Lietuvoje

2019.09.12 05:30

Naują knygą parašiusi Putinaitė: apie tai, kam iš tikrųjų sumanytos Rumšiškės, ir Marcinkevičiaus vaidmenį sovietmečiu

Ronaldas Galinis, LRT.lt2019.09.12 05:30

Populiaru, bet klaidinga manyti, kad sovietų valdžia kaip išmanydama kovojo su tautiškumu, – ten, kur tik buvo politiškai nepavojinga, mėginta jį prisijaukinti, adaptuoti, sako naują knygą šį mėnesį išleidusi Nerija Putinaitė. Sovietinio lietuviškumo ramsčiais buvo tapę ir Dainų šventės, ir bent dalis Justino Marcinkevičiaus kūrybos.

Po 2016 metais pasirodžiusios knygos „Nugenėta pušis“, kurioje nagrinėti su oficialia ideologine linija sutapę ateistiniai motyvai J. Marcinkevičiaus kūriniuose, sekė vieša kritika ir, tuomečio krašto apsaugos ministro Juozo Oleko valia, Patriotų premijos atšaukimas autorei. Toliau gilintis į J. Marcinkevičiaus kūrybą kultūros ir idėjų istorikė, filosofė dr. N. Putinaitė teigia nusprendusi ne „nepaisydama“, tačiau būtent dėl šių nesenų įvykių, pakursčiusių akademinį smalsumą.

Naujoje monografijoje „Skambantis molis. Dainų šventės ir Justino Marcinkevičiaus trilogija kaip sovietinio lietuviškumo ramsčiai“ VU TSPMI mokslininkė interpretuoja trijų dalių, kaip pats autorius jį vadino, „nacionalinį epą“ „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“. Trilogija anuomet sutikta palankiai, netgi entuziastingai, ir cenzoriams neužkliuvo. Pasak N. Putinaitės, joje paliečiamos Lietuvos istorijos ir tautiškumo temos neperžengė ribos, kuri būtų trilogijai lėmę Kazio Sajos „Mamutų medžioklės“ likimą, – pastaroji paleista į viešumą netrukus buvo atšaukta ir uždrausta.

Į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą įtraukta Dainų šventė, kita N. Putinaitės tema, sovietmečiu ne tik atidavė ideologinę duoklę santvarkai per dainas apie šviesų socialistinį rytojų, teigia ji. „(...) SSRS meno saviveikla tapo dalimi sovietinį žmogų dvasiškai ir fiziškai disciplinuojančios ir auklėjančios sistemos. Pasitelkusi ir folklorą, ji turėjo kurti liaudžiai artimą, džiugesio ir optimizmo persmelktą kultūrą“, knygoje rašo N. Putinaitė.

Skirsnis joje tenka ir Rumšiškių liaudies buities muziejui. Priešingai negu savo memuaruose mėgino įtikinti Algirdas Brazauskas, šis buvo ne vietos valdžios rezistencijos Maskvai pavyzdys, bet centro palaimintas projektas, turėjęs analogų visoje Sovietų Sąjungoje. Tiesa, steigėjų lūkesčiai iki galo veikiausiai nebuvo patenkinti.

Tai, ką pavyko rasti po kelerius metus trukusio dokumentų, liudijimų ir kūrinių tyrinėjimo, N. Putinaitė sutiko plačiau papasakoti LRT.lt.

– Apie Justiną Marcinkevičių rašėte ir ankstesnėje savo knygoje „Nugenėta pušis“. Kas liko nepasakyta, kad nusprendėte grįžti prie jo, šįkart susitelkdama į trilogiją?

– „Nugenėtoje pušyje“ buvo kalbama apie istorijas, „kaip aš tapau ateistu“, tame kontekste atsirado ir Marcinkevičius, jo Šventojo Rašto parafrazės. Jis pats man buvo įdomus gana epizodiškai, kaip viena iš daugelio istorijų, bet tai, kas man sukėlė mintį labiau pasigilinti, buvo po to kilusi diskusija, kuri atskleidė, kad Marcinkevičiaus kūryba yra tam tikras iki galo neapmąstytas palikimas.

Kita vertus, man buvo įdomu tai, kad Marcinkevičiaus kūryba diskusijų metu buvo labai glaudžiai susieta su lietuvių tautine savivoka, kad tai yra mūsų tautiškumo atrama. Ir man pasidarė labai įdomu pažiūrėti, koks tas tautiškumas jo kūryboje yra.

Nors ji skiriasi, man atrodo, pavyzdžiui, jo poezija yra skirta kaimo, žemės poetikai, o draminėje trilogijoje yra labiau apmąstoma lietuvių tautos istorija. Jis pats ją vadino nacionaliniu epu, ir man pasidarė įdomu, koks tai tautiškumas, kokį jis siūlo supratimą apie lietuvius, Lietuvos istoriją, norėjau panagrinėti, kiek tame supratime yra sovietizmo, jeigu jį galima identifikuoti, kiek yra tautinių elementų, ar juos galima atskirti.

– Ir koks, jūsų manymu, tai yra lietuvybės paveikslas?

– Dažnai sakoma, kad ideologija, sovietiniai dalykai yra tik amalgama, o tautiniai dalykai yra esencija, ir aš sau kėliau klausimą, ar įmanoma tą amalgamą nuimti, ar visa tai yra persimaišę. Galiausiai analizuodama tuos kūrinius aš sau atsakiau, kad tai yra tiesiog suaugę, tas tautiškumas yra performuotas pagal sovietiškumą.

Buvo laikomasi sovietinės istoriografijos pasakojimo apie lietuvių tautos valstybę, kaip visą laiką tarsi neįvykusią, – turint galvoje Mindaugą, ji buvo kurta, bet suplėšyta, galiausiai pats Mindaugas žūsta, tai tarsi nuolatinė lietuviškumo nesėkmė, kas sovietiniame kontekste buvo labai priimtina. Sovietinė tikrovė buvo neva ta, kuri atneša kažką naujo ir geresnio, nors visa istorija iki tol buvo kruvina ir skausminga.

Kitas dalykas, į ką atkreipiau dėmesį, yra tam tikras emocinis režimas, ką reiškia jaustis lietuviu. Marcinkevičiaus kūryboje tai yra labai ryšku – jaustis lietuviu reiškia kentėti, ir ta kančios emocija yra vidinė, intravertiška. Ji yra parodoma kaip lietuvių likimas, kad jei tu esi lietuvis, tavo tarsi likimas yra nuolat kentėti dėl Lietuvos. Tai ne apie dabartį, bet istorijoje, – trilogija nėra apie dabartį.

Kas rodo dramos sovietiškumą arba autoritariškumą, turint galvoje „Mindaugą“, tai, kad žmogus ten yra labai nesvarbus. Žmogus viską gali paaukoti dėl idėjos, pats Mindaugas pasirengęs paaukoti kitus žmones, asmeninius santykius, netgi savo gerovę, žmogiškumą ar vertybes, kad būtų įgyvendinta idėja. Galime sakyti, kad ta idėja yra Lietuva, bet pati schema yra labai sovietinė. Schematizmas toks, kad žmogus, visas jo gyvenimas pajungiamas aukštesnei idėjai. Tai labai gerai atitinka sovietinio pasakojimo idėją apie santykį tarp valstybės ir žmogaus, tarp istorijos ir žmogaus.

– Ar Sąjūdis nebuvo judėjimas, iškėlęs nepriklausomos Lietuvos idėją virš individo?

– Manau, kad priešingai, – Sąjūdžio siekis buvo tai, jog visi sutarė, kad reikia Lietuvos. Bet klausiant, kokia ta Lietuva, man įsiminė Landsbergio žodžiai, pasakyti, man atrodo, 1989 metais, o vėliau pakartoti ir po nepriklausomybės, – kad Lietuva bus tokia, kokią mes ją sukursim.

Nebuvo pasakyta, kad mes visi turime pasiaukoti dėl Lietuvos, bet kad Lietuva esame mes, čia yra, aš manau, didžiulis skirtumas, lyginant su tuo, kas yra „Mindauge“, – ten Lietuva yra daug aukščiau negu tauta, bendruomenė.

– Man pasirodė įdomi vieta, kur greta to, kaip buvo sutiktas J. Marcinkevičiaus „Mindaugas“, jūs aprašote Kazio Sajos „Mamutų medžioklės“ atvejį, kai kūrinys šiaip ne taip cenzūros filtrus įveikė, bet greitai buvo uždraustas. Ar galima sakyti, kad satyra, groteskas buvo pavojingesnis žanras negu tautinis epas, kad ir politiškai neutralus?

– Aš tą palyginimą dariau todėl, kad tos dramos pasirodė panašiu metu. Išvada, kurią galima daryti lyginant jų skirtingą likimą, yra tokia, kad Sajos dramoje yra jau implikacijos į sistemos kritiką. Saugumo pažymos rodo, kad žmonės ją suprato kaip visos sovietinės sistemos kritiką, „Mindauge“ to nė su žiburiu nerasime, ten formuojamas tam tikras tautiškumo suvokimas, tam tikra Lietuvos istorijos interpretacija, kuri buvo priimtina.

Dar tai svarbu todėl, kad tautinės savivokos susiejimas su istorija buvo charakteringa ir leidžiama, tas ir kitose sovietinėse šalyse buvo, o Saja kalba tarsi apie dabartį. Iš Marcinkevičiaus „Mindaugo“ galima suprasti, kad Lietuvos TSR yra Mindaugo idėjos išsipildymas, tokių implikacijų dramoje irgi galima numanyti.

Ko aš siekiau knyga, tai parodyti, kad pats tautiškumas nebuvo joks blogas dalykas sovietinės sistemos ribose, buvo pastangos ne jį uždrausti, įdiegti internacionalumą, bet tautiškumą modifikuoti, prijaukinti prie sovietinės sistemos. Todėl jeigu tautiniai elementai neturėjo antisovietinių politinių, religinių implikacijų, jie buvo labai pozityviai traktuojami.

Dar į ką norėčiau atkreipti dėmesį – Marcinkevičiaus visos dramos yra ateistinės, jose tautinis interesas yra atskirtas nuo religijos arba yra netgi prieš religiją. „Katedra“ netgi gali būti vadinama ateistiniu veikalu tam tikra prasme, nes parodoma Bažnyčios pastanga kurti „tikėjimo katedrą“ kaip nereikalingą. Mindaugo santykis su krikščionimis taip pat yra pragmatinis, o Morta, jo žmona, galiausiai išprotėja, – galima manyti, dėl to, kad tapusi krikščione ji nesugeba vidinių prieštarų įveikti. Mažvydas su tikėjimu kovoja, jis graužiasi dėl to, kad tikėjimą kažkada jaunystėje iškėlė aukščiau Lietuvos idėjos. Tautiškumo atskyrimas nuo religijos yra charakteringas sovietinis bruožas, ką Marcinkevičius irgi įgyvendino.

– Kaip dėl Justino Marcinkevičiaus trilogijos mokyklose, kur ji yra tarp fundamentaliųjų lietuviškų veikalų: ar paliktumėte jas privalomuosiuose sąrašuose, jeigu nuo jūsų tai priklausytų?

– Jeigu tai yra raginimas diskutuoti, kritinio aptarimo dramos, aš jas palikčiau. Gal ne visas, nes „Katedra“, kaip ir ano meto kritikai manė, yra silpniausias veikalas. Palikčiau, bet jeigu šitos dramos yra vaikams pristatomos kaip kūriniai, rodantys mūsų tautinės savivokos aukščiausią pakopą, man tai keltų labai didelių klausimų.

Dar vienas argumentas „už“ yra tai, kad „Mindaugas“ labai talentingai parašytas, Marcinkevičius yra turbūt geriausias mūsų sovietmečio eiliuotojas, bet norėtųsi ir kritiškesnį žvilgsnį paskatinti.

– Viena iš tų politiškai nepavojingų apraiškų, apie kurią jūs rašote, yra Dainų šventė. Minite ideologinę duoklę repertuare, karštligišką meno kolektyvų telkimą pirmosios sovietinės šventės metais. Bet vis dėlto Dainų šventė atsirado tarpukariu, 1924 metais, jūs nesutiktumėte, kad kai kurie nepriklausomybės laikų atributai, kad ir smulkūs, vis dėlto buvo išsaugoti ir pernešti per okupacijos laikotarpį? Turiu omenyje įvaizdžius kūriniuose, kalbą, simbolius.

– Aš manau, kad ne Dainų šventės nešė, o visuomenė. Nes Dainų šventės buvo tik išraiška. Tai yra gana sudėtingas fenomenas, bet aš norėjau išsiaiškinti, kodėl jos buvo suorganizuotos, kodėl daug anksčiau Lietuvoje negu Latvijoje ar Estijoje, kur Dainų švenčių tradicija buvo daug gilesnė negu Lietuvoje.

Ta analizė man leido pamatyti, kad Dainų šventės buvo sovietinės administracijos pastanga – net įvardyta, artikuliuota – tam tikru būdu sovietizuoti lietuvius. 1946 m. Dainų šventę ir Justas Paleckis, ir Kazys Preikšas, ir kiti ją suvokė kaip būdą parodyti, kad naujoji sovietinė valdžia globoja tautiškumą, tai buvo išsakoma bet kuria proga. Nes sovietų valdžia Lietuvoje buvo silpna tuo metu ir jai reikėjo įsitvirtinti, o Dainų švente naudotasi kaip priemone tai daryti. Vėliau, galima spręsti, buvo didelės pastangos kontroliuoti tautinius jausmus – masinė saviveikla įkurdino liaudies šokius tam tikru laiku ir tam tikroje erdvėje, pavyzdžiui, būreliuose, repertuaras buvo kontroliuojamas.

Liaudies kostiumų gamybos mechanizmas, atributika, nauji šokiai, dainos – visa tai leido kurti sovietiškai tautinį Dainų švenčių kontekstą. Tam tikros dainos buvo iškart uždraustos, vėliau kai kurias, pavyzdžiui, „Lietuva brangi“, dar iki „Sąjūdžio“ pradėta leisti. Buvo labai žiūrima, kad Dainų švenčių turinys neišprovokuotų tautiškumo tapsmo politiniu reiškiniu, o paliktų jį tik kultūrinį. Meilė tėvynės gamtai, džiaugsmas pavasariu ar dar kažkuo – sovietizmo ten daug neaptinki, bet yra tai, ką aš vadinau minkštąja ideologija.

Taip pat pastebėta, kad labai mažėjo liaudies dainų ilgainiui, – 1985 metais jau likusios tik dvi. Liaudies dainų vietą užėmė toks sovietinis popsas, kuriame ideologinis motyvas nėra stiprus, bet jos yra sovietinės kultūros dalis. Tai yra ne tik valdžios iniciatyva, bet ir visuomenės procesai. Apie 1967–1968 metus visuomenė tos senosios liaudies kultūros pradėjo nebepriimti, nauja karta atėjo, susiję tai ir su Vakarų įtaka, tuomet ieškota būdų, kaip Dainų šventėmis vėl sudominti, taigi atsirado jose daugiau sovietinės kultūros. Ir pabaigoje ji buvo, galima sakyti, visiškai sovietinė šventė, nors ir gana mažai rusifikuota. Joje buvo visko – ir etnografinių kolektyvų autentiškais rūbais, ir stilizuotais, ir vaikų pionieriškais apdarais.

– Ar šiuolaikinės Dainų šventės, jau seniai be tų raudonų kaklaskarių ir dainų Stalinui, yra stipriai pasikeitusios?

– Dainų švenčių organizavimo mechanizmas buvo sukurtas pagal sovietinę olimpiadų schemą, Lietuvai tapus nepriklausomai, jis perėjo, nes institucijos liko tos pačios. Struktūra irgi yra susiformavusi tada – dainų diena, ansamblių diena, eisena. Tai nėra nei blogai, nei gerai – žmonės, kurie anksčiau dalyvaudavo, jie taip elgėsi, jiems patiko, jie tą turbūt ir toliau nori matyti, gal ir fantazijos trūksta. Kalbant apie turinį, žinoma, dingo ideologinės dainos, sovietinį popsą pakeitė dabartinis. Aš nenorėčiau vertinti iš kokių nors vertybinių pozicijų.

Įdomu, kad per nepriklausomybės laikotarpį labai sumažėjo vadinamųjų saviveiklinių kolektyvų. Jeigu iki nepriklausomybės buvo apie 400 tūkst. žmonių, kurie į juos įsitraukę, tai dabar jų yra, neskaičiuojant mokyklų, apie 60 tūkst. Tai reiškia, kad dalyvavimo prasme jos apima jau nedidelę dalį visuomenės, nebėra masinio tinklo, į kurį įtraukta visa Lietuva.

Kitas dalykas, kurį parodė tyrimai: kai žmonių klausiama, kodėl svarbi Dainų šventė, žmonės dažniausiai sako, kad ne todėl, kad bendruomenes suburia, bet dėl to, kad paveldas. O jeigu paveldas, tai tu neklausi, patinka tau, ar ne, – tu tai saugai. Sovietinė Dainų šventė atliko konsolidavimo funkciją, o dabar ji vertinama kaip paveldas, kurį reikia saugoti, – tai, man atrodo, yra įdomiausia transformacija.

– Dainų šventę su visu jos masiškumu ir populiarumu galima būtų vadinti sėkme tuometei vietos administracijai, o štai Rumšiškių liaudies buities muziejus, kaip rašote knygoje, buvo lankomas ne taip gausiai, kaip tikėtasi. Nesėkmė tai?

– Rumšiškės man iš pradžių buvo labai įdomus reiškinys, apie kurį aš tikėjausi rasti daug debatų iš politinės pusės. Jo steigimo momentas man buvo įdomus, juolab kad ir Algirdas Brazauskas yra užsiminęs, kad muziejų beveik slapta nuo Maskvos įkūrė. Tikėjausi, kad surasiu kokių nors konspiracinių ėjimų, o pasirodė, kad tai buvo labai banalus dalykas – visoje Sovietų Sąjungoje tuo metu buvo steigiami tokie muziejai. Lietuvoje buvo idėjų ir anksčiau, kad reikia tokio muziejaus, bet realizuotos jos tik tada, kai atsirado sąjunginiai nurodymai.

Galiausiai Rumšiškės įdomios tiek, kiek jos taip pat kontroliavo tautiškumą per tam tikrą tipizavimą, – muziejaus įsteigimo metu galiausiai įsitvirtino keturių Lietuvos etnografinių regionų idėja, ji ten įtvirtinta. Aš neįvardinčiau, kad tai tiek sovietizacija, kiek galbūt labiau modernizacija. Tie žmonės, kurie prie to dirbo, tikrai padarė didelį darbą, dėl to Rumšiškėms aš kiek mažiau dėmesio skyriau nei kitiems atvejams.

Įdomus Rumšiškių kontekste yra miestelio, vadinamosios socialistinės gyvenvietės, likimas. Liaudies buities muziejus turėjo parodyti vargingą būtį ir buitį iki Sovietų Sąjungos laikotarpio, o gretima kolūkinė gyvenvietė turėjo parodyti socialistinius pasiekimus.

Taigi labai ilgai buvo kovojama su tuo, kad Rumšiškių gyvenvietė taptų iš tikrųjų graži ir pavyzdinė, nors įvyko šioks toks paradoksas, kad pradėjus vežti įvairias senąsias sodybas muziejui iš įvairių kaimų pasirodė, kad ne taip jau vargingai lietuviai praeityje gyveno. Galbūt vietinė administracija, Lietuvos komunistai, tą ir sąmoningai skatino, nes norėjo parodyti Lietuvą kaip labiau civilizuotą negu Rusija. Yra užfiksuota, kad atvykę iš kitų sovietų kraštų gal kiek ir stebėdavosi ta buitimi, kuri vargstančio, badaujančio valstiečio įvaizdžio neatitikdavo.

Buvo tikėtasi didesnio Rumšiškių muziejaus populiarumo, didžiausia lankytojų banga buvo tuo metu, kai į jį važiavo žmonės, kurie išvaryti iš savo kaimų pateko į miestus, tam tikros kartos žmonės. Vėliau matyti, kad tas populiarumas nuslūgsta.

– Jūsų knyga pasirodo įjautrintu laiku, kai dėl istorinės atminties vyksta gana aršūs ginčai – Jono Noreikos, Kazio Škirpos atvejais. Turint omenyje, kad jau po „Nugenėtos pušies“ jums buvo metami kaltinimai dėl J. Marcinkevičiaus kūrybos interpretacijos, ar nesvarstėte, kad dabar neigiamų reakcijų užgrius dar daugiau?

– Knygą rašyti ir tyrinėti aš pradėjau prieš daugiau kaip trejus metus, kai atmosfera dar buvo gana rami. Aš tikiuosi, kad kažkokią diskusiją galbūt tai sukels, bet temų įdomumas turbūt dabar yra persislinkęs į Holokausto ir karo metų klausimus. Bet tautiškumo idėja apskritai lieka perpinta su jausmais ir mitais, populiariojoje mintyje vyrauja tokia idėja, kad nors sovietmečiu stengtasi internacionalizuoti, ideologizuoti, tautiškumo esmė išliko, su tuo susijusi ir ta pati Dainų šventė.

Man norėjosi parodyti šiek tiek kitokį vaizdą. Galbūt iš šitos pusės tai kiek siejasi su Škirpos ir Noreikos atvejais, kurie siejami su tautiškumo saugojimu, laikomi tautiškumo herojais, bet labiau paanalizavus matosi įvairesnis paveikslas. Tai galbūt bendra tendencija, kad jau esame labiau išlaisvėję, kad į akistatą su savo istorija eitume atviriau, priimtume įvairius faktus.