mažojo teatro.

Pimonovų šeimai Vilniuje priklausė ne tik šis, bet ir daugybė kitų pastatų Gedimino prospekte, Jogailos, Basanavičiaus gatvėse, Žvėryne.

„Dalį jie parduodavo, dalį nuomodavo – jie „bizniavo“. Pimonovas sakė, kad nėra verslininkas, bet jo šeima esą buvo labai versli. [...] Pavyzdžiui, Gedimino pr. 9, ten, kur Centrinis paštas, ten buvo parduotuvių, restoranų, motociklų parduotuvė ir t. t. Net Bulhakas ten studiją turėjo. O jie gyveno viršuje, bute. [...] Protingi savininkai: kam visas namas, jei gali dalį išnuomoti“, – sako LRT TELEVIZIJOS pašnekovas.

Vilniaus centrinio pašto pastatas priklausė Pimonovų šeimai iki pat 1940-ųjų sovietų okupacijos, kaip ir daugybė kitų pastatų ir sklypų Vilniuje. Beje, vertingo nekilnojamojo turto Pimonovai buvo įsigiję ir provincijoje. Pavyzdžiui, Vidiškių dvarą Ignalinos rajone.

„Pimonovų šeima buvo labai didelė. Visą turtą jie buvo pasidaliję. Neslėpkime, kad tada irgi egzistavo mokesčių inspekcija ir, matyt, dėl turto mokesčių jie paskaidė turtą. Viską valdė mažaraštė močiutė, o visi kiti – sūnūs, dukros – dirbo imperijai“, – pasakoja K. Mozeris.

Pašnekovo teigimu, L. Pimonovas buvo vienas iš dviejų Vilniaus universiteto studentų, turėjusių automobilį. „Tai buvo tas pats, kas dabar su lėktuvu atskristi“, – sako jis.

Gyvenimu nesiskundė

Pirmąjį jaunystės automobilį Leonidas vėliau prisimindavo su plačia šypsena. Vilniaus universitetą jis baigė 1937-aisiais. Prasidėjo įspūdinga mokslininko karjera ir ne mažiau įstabi meilės istorija.

„Jis buvo labai gabus ir talentingas. Kaip ir minėjau, močiutė buvo mažaraštė, tik labai talentinga verslininkė, o vaikai, kiek aš juos pažinojau, visi buvo arba mokslų daktarai, arba profesoriai, arba labai daug pasiekę intelektualai. Leonidas buvo vienas iš jų“, – teigia K. Mozeris.

Studijuodamas universitete, L. Pimonovas sutiko Eugeniją Starčevską ir beprotiškai įsimylėjo: „Jie netgi neturėjo vaikų, nes, kaip jis man sakė, jie galėjo trukdyti jų meilei.“

Iki pat Antrojo pasaulinio karo ir bolševikų invazijos Leonidas ir Eugenija gyveno Vilniuje, Gedimino pr. 22. L. Pimonovas pradėjo savo mokslinę karjerą ir, kaip jis pats pasakojo K. Mozeriui, visi Lenkijos prieškariniai filmai, atsiradus garso takeliams, buvo įrašyti su jo patentu.

„Po to tą patentą nupirko vokiečiai ir jis praturtėjo dar labiau. Jis turėjo savo kiną, buvo laimingai vedęs vyras ir visa kita, tačiau prasidėjo karas“, – pasakoja K. Mozeris.

Nuolat persekiojo

Karas ir sovietų okupacija Lietuvoje apvertė visos Pimonovų šeimos likimą. Klestinti giminės nekilnojamojo turto imperija sovietams tapo svarbiausiu taikiniu.

„1940-aisiais bolševikai vėl viską atėmė. Lietuvoje įvyko rinkimai, kuriuose piliečiai 100 proc. nubalsavo, kad Lietuva būtų perduota Stalinui. Prijungė ir viską konfiskavo. Mums, kaip turčiams, vadinamiesiems buožėms, grėsė būti ištremtiems į Sibirą. Mudu su žmona 1941-aisiais pabėgome į Lenkiją, kuri jau buvo okupuota vokiečių“, – 1999 metais LRT TELEVIZIJAI šnekėjo L. Pimonovas.

Kadangi jis jau buvo garsus mokslininkas, K. Mozerio teigimu, Vokietijoje turėjo ryšių, padėjusių ištrūkti iš koncentracijos stovyklos. Galiausiai Leonidas atsidūrė vienoje iš Berlyno gamyklų, kurioje išdirbo visą karą.

„Po karo prasidėjo pati įdomiausia istorija. Jis atsidūrė amerikiečių sektoriuje, jau buvo pasaulinio lygio mokslininkas. Neilgai trukus rusai suuodė, kur jis yra, bandė palaužti, kad amerikiečiai jį atiduotų. Leonidas su žmona gyveno kaip ant adatų – rusai galėjo bet kada atvažiuoti su viliukais, pasikrauti ir išvažiuoti“, – pasakoja LRT kalbintas teisininkas.

Kaip teigia pašnekovas, galiausiai apie tai sužinojo prancūzai: „Labai greitai, kaip pats sakė, su maišais, be dokumentų įsodino į diplomatinį vagoną ir išvežė į Paryžių.“

Paryžiuje Leonidas ir vėl pradėjo viską nuo pradžių. Daug dirbdamas ir patentuodamas išradimus jis netruko prasigyventi, o mokslinėje veikloje – užsitarnauti akademiko vardą. Akustikos specialisto L. Pimonovo žinios ir gebėjimai buvo plačiai vertinami. Mokslininkas ištobulino klausos aparatus kurtiesiems, kompanijos „Reno“ užsakymu sukūrė metodiką, pagal kurią tam tikrais garsiniais prietaisais tapo įmanoma aptikti automobilių defektus.

„Jis buvo pasaulinio lygio ekspertas, jį kviesdavo daugelis šalių. Paprastai ta šalis, kurioje jis išspręsdavo problemą, suteikdavo jam akademiko laipsnį. Jis labai daug dirbo, tyrinėjo švyturių sirenas laivams. Leonidas buvo tiek užsitarnavęs, kad būdamas 80 metų tapo instituto garbės direktoriumi“, – komentuoja LRT TELEVIZIJOS pašnekovas.

Skaudūs likimo smūgiai

Dar vienas, ko gero, skaudžiausias gyvenimo smūgis Leonidą ištiko 1980-aisiais, kai žmona Eugenija susirgo tuo metu dar mažai ištyrinėta Alzheimerio liga. Leonidas žmoną slaugė pats. Eugenija, su kuria jį siejo ypatingas ryšys, sirgo 15 metų. Žmoną Leonidas iš Paryžiaus atvežė palaidoti į Vilnių – jųdviejų jaunystės miestą. Kartu jie buvo nugyvenę šešis dešimtmečius.

„Nors jį gyvenimas mėtė visur – Orenburgas, Vokietija, Paryžius, – jis visada save laikė vilniečiu. Aš su juo kalbėjau ir klausiau, kodėl nusprendė čia palaidoti žmoną. Jis man pasakė, kad yra vilnietis, o Vilniuje yra jo šaknys“, – pasakoja K. Mozeris.

Anot pašnekovo, kai sutiko L. Pimonovą, šis išgyveno didžiausią depresiją ir nenorėjo gyventi. „Jis be galo mylėjo savo žmoną. Sakė, kad kaip mokslininkas pasiekė viską, kas buvo įmanoma“, – sako K. Mozeris.

Nors buvo garbingo amžiaus ir prastos sveikatos, Leonidas dažnai skraidydavo iš Paryžiaus į Vilnių, į sentikių kapines, lankyti Eugenijos kapo. Siekdamas įamžinti žmonos atminimą, Vilniuje jis įsteigė Alzheimerio paramos fondą, skyrė jam didžiąją dalį gyvenimo santaupų. Aktyviai rūpinosi, kad sergantieji Alzheimerio liga Lietuvoje turėtų geriausią priežiūrą. Iš fondo lėšų įsteigti globos namai Kaune veikia iki šiol.

„Jis atvažiuodavo, viskuo domėjosi. Jis buvo tikras lobis – per savo ilgą gyvenimą esu sutikęs tik kelis tokius žmones“, – tikina LRT TELEVIZIJOS pašnekovas.

L. Pimonovo mirties diena sunkiai įtikima, kaip ir visas jo gyvenimas. Atrodytų, pasakojame filmą arba romaną, tačiau tai nutiko čia, Vilniuje, tose pačiose sentikių kapinėse. 2000-ųjų pavasarį Leonidas, kaip visada, atskrido aplankyti Eugenijos. Jam buvo 92-eji. Iš paskutinių jėgų įkopė į kapinių kalnelį, priėjo prie mylimosios kapo, susmuko ir daugiau nebepakilo. Liko jiedu su Eugenija dviese visiems laikams. Baigėsi didelė didelio žmogaus istorija Vilniuje. Mieste, kuriam Leonido širdyje neprilygo joks kitas miestas pasaulyje.

Parengė Gabrielė Sagaitytė.

Romano verta mokslininko istorija: karo audrų mėtytas po pasaulį, gyvenimą užbaigė prie mylimosios kapo Vilniuje