Lietuvoje

2019.09.08 18:47

Istorijos detektyvai. Černobylio avarija ir ką tuo metu veikė KGB

apie KGB veiklą – A. Anušausko mintys
Virginijus Savukynas, LRT televizijos laida „Istorijos detektyvai“, LRT.lt2019.09.08 18:47

1986 metų balandžio 26 dieną Černobylio atominėje elektrinėje įvyko avarija. Į dangų pakilo milžiniškas radioaktyvus debesis. Sovietinė valdžia ilgai tai slėpė, tuo didindama žalą, nes gyventojai negalėjo apsisaugoti nuo radiacijos. Apie tai, ką tuo metu veikė KGB, pasakoja istorikas, Seimo narys Arvydas Anušauskas.

– Pradėkime nuo pat pradžių. Kaip įvyko avarija?

– 1986 m. RBMK reaktoriai buvo nauji – Černobylis buvo pirmasis, o Lietuvoje statoma elektrinė buvo 2-oji su RBMK tipo reaktoriumi. Kai viename iš reaktorių buvo daromas eksperimentas, įvyko sprogimas, nunešė stogą. Reaktoriai nebuvo tokie technologiškai pažangūs, kad turėtų apsaugą, kaip daugelyje šalių. Radioaktyvus debesis iš karto užkrėtė didžiulę teritorijos dalį.

– Ir kaip elgėsi sovietų valdžia?

– Iš pradžių slėpė. Buvo balandžio pabaiga, gegužės 1-oji – sovietinė šventė. Kijeve tik dalis žmonių žinojo, kad jie žygiuoja esant radioaktyviam pavojui. Kiti nieko nežinojo – nei Lietuvoje, kur slinko dalis debesies. Kaip įprasta SSRS, gerą savaitę nebuvo skelbiama žinia, bet aliarmuojant Vakarų valstybėms negalėjo nuslėpti.

– Bet kodėl sovietų valdžia iš pradžių slėpė šią informaciją ir taip didino žalą? Juk turėjo suprasti, kad nepaslėpsi tokio dalyko.

– Gal ir turėjo suprasti, bet tai buvo įprastinė reakcija: kiek technogeninių avarijų įvyko SSRS, iki tol jos buvo valstybės paslaptis. Buvo net valstybės paslapčių sąrašas, kuriame avarijų aplinkybės neturėjo būti viešinamos. Tai buvo standartinė reakcija, kurios atsisakyti paskatino Vakarų pasaulis ir tuo metu besikeičianti Gorbačiovo politika.

– Kodėl tie padariniai buvo likviduojami taip nemokšiškai ir taip nebuvo tausojami žmonės?

– Žmonės nebuvo vertingiausia SSRS dalis, visada taip buvo. Kada buvau mokomas dirbti užterštose teritorijose, tai vadinosi gražiai – radiologinė ir cheminė žvalgyba, o iš tikrųjų, jeigu išmestų į radioaktyviomis medžiagomis užterštą teritoriją, ir, nežiūrint pavojaus sveikatai, turėtum vykdyti kažkokią užduotį. Didžiąja dalimi tai buvo nulemta – nebuvo patirties likviduojant tokias avarijas, kitas dalykas – su žmonėmis buvo paprasčiau. Techninės priemonės neatlaikydavo radiacijos lygio, o žmonės kurį laiką galėdavo atlaikyti. Netausojant žmonių šimtai tūkstančių buvo mesta į šitą zoną likviduoti padarinių.

– Savo knygoje rašote, kad tokios įmonės buvo KGB akiratyje, tai akivaizdu. 1983–1985 m. KGB nustatė daugiau kaip 600 ypatingų atvejų – avarinių gedimų atominėse jėgainėse. Nesu atominės energetikos specialistas, bet man atrodo, kad per 3 m. 600 įvairiausio lygio incidentų – gana daug. Ar tai irgi buvo signalas, kad kažkas negerai?

– KGB registravo visus incidentus, pvz. statant AE atvežė ne to diametro vamzdžius – tai irgi galėjo grėsti įvairiomis technologinėmis katastrofomis. Statistiką jie paskelbė būtent po Černobylio demonstruodami, kiek jie daug padarė, kad SSRS ši energijos rūšis būtų saugi. Kad ir uždarame žurnaliuke, jie paskelbė šią informaciją. Tai rodė, su kiek iššūkių ta nesaugi energetikos rūšis susiduria: norint pasiekti aukštą technologinį lygį reikėjo daug eksperimentų, bet dažniausiai būdavo statomi dar iki galo neišbandyti reaktoriai. Projektuojami ir statomi, kaip ir Lietuvoje tai vyko. KGB demonstravo tariamą savo darbo aktyvumą, kad galėjo tapti dar saugiau, bet KGB neturėjo įtakos, kad Černobylio katastrofa neįvyktų, nors jų priežiūroje buvo visos uždaros slaptos įmonės.

– KGB bijojo užsienio diversantų, ir Černobylyje netgi buvo pratybos. Gal galite plačiau papasakoti, kaip tai vyko?

– Metai prieš Černobylio katastrofą sugalvojo originalias pratybas: kas gi gali grėsti AE? Be abejo, tik užsienio diversantai. Keletas KGB darbuotojų, apsirengę komufliažine uniforma, pateko į Černobylio AE reaktorių teritoriją. Persirengė darbuotojų chalatais ir, kitiems darbuotojams nekreipiant jokio dėmesio, pažeidžiamiausiose vietose išdėliojo sprogmenų muliažus ir pademonstravo savo vadovybei, kad užsienio diversantai gali lengvai patekti ir sukelti sprogimus. Teigdami, kad tai gali padaryti tik užsienio diversantai, jie švaistė savo jėgas visai ne ta kryptimi. Pasirodo, tai priklauso nuo žmogaus, kuris dirba pačioje AE, apie tai net serialas kuriamas.

– Rusija panaudoja KGB operaciją meninio filmo kūrimui kaip atsaką amerikiečių sukurtam serialui.

– Tik tai ne pratybos ir ne žaidimas, o amerikiečiai rengia diversiją Černobylyje. Manau, KGB operacijos pagrindu ir buvo kuriamas scenarijus.

– O kokios KGB funkcijos buvo likviduojant AE sprogimo pasekmes? Jie kažką darė?

– Turėjo sekti žmones, jeigu būtų kokios nors priešiškos informacijos nutekėjimas. KGB darbuotojams įsakyta nelįsti į radioaktyvią zoną, turėti agentų, verbuoti žmones, sekti likvidatorius, jie turėjo veikti iš išorės.

– Tai vis dėlto sovietai saugojo žmones? Kai kuriuos kagėbistus.

– Kai kuriuos saugojo. Žinoma, kad jie atsekė antisovietinių nuotaikų pasireiškimų. Likvidatoriai nelaikė liežuvio už dantų ir kalbėjo apie sovietinę valdžią tai, ką galvoja, ką matė.

– Štai įdomūs skaičiai, kurie mane nustebino: KGB gavo 39 pranešimus apie šnipinėjimą. Sunku įsivaizduoti, kokia žvalgyba siųs į tą pragarą savo žvalgus šnipinėti. Kas čia – sovietinė paranoja?

– Galima vadinti paranoja, bet tai irgi tam tikra tradicija: Lietuvoje užsienio agentų amerikiečių ieškota visą 10-metį, kol galiausiai buvo padaryta išvada – nėra čia užsienio agentų.

– Buvo daug pinigų išleista įvairioms operacijoms...

– Jie suprato, kad Černobylis gali dominti užsienio valstybes, jos ieškos informacijos šaltinių, bet dažniausiai tai buvo tik įtarimai. Žmogus, turėdamas tam tikrų kontaktų užsienyje, turintis giminių, kontaktų su užsienio atstovybėmis, galėjo kokią informaciją pateikti. Bet tai fiktyvūs dalykai.

– Pranešimų apie politinį nepatikimumą tarp likvidatorių buvo 112, o apie nepateisinamą apšvitinimą – 96. Buvo svarbiau politinis patikimumas, negu gaunama radiacija?

– Likvidatoriai papasakotų, kad techninės ir apsaugos priemonės nebuvo tiek efektyvios, kai kurie žmonės norėjo ir užsidirbti, gal negalvodami apie pasekmes sveikatai. Informacija nebuvo tokia išsami, kaip šiais laikais. Dabar matom pasekmes, kas atsitiko. KGB vis tiek fiksavo jų politinį nepatikimumą – tik patikimi galėjo dirbti toje zonoje. Atrodo, juokinga, bet tokia jau buvo sistema.

„Istorijos detektyvai“ kartu su Virginijumi Savukynu – sekmadienį 15.45 val. per LRT TELEVIZIJĄ.