Lietuvoje

2019.09.14 13:52

Istorija apie Andoros karaliumi tapusį vilnietį: suteikė laisvę azartiniams žaidimams ir paskelbė karą tam prieštaravusiesiems

Andora dėl savo dabartinio klestėjimo iš dalies gali būti dėkinga Lietuvai – Vilniuje gimęs Borisas Skosyrevas buvo išrinktas jos karaliumi ir prisidėjo prie šalies sėkmės ištakų. „Dabar Andora klesti, o nedidelę šio klestėjimo dalelytę yra sukūręs vilnietis. Mes galime tik pasidžiaugti ir pasigirti“, – LRT TELEVIZIJAI sako rašytojas, istorikas Regimantas Dima.

„Sužinojau faktą, kad personažas slaviška pavarde iš Lietuvos esą buvo Andoros karaliumi. [...] Istorija prasideda tuo, jog iš Rodo kilusios Mavrosų giminės grafas Dimitrijus Mavrosas atsidūrė Vilniuje ir ten apsigyveno“, – pasakoja R. Dima.

Generolas leitenantas D. Mavrosas aktyviai įsitraukė į Vilniaus gyvenimą. Amžininkai vėliau prisimins, kad Mavrosų namuose vykdavo kultūros vakarai, o Vilniaus bajorai rinkdavosi žaisti šachmatais. Anot šaltinių, vienas iš grafo pastatų buvo dabartinis „Gedimino 9“.

Grafas Mavrosas mirė 1896-aisiais. Tais pačiais metais Vilniuje jo dukra pagimdė sūnų. Seneliui, deja, nebebuvo lemta pamatyti, koks apsukrus jaunuolis užaugs jo anūkas, kaip įsirėš į Europos istoriją.

Grafo Mavroso anūko vardas buvo Borisas Skosyrevas. Jis buvo nepaprastai spalvinga asmenybė – apsiskaitęs, eruditas, poliglotas, minima, kalbėjęs net septyniomis kalbomis. Įspūdingas išsilavinimas ir kilmingos manieros Borisui atvėrė daug svarbių durų ir net atvedė iki karaliaus sosto.

„Jis Vilniuje pagyveno tik iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios, nes buvo pašauktas į kariuomenę. Kadangi mokėjo daug kalbų, jis tarnavo anglų šarvuočių divizione kaip vertėjas. [...] Kai Borisas pabėgo į Europą, Oliveris Lampertas rekomendavo jį slaptųjų tarnybų veiklai. Vien iš mažų darbelių Borisas neišgyveno, todėl ėmė padirbinėti čekius ir kitaip sukčiauti“, – pasakoja LRT kalbintas rašytojas.

Nuolat bėgo

Nežinia, ar svylantys padai dėl nešvarių darbelių, ar išviešinti ryšiai su slaptosiomis tarnybomis netrukus Borisą privertė palikti Angliją ir bėgti į Olandiją. Čia, kaip jam buvo būdinga, Borisas įsisuko į aukščiausius šalies sluoksnius ir, supamas įtakingų pažįstamų, daugiausia – turtingų moterų, puikiai įsitaisė.

„1923–1924 metais jis gavo Olandijos pasą, kuriame jau buvo įvardytas kaip baronas Skosyrevas“, – priduria laidos „Daiktų istorijos“ pašnekovas.

Visgi baronas Skosyrevas tapo plačiai žinomas tarp Olandijos (ir ne tik jos) elito kaip malonus damų asistentas, įdomus pašnekovas, puikus žaidėjas šachmatais ir kortomis. Gražuolis baronas sėkmingai lošė ir asmeniniame gyvenime: iš Olandijos persikėlė į Prancūziją, vedė gerokai vyresnę našlę ir, jos globojamas, mėgavosi gyvenimu be rūpesčių.

„Jį ištiko gili dvasinė krizė, manyčiau. Kaip ir kiekvieną padorų 30-metį vyriškį, kai jis pradeda savęs klausti, o ką gi aš šiame gyvenime veikiu. Tuo metu jis vis dar buvo iš visur vaikomas aferistas, tačiau nusprendė nebelakstyti, o nuveikti ką nors rimto. [...] Jis susirado meilužę, labai turtingą moterį Florence Marmon, kuri buvo labai garsios automobilių kompanijos vadovo buvusi žmona. Toji F. Marmon padėjo jo įvaizdžiui ir 1933 metais subrendo didysis jo gyvenimo planas“, – teigia R. Dima.

Planas „Andora“

Kai B. Skosyrevas pirmąkart atvyko į Andorą, ji nė iš tolo nepriminė tos, kokią galime matyti dabar. 20 amžiaus pirmoje pusėje Andora vos kvėpavo – žemės priklausė Prancūzijai ir Ispanijai, vietos žemdirbiai privalėdavo pelną atiduoti kaimynams, gyventojai jautėsi užguiti ir beteisiai. Atmosfera kaito, liaudis troško permainų, ir atvykėlis baronas Skosyrevas nė minutės neuždelsė tuo pasinaudoti. Andoros Generalinei tarybai vilnietis nesikuklindamas pasisiūlė tapti šalies gelbėtoju.

„Jis sakė, kad turi planą ir gali padaryti labai pažangią valstybę, tačiau šie jo kandidatūrą atmetė. Kaip bebūtų, tai Borisui nieko nereiškė ir jis nepasidavė – 1934 metais jis dar kartą grįžo į Andorą su tomis pačiomis idėjomis. Tuo metu Andora buvo atsilikęs kraštas: neseniai buvo įsteigtas paštas ir įvesta elektra – visiškai užguitas kalnų kraštas.

Tų metų liepos 6 dieną jis pristatė vėliavą, Konstituciją ir ekonomikos vystymąsi – dvi dienas tarybos nariai sėdėjo išsižioję ir klausėsi. [...] Galiausiai Andora pasirinko teisingai ir iš 24 narių tik vienas paprieštaravo Boriso valdymui“, – pasakoja istorijos tyrinėtojas.

Generalinės Andoros tarybos su Urchelio vyskupu priešakyje ir garbių žmonių, kuriems B. Skosyrevas stačiai apsuko galvą, sprendimu, naujasis atvykėlis tapo Andoros karaliumi Borisu Pirmuoju. Kandidatas tarybą pakerėjo viskuo: ir žavesiu, ir iškalba, ir siūlomu šalies gelbėjimo planu. Dėl pastarojo, tiesą sakant, Borisas galvos ilgai nesuko ir, kaip sakoma, nuėjo paprastuoju keliu.

„Jis žinojo, kaip klestėti mažai karalystei ar kunigaikštystei: lošimų namai, liberalūs įstatymai, laisvė finansinei ir ekonominei veiklai. Monakas buvo klestinti valstybė, todėl Borisas tiesiog nukopijavo idėjas iš Monako sistemos valdymo ir tą patį pritaikė Andorai.

Į tai sureagavo Urchelio vyskupas iš Ispanijos. Nors ir buvo progreso šalininkas (įsteigė paštą, nutiesė kelius), Monako pavyzdys su azartiniais žaidimais priešakyje vyskupui labai nepatiko. [...] Boriso nervai neišlaikė ir jis paskelbė Urchelio vyskupui karą“, – pasakoja R. Dima.

Žinoma, skelbti karą karalius galėjo, tačiau tai daryti karaliavus vos savaitę – buvo įžulu. Urchelio vyskupas šviežiai valdovu išrinktam kaimynui netrukus davė visai nekaimynišką atsakymą.

„Jis atsiuntė penkis žandarus, kurie pabaigė garbingą Andoros karaliaus istoriją. Borisas buvo suimtas ir išvežtas į Ispanijos kalėjimą. Tačiau iškilo bėda, nes nebuvo įstatymo teisti žmogaus už tai, kad jis pasiskelbė karaliumi. Kiek vėliau jis buvo ištremtas į Portugaliją“, – pasakoja istorikas.

Gyvenimas nesusiklostė

Taip ir užgeso ką tik sužibusi karaliaus Boriso žvaigždė. Intriguojamos antraštės apie vos savaitę soste pasėdėjusį Andoros karalių mirgėjo viso pasaulio spaudoje. Nuo Boriso nusisuko įtakingi draugai, praradusi šansą tapti karaliene, jį paliko ir mylimoji bei pagrindinė finansinė rėmėja Florencė. Borisas, visada visur lydėtas sėkmės, jautėsi sutriuškintas.

„Jam teko grįžti pas savo žmoną Parą į Prancūziją. Ten reikalai dar labiau pablogėjo: prancūzai pralaimėjo karą, atėjęs maršalas Patenas Andoros karalių, kaip visiškai neaiškų asmenį, uždarė į koncentracijos lagerį. Jisai ten, anot liudininkų parodymų, atrodė visai prastai.“, – tikina R. Dima.

Išėjęs iš lagerio Andoros karalius dingo iš viešumos. Žinoma tik tai, kad paklajojęs po Europą galiausiai Borisas Skosyrevas apsistojo Vakarų Vokietijos Bopardo miestelyje. Ten 1989 metais ir mirė.

„Jis gyveno apie 90 metų. Gaudavo, matyt, kažkokią pensiją. Taip baigėsi Andoros karaliaus gyvenimas. Aš noriu visus patikinti, kad sėkla, padėjusi Borisui tapti Andoros karaliumi, Vilniuje yra, buvo ir bus“, – akcentuoja istorikas.

Visgi Andoroje nerasite nei karaliaus Boriso Pirmojo gatvės, nei kitų šio vilniečio pagerbimo ženklų. Daugumai jaunų andoriečių, ko gero, apskritai negirdėtas šis kadaise šalį valdęs atvykėlis. O vyresnieji, šį bei tą dar pamenantys, jei paklausite, greičiausiai tepasakys viena: „taip, buvo mūsų istorijoje toks avantiūristas.“

Galbūt Borisas ir vertas tokio apibūdinimo, tačiau būtų neteisinga jo pėdsaką vertinti tik taip. Juk šio vilniečio 1934 metais pasiūlytas Andoros suklestėjimo planas pasiteisino.

Dabar Andora – mokesčių rojaus šalis, kaip ir siūlė Borisas. Šioje šalyje nėra pajamų mokesčio, muito mokesčiai – minimalūs, o pašto paslaugos nemokamos. Nykštukinė Europos valstybė turi lyderiaujančias pozicijas regione, kurias ypač sustiprino slidinėjimo kurortų išpopuliarinimas. Andoroje per metus apsilanko per 11 mln. turistų. Vietinių gyventojų skaičiuojama tik apie 70 tūkstančių – maždaug tiek, kiek pas mus gyvena Marijampolėje ir Utenoje kartu sudėjus.

Andoroje iki šiol galioja vilniečio Skosyrevo pasiūlyta ir tiek šiek tiek vėlesnių valdžių tepapildyta Konstitucija.

„Dabar Andora klesti, o nedidelę šio klestėjimo dalelytę yra sukūręs vilnietis. Mes galime tik pasidžiaugti ir pasigirti“, – LRT TELEVIZIJAI sako R. Dima.

Parengė Gabrielė Sagaitytė.