Lietuvoje

2019.09.06 21:38

Juškevičius apie išbandymus steigiant LRT: negalėjau žmonai papasakoti visos istorijos, nes būtų išvariusi iš namų

Zita Kelmickaitė, LRT RADIJO laida „Toks gyvenimas su Zita Kelmickaite“, LRT.lt2019.09.06 21:38

Tam, kad gautų leidimą steigti LRT, ilgametis Lietuvos radijo ir televizijos darbuotojas, UNESCO generalinio direktoriaus patarėjas Henrikas Juškevičius teigia atsisakęs pusės metų atlyginimo. „Mano visa šešių mėnesių alga buvo išleista dešroms, gėrimui „Palanga“, vakarienėms ir pietums su reikiamais asmenimis“, – LRT RADIJUI pasakoja jis.

Prieš išsikeldamas į Prahą, H. Juškevičius daug prisidėjo kurdamas Lietuvos televizijos techninę bazę. Iki šiol jis yra vienintelis lietuvis, apdovanotas JAV prestižine „Emmy“ statulėle už nuopelnus pasaulio televizijai.

– Gerbiamas Henrikai, Jūs, po klubo sąnario operacijos, užlipote į mūsų, sakyčiau, Babelio bokštą – Lietuvos radiją, o lipti reikia tikrai aukštai. Kokius prisiminimus Jums kelia Lietuvos radijas?

– Galima sakyti, jog čia prasidėjo visas mano kelias. 1958 metais, kai atvažiavau į Vilnių, buvau paskirtas dirbti eiliniu radijo ir televizijos inžinieriumi. Po poros metų, nors buvau vos 25-erių, man pasiūlė pereiti į Radijo ir televizijos komitetą ir eiti vyriausiojo inžinieriaus pareigas. Dabar, kai pasižiūriu į savo senas, beveik viso Lietuvos radijo ir televizijos technikos vadovo, nuotraukas, pagalvoju, koks idiotas galėjo į šią vietą paskirti tokį pienburnį?

Iš pradžių LRT pastate buvo numatyta įrengti kurčnebylių mokyklą. Kai buvo ieškoma vietos Lietuvos radijui ir televizijai, po didelių ginčų buvo leista ją įsteigti čia. Žinoma, šios patalpos buvo visiškai nepritaikytos radijo ir televizijos studijoms.

Tuo metu buvo restauruota Trakų pilis. Chruščiovas dėl to labai supyko ir pasakė, kad be Maskvos leidimo daugiau jokių kultūros ir sporto objektų Respublikose nebus. Taip kad jeigu nori statyti LRT, tu turi važiuoti į Maskvą ir gauti leidimą.

Nutarėme pamėginti. Aš pasiėmiau šešių mėnesių atlyginimą ir kartu su to metu Plano komisijos Kultūros skyriuje dirbusiu Špokevičiumi išvažiavome į Maskvą, kur per dvi savaites mums pavyko surinkti 22 vizas leidimui gauti.

Mano visa šešių mėnesių alga buvo išleista dešroms, gėrimui „Palanga“, vakarienėms ir pietums su reikiamais asmenimis. Mes, skirtingai nei kitos Respublikos, pavyzdžiui, kartvelai, neturėjome tam papildomų lėšų. Aš niekada negalėjau žmonai papasakoti visos istorijos apie tai, kaip mes gavome tas 22 vizas, nes mane būtų išvarę iš namų.

Turiu pasakyti, kad pusę metų negavau jokio atlyginimo ir žmona, kuri tuo metu dirbo radijo diktore, pasiėmusi reporterį lakstydavo ir darydavo reportažus, kad išlaikytų šeimą.

Kai grįžome, Plano komisijos pirmininkas Drobnys ypač palaikė Lietuvos radijo ir televizijos idėją ir nustebo, kad gavome leidimą. Tai buvo visko pradžia.

– Jūs, būdamas dar visai jaunas, matėte viso to pradžią. Šiandien Lietuvos radijuje ir televizijoje taip pat dirba daug jaunų žmonių. Ar dažnai klausotės Lietuvos radijo ir žiūrite televiziją?

– Galima sakyti, jog tik Lietuvos televiziją ir žiūriu. Žinoma, pasižiūriu ir Prancūzijos televiziją, ir žinių laidas, ir CNN, ir su dideliu pasipiktinimu peržvelgiu Rusijos televizijos rodomą turinį.

– Kodėl Jums nepatinka Rusijos televizija?

– Rusijos televizijoje nebeliko rusiško formato – jie viską pasiskolino iš Amerikos televizijos. Jie yra deformuoti: anksčiau jų transliuojamas turinys buvo socialistinis pagal kultūrą ir nacionalinis pagal formą. Dabar jie turi amerikietišką formą, o turinį – kaip Šiaurės Korėjos.

Manau, kad dauguma Rusijos jaunimo tų propagandinių laidų nežiūri. Mane, kaip UNESCO darbuotoją, valstybinio Maskvos universiteto bendruomenė buvo pakvietusi skaityti paskaitas Žurnalistikos fakulteto magistrantams apie tarptautines vyriausybines ir nevyriausybines organizacijas ir jų įtaką žiniasklaidai. Aš žinau, kokios ten nuotaikos – visos propagandinės Solovjovo laidos pasigerėjimo ten nesukelia.

– Šiandienis jaunimas – telefonų ir interneto platybių žmonės. Jūs sovietiniais laikais buvote apsuptas informacinės visuomenės galingųjų. Kaip žvelgiate į esamą situaciją šiandien?

– Man labai gaila. Manau, jog tai yra labai pavojingas procesas, nes pirmąkart žmonijos istorijoje sustojo normalus skaitymo procesas. Skaitymas iš kompiuterio ekrano ar knygų skaityklių, rašymas plunksna ar kompiuteriu – visai kas kita. Jaunimas nebeturi laiko mąstyti ir diskutuoti. Kaip bebūtų, išlieka viltis, jog viskas sugrįš, kaip, pavyzdžiui, po truputį grįžta muzikinės plokštelės, kurios, daugumos muzikos ekspertų teigimu, skamba kur kas geriau nei skaitmeniniai įrašai.

– Jūs labai gražiai dėstote mintis lietuviškai, nors esate gyvenęs daugelyje pasaulio vietų. Kokiose šalyse sukosi Jūsų gyvenimas?

– 1966 metų spalio 13 d. Vilniaus Respublikinėje bibliotekoje mane išrinko Tarptautinės radijo ir televizijos organizacijos technikos vadovu Prahoje, kur mes su žmona ir išsikėlėme. Į Lietuvą daugiau taip ir negrįžome.

1971 metais mane paskyrė pirmininko pavaduotoju Maskvoje, nes reikėjo kurti spalvotą televiziją ir plėsti tarptautinius ryšius. Tais pačiais metais Varšuvoje vyko Europos radijo ir televizijos darbuotojų susitikimas, kur aš dalyvavau kaip tarptautinės organizacijos atstovas. Ten vaikščiodamas sutikau tuometinį Sovietų Sąjungos Radijo ir televizijos komiteto pirmininką Lapiną. Jis manęs paklausė, ar esu matęs Vytauto Žalakevičiaus filmą „Visa tiesa apie Kolumbą“. Būdamas jaunas ir nelabai protingas, atsakiau, kad šis filmas man labai patiko. Pažiūrėjęs į mane jis rėžė, kad aš esu ne tik neprotingas, bet ir „nachalas“. Tuo metu maniau, jog mano tarptautinė karjera baigta. Grįžęs į Prahą, liepiau žmonai krautis lagaminus, esą grįžtame į Lietuvą, tačiau gruodžio mėnesį sulaukiau to paties Lapino skambučio, kuris pranešė apie mano paskyrimą dirbti jo pavaduotoju.

Kai atvažiavau į Maskvą, niekas negalėjo suprasti, kodėl tokį jauną žmogų paskyrė eiti šias pareigas. Atsakymas buvo paprastas – tarptautiniai ryšiai ir inžinieriniai įgūdžiai spalvotai televizijai įrengti, kuriuos puikiai išmaniau.

Tuo metu Maskvos vadovaujamuose postuose daugiausia buvo ukrainiečiai, azerbaidžaniečiai, armėnai, o lietuvių beveik nebuvo, todėl tuometinio Rusijos politiko Kuznecovo sūnus man pasakė, jog aš buvau paimtas tam, kad pagerinčiau statistiką.

Maskvoje mes prabuvome iki 1990 metų rugsėjo 3 d., kai ten atvažiavo UNESCO generalinis direktorius Federikas Majoras. Per vakarienes susirinkdavo ministrai ir jų pavaduotojai, tačiau F. Majoras man pasiūlė ir papusryčiauti. Susitikus jis pasakė, jog nori, kad būčiau jo pavaduotoju komunikacijos, spaudos laisvės, bibliotekų, žurnalistų padėties ir kitais klausimais. Šių metų rugsėjo 3 d. sukanka 29 metai, kaip mes su žmona gyvename Paryžiuje.

Išsamiau – laidos „Toks gyvenimas“ įraše.

Parengė Gabrielė Sagaitytė.