Lietuvoje

2019.09.10 14:49

Lietuvos skaudulys traukiasi sunkiai: kaip atpažinti savižudybės signalus?

Alina Jodko, LRT.lt 2019.09.10 14:49

Savižudybių problema Lietuvoje ilgai nebuvo sprendžiama, nes vyravo klaidingas įsitikinimas, kad nieko neįmanoma padaryti. Vienas iš įrodymų, kad situaciją galima pakeisti – pastaraisiais metais augantis paslaugų prieinamumas, socialinės kampanijos, mokymai, kuriamos paramos grupės.

Galbūt su tuo galima sieti ir gerėjančią statistiką: pastaruosius penkerius metus savižudybių skaičius Lietuvoje mažėja – nuo 31,7 mirčių 100 tūkstančių gyventojų 2014 metais iki 24,4 mirčių 100 tūkstančių gyventojų 2018 metais. Palyginimui, Europos Sąjungos vidurkis – 11 mirčių 100 tūkstančių gyventojų. Vilniaus universiteto Psichologijos instituto Suicidologijos tyrimų centro psichologė, mokslų daktarė Jurgita Rimkevičienė teigia, kad per paskutinius metus tikrai atsirado daug regioninių iniciatyvų ir valstybinio masto projektų.

„Tikrai dėmesys savižudybių problemai išaugęs, padidėjo teikiamos pagalbos kiekis. Manau, bendros pastangos – vienas iš veiksnių, lemiantis, kad savižudybių skaičius mažėja. Kita vertus, nėra taip, kad mes jau pasiekėme Europos vidurkį, mes vis dar esame tarp pirmaujančių valstybių. Problema vis dar opi“, – teigia ji.

Savižudybių prevencijos biuro vyriausiasis specialistas Rimantas Misevičius kalbėjo, jog viena iš naujovių – praėjusiais metais įsigaliojusi tvarka, reglamentuojant, kaip turi būti suteikiama pagalba. Jeigu yra savižudybės grėsmė – pagalba žmogui turi būti suteikta nedelsiant, tą pačią dieną.

Įvesta iniciatyvi atvejo vadyba – jeigu patenkama į ligoninę, išėjęs iš jos žmogus nepaliekamas be pagalbos, jis užregistruojamas šalia savo gyvenamosios vietos esančiame psichikos sveikatos centre. Žmogus gali neateiti, tačiau socialiniai darbuotojai arba slaugytojai tuomet skambina ir stengiasi motyvuoti tolimesnei pagalbai. Pagrindinis tikslas – pagalbos nenutrūkstamumas.

„Kiekvienam žmogui, kuris patenka pas psichikos sveikatos specialistą – psichologą ar psichiatrą – turi būti atliktas psichosocialinis vertinimas. Apie valandą trunkantis pokalbis, kurio metu apie viską pasikalbama ir sudaromas savisaugos planas. Čia toks revoliucingas skirtumas, nes jis pagrįstas ne vien formaliu gydytojo ir paciento santykiu, o bendradarbiavimo santykiu“, – sako specialistas.

Savižudybės – visos visuomenės problema

R. Misevičius teigia, kad turime kreipti dėmesį į visas visuomenės grupes ir konkrečius asmenis, kurie atsiduria rizikoje.

„Jeigu pabrėžiame tik pažeidžiamas grupes, atrodytų, kad, tarkim, socialiai sėkmingas žmogus tarsi neturi grėsmės patirti savižudybę. Potenciali grėsmė galima visiems ir visi turėtų rūpintis, kad tą grėsmę mažintų, – teigia R. Misevičius. – Bet visame pasaulyje daugiausia nusižudo vidutinio ir šiek tiek vyresnio amžiaus vyrai. Vyrai Lietuvoje 6–7 kartus dažniau nusižudo, negu moterys. Tipinis paveikslas ir yra toks – tos amžiaus grupės vyrai, gyvenantys regionuose. Regionuose problema gerokai aštresnė“, – sako jis.

R. Misevičius teigia, jog visame pasaulyje pastaruoju metu pabrėžiama tendencija, kad didėja subjektyviai patiriamas vienišumas, žmonės jaučiasi labiau atskirti, mažiau bendruomeniški. Vis dėlto specialistas pabrėžia, kad tiesiogiai to sieti su savižudybėmis negalima, nes veikia daugybė veiksnių. Sunki finansinė padėtis, beprasmybės jausmas gali būti rizikos faktoriai, bet taip pat svarbu apsauginiai veiksniai. Jeigu žmogaus psichikos sveikata gera, jis linkęs užmegzti ryšius, yra bendruomeniškas, tuomet nepaisant subjektyviai patiriamo vienišumo, apsauginiai veiksniai gali nusverti rizikos veiksnius.

Psichologė dr. J. Rimkevičienė sutinka, kad vienišumo jausmas tikrai yra vienas iš veiksnių, skatinančių žmones galvoti apie savižudybę, bet priežastys, kodėl būtent Lietuvoje yra tokie aukšti rodikliai, yra kompleksinės.

„Mes matome, kad ta pati Estija, Latvija, patyrusios panašius visuomenės virsmus, susiduriančios su panašiomis emigracijos problemomis, vis tiek turi gerokai mažesnius rodiklius. Daugelis sociokultūrinių, ekonominių veiksnių gali prisidėti, bet taip pat man atrodo labai prisideda ir tai, kad mes ilgus metus nesprendėm šitos problemos“, – sako J. Rimkevičienė.

„Vyravo tokia nuostata, ypač tarp politikų, kad nieko neįmanoma padaryti, mūsų visuomenė yra tokia. Bet kai buvo pradėta imtis aktyvių veiksmų, atskiruose regionuose bendruomeniškai spręsti savižudybių problemą, mes pamatėm rezultatus. Ilgalaikis bejėgiškumas, nuostata, kad čia nieko neįmanoma padaryti, smarkiai prisidėjo prie to, kad mes turim tokią opią problemą šiuo metu Lietuvoje“, – LRT.lt teigia ji.

J. Rimkevičienė paklausta, kodėl vyrai nusižudo dažniau, sako, kad tai nėra lengvas klausimas, bet šis skirtumas tarp vyrų ir moterų savižudybių ypač ryškus Lietuvoje.

„Disproporcija yra visose šalyse, bet Lietuvoje ji yra ypač ryški. Vienas dalykas – vyrai apskritai mažiau linkę ieškoti pagalbos tiesioginiais būdais. Dar gajus yra mitas, kad vyrai neverkia, jeigu esi vyras, turi susitvarkyti pats. Kalbėtis negalima – nebent prie butelio alaus, kas dažniausiai jau sukuria neproduktyvų pokalbį. Čia kyla kita problema – alkoholio vartojimas vietoj to, kad būtų kalbamasi, ieškoma palaikymo, veda prie priklausomybės. Taip yra ir moterims, bet tarp vyrų tai tikrai būna ryški problema“, – pastebi psichologė.

Taip pat, pasak jos, vyrams yra būdinga pasirinkti mirtinas savižudybės priemones, kurios palieka mažesnį šansą išgyventi. Norint spręsti problemą, svarbu keisti įsitikinimus ir suprasti, kad vyrams irgi gali būti emociškai sunku, o pagalbos ieškojimas yra stiprybės ženklas. Taip pat J. Rimkevičienė atkreipia dėmesį, kad šalyse, kuriose yra didesnė lyčių lygybė, pastebimas mažesnis vyrų savižudybių skirtumas.

„Nes tokiose visuomenėse tarsi vyrams yra legaliau turėti sunkumų, legaliau yra apie juos kalbėti. Taigi feministinis judėjimas už moterų teises netiesiogiai duoda naudos ir vyrams. Be to, švietimo, emocinio raštingumo, gebėjimo kalbėtis apie emocijas, patiriamus sunkumus skatinimas nuo pat vaikystės, nuo mokyklos, tikrai yra be galo svarbus“, – sako ekspertė.

Pagalbos prieinamumas didėja didmiesčiuose, bet regionams jos vis dar trūksta

R. Misevičius teigia, kad stigma dėl kreipimosi į psichikos sveikatos specialistus vis dar egzistuoja, bet yra kiek mažesnė didmiesčiuose. Tą lemia daugybė dalykų, tarp jų – informacinės kampanijos, renginiai, švietimas, mokymai didžiuosiuose miestuose prieinami daug didesnei grupei žmonių. Įžymių žmonių atviros istorijos taip pat didina žmonių sąmoningumą.

J. Rimkevičienė taip pat teigia, kad Vilniuje pagalba tikrai prieinamesnė, nors dažnai net ir sostinėje pritrūksta tęstinės pagalbos – ypač žmonėms, turintiems ilgalaikių sunkumų. Trūksta pagalbos ne stacionare, ilgalaikės psichoterapinės bei psichosocialinės pagalbos. Rajonuose, atokesnėse vietovėse, ekspertės teigimu, dar apskritai trūksta psichologinės pagalbos, pagalbos ne vien vaistais.

Tačiau ji pastebi, kad pokyčiai vyksta – pavyzdžiui, paskutiniais metais visi, patenkantys į ligoninę po mėginimo nusižudyti, gauna ne tik medicininę pagalbą, bet ir turi pamatyti psichologą arba psichiatrą, su kuriuo gali pasikalbėti apie tai, kas įvyko ir ką daryti toliau.

Apskritai, specialistės teigimu, pagalbos prieinamumo didinimas smarkiai didina tikimybę, kad žmonės, esantys krizėje, kreipsis. Tai pat svarbu didinti bendruomenių visoje Lietuvoje gebėjimą pastebėti žmones, esančius savižudybės krizėje, ir nukreipti juos pagalbos. Svarbus ir specialistų parengimas, jų pačių pasirengimas teikti tokią pagalbą, tęstiniai mokymai, naujausių pagalbos metodų diegimas bei pagalbos tinklo kūrimas.

„Jeigu policininkas pastebi žmogų ant tilto, svarbu, kad jis žinotų, kaip su tuo žmogumi kalbėtis ir kur jį toliau nukreipti pagalbos. Ligoninėje dirbantys specialistai turi žinoti, kokia yra tęstinė pagalba – ir ji turi būti. Tokio pagalbos tinklo kūrimas kiekvienoje bendruomenėje, ne tik Vilniuje, didžiuosiuose miestuose, bet kiekviename regione, man atrodo, irgi yra prioritetas. Tai – tiesiogiai savižudybių skaičių mažinantys veiksniai“, – sako specialistė.

„Tokių pagalbos tinklų kūrimas, bendruomenių mokymai vyksta atskiruose rajonuose, ir šios iniciatyvos tikrai duoda pastebimų rezultatų, tačiau valstybiniu mastu kol kas turime tik pirmuosius žingsnius“, – sako ji.

Du mitai, labiausiai trukdantys pagalbos teikimo procese

Vienas ryškiausių mitų, pasak J. Rimkevičienės: jei žmogus yra apsisprendęs nusižudyti, neva jam yra neįmanoma padėti. Antrasis mitas – jeigu mes klausime apie savižudybę žmogaus, turinčio ar neturinčio suicidinių minčių, tarsi mes galime tuo klausimu paskatinti žmones nusižudyti. Specialistė paaiškina, kad savižudybės pasirinkimas nėra lengvas pasirinkimas – tai kraštutinis sprendimas iš didelio skausmo. Tai yra noras nebegyventi tokio gyvenimo, kokį tas žmogus patiria dabar.

Bet jeigu kartu su tuo žmogumi yra ieškoma būdų, kaip sumažinti tą jo kančią, daugeliu atvejų tas žmogus nebepasirenka savižudybės. Dirbdama mokslinį darbą J. Rimkevičienė kalbino ne vieną žmogų, išgyvenusį bandymą nusižudyti. Ji teigia, kad skirtingų žmonių patirtys ir dalykai, privedantys prie savižudybės, yra labai skirtingi. Bet pastebi, jog pagrindinis dalykas, apie ką kalba šie žmonės, yra didžiulis įstrigimo jausmas – jausmas, kad esi įspraustas į kampą ir klaikiai skauda. Tai pagrindinė priežastis, dėl ko žmonės pradeda galvoti, kad nori pasitraukti iš gyvenimo, nes nemato kitų išeičių, būdami tame kampe.

„Dažnai po mėginimo nusižudyti, kai išeina iš tos baisiausios krizės, dalis jų tikrai pradeda gailėtis, kad mėgino nusižudyti. Iš to didžiulio skausmo būna tarsi susiaurėjęs žvilgsnis ir atrodo, kad savižudybė vienintelė išeitis. O šitam baisiam skausmui atsitraukus, pradeda pamatyti ir kitų išeičių“, – pasakoja ekspertė.

Nerimą keliantys ženklai, pagrindinis klausimas ir ką daryti išgirdus „taip“

Specialistai teigia, kad didžioji dalis žmonių prieš nusižudydami siunčia vienokius ar kitokius ženklus. Juos ne visada lengva pastebėti, nes nenorime įsileisti minties, kad mums artimas žmogus gali galvoti apie savižudybę. J. Rimkevičienės teigimu, ženklai gali būti labai įvairūs.

Pirmiausia ji siūlo atkreipti dėmesį į žmogaus nuotaikos pokyčius: liūdesį, nusivylimą, nerimastingumą, pyktį, psichologinį skausmą, kuris kartais pasireiškia per pykčio išraišką, abejingumą, norą atstumti kitus. Staigus ramybės, susitaikymo periodas po ilgo kentėjimo, liūdesio, ypač jei objektyviai situacija nepasikeitė, irgi gali būti grėsmės ženklas.

Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į kalbas apie beprasmybę, kad niekas nebesvarbu, vis tiek niekas nebepasikeis. Svarbu atkreipti dėmesį ir į elgesio pokyčius – tokius kaip daiktų išdalinimas, atsisveikinimai, nustojimas rūpintis savo išvaizda, pomėgiais, anksčiau svarbiais reikalais.

Pavojaus signalu gali būti ir staiga atsiradęs rizikingas elgesys, pavyzdžiui, neatsargus važinėjimas, visiškas nebesirūpinimas savimi, pradėjimas staiga vartoti alkoholį, noras pabėgti nuo kažkokių skausmingų dalykų.

Visi šie dalykai, pasak ekspertės, nebūtinai rodo, kad žmogus galvoja apie savižudybę, bet jie verčia sunerimti, tad reikėtų patyrinėti atidžiau – prieiti, paklausti, kaip tas žmogus jaučiasi, kas vyksta to žmogaus gyvenime, gal yra kažkokių sunkumų. Ir jeigu pajaučiame, kad situacija neraminanti – paklausti apie savižudybę.

Svarbu nebijoti klausti to klausimo tiesiai – „ar tu turi minčių apie savižudybę? Ar tu galvoji nusižudyti?“ Tai, J. Rimkevičienės nuomone, paskatina atvirą pokalbį, sumažina tylą ir to žmogaus vienatvę . Ji siūlo pagalvoti – jeigu mums, žmonėms iš šono, jau yra sunku kalbėti ta tema, kaip sunku pačiam žmogui, svarstančiam apie savižudybę, pirmam pradėti kalbėti apie tai, prieiti prie ko nors ir pasakyti – žinai, turiu tokių minčių.

Jeigu į šį klausimą sulaukėte teigiamo atsakymo, neišsigąskite. Specialistė sako, jog visai natūralu, jeigu tai yra mums brangus žmogus, kad mes pasimesim. Svarbu savo pačių pasimetimo neišsigąsti. Jeigu žmogus galvoja apie savižudybę ir mes iš tiesų pasimetame, tai tinkamiausias veiksmas, pasak J. Rimkevičienės, pasakyti, kad tai yra rimta, tai yra svarbu, ir pasiūlyti kartu ieškoti pagalbos. Tai gali būti psichologas, psichiatras, gydytojas, socialinis darbuotojas ar dvasininkas – bet kas, labiau žinantis, ką daryti tokiose situacijose.

Vis tik, jei tik galite skirti laiko ir išdrįstate nesmerkdami atidžiai išklausyti, kas nutiko, kad savižudybė žmogui tapo išeitis, toks rūpestingas pokalbis apie tai, kaip žmogus jaučiasi, bus didelė pagalba ir gali padėti žmogui pamatyti ir kitas išeitis iš savo sunkumų. Svarbiausia – leisti žmogui išsikalbėti ir nepulti duoti patarimų ar mėginti įtikinti, kad situacija nėra bloga. Labiausiai žmonėms palengvėja nuo to, kad jie pasijaučia išklausyti, suprasti ir dėl to mažiau vieniši.

Kartais pasitaiko, jog žmonės mintis apie savižudybę išsako kaip tam tikrą grasinimą – pavydžiui, pasako, kad jeigu išsiskirsi su manimi, aš nusižudysiu. Tuomet specialistė pataria atskirti du dalykus – grasinimą nusižudyti ir keliamus reikalavimus.

„Mes nekalbam, kad svarbu tenkinti kiekvieną reikalavimą, nebūsim pajėgūs to padaryti ir tai nėra mūsų atsakomybė. Bet kas vyksta su tuo žmogum, kuris tokiais būdais bando išsakyti savo poreikius? Matyt, ten tikrai daug desperacijos, labai daug kančios yra, ir tam žmogui tikrai reikia pagalbos. Galbūt mes nebūsim tinkamiausi žmonės tą akimirką tam žmogui padėti, jeigu mūsų santykis su jais yra sudėtingas, bet pagalbos jiems tikrai reikia“, – sako ji.

Geriausia tokiu atveju ieškoti specialistų pagalbos kartu. Jeigu žmogus nesutinka ieškoti pagalbos, galima kreiptis patiems – nukeliauti pas specialistą ir pasitarti, ką daryti, bet į savižudybės riziką ekspertė pataria visada reaguoti rimtai. Taip pat galima apsilankyti nacionalinėje informacinėje platformoje savižudybių prevencijai www.tuesi.lt.

Norint sumažinti savižudybių skaičių, specialistės nuomone, svarbu pasistengti pastebėti vienam kitą ir nepabijoti atvirai klausti – kaip tu laikaisi, nesitikint vien gauti atsakymą, jog viskas gerai. Leidimas kitiems kalbėti ir taip pat leidimas sau kalbėti apie sunkius dalykus galėtų būti vienas svarbus prevencinis veiksnys. Tai svarbus dalykas ką mes galime daryti kaip bendruomenė. Ir kaip bendruomenei taip pat svarbu siekti, kad valstybė užtikrintų kokybiškas ir tęstines paslaugas, kurios būtų prieinamos visiems.