„Viešinimo pinigai nėra kontroliuojami – tai pilkoji zona, kur gali būti nešvarių sandorių“, – LRT RADIJUI sako Žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius, reaguodamas į naujausią LRT tyrimą. Jo teigimu, valstybinei propagandai neretai skiriama gerokai daugiau lėšų nei kokybiškai žiniasklaidai.
Beveik 50 milijonų eurų – tiek lėšų valstybė per pustrečių metų išleido reklamai žiniasklaidoje. LRT Tyrimų skyriaus surinkta medžiaga rodo, kad mokesčių mokėtojų pinigai naudojami ir asmeninei politikų savireklamai.
Taip pat skaitykite
Kaip teigia D. Radzevičius, šiandien žiniasklaidai skiriama apie 2,5 mln. eurų, o valstybinei propagandai neretai išleidžiama gerokai daugiau, nors, jo manymu, šios propagandos efektyvumas – neaiškus.
„Jei paklaustumėte žmonių, ką jie apie tai mano, turbūt jie nebūtų labai patenkinti. Mano manymu, šiuos pinigus būtų prasmingiau skirti visuomeniniam transliuotojui ar Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui, kad ne valdžios įstaigos ir tam tikrais atvejais atskiri politikai, o pati žiniasklaida spręstų, kas yra svarbu“, – sako Žurnalistų sąjungos pirmininkas.
LRT Tyrimų skyriaus šaltiniai kalbėjo, kad nuomonių apie politikus formavimui skirtų lėšų tekėjimą per komercinę mediją nėra paprasta sekti, todėl čia atsiveria kanalai korupcijai.
Anot „Transparency International“ Lietuvos skyriaus programų vadovės Ingridos Kalinauskienės, viešinimui skirtos lėšos dažniausia keliauja per įvairias viešinimo agentūras, todėl informacija apie išleidžiamus pinigus nėra lengvai pasiekiama. Pašnekovė pabrėžia, jog būtina sukurti sistemą, kurioje žmonės matytų, kam yra skiriami jų sumokami mokesčiai.
Minėto LRT tyrimo autorius negavo viešinimui skirtų pinigų analizės iš Vyriausybės motyvuojant tuo, jog nepavyko surinkti galutinių duomenų iš ministerijų.
„Valstybės pinigai yra tikrai gana griežtai apskaitomi. Visa tai prižiūri Valstybės kontrolė, todėl man ši situacija panašesnė į nenorą viską parodyti.
Didžiausia bėda, kad viešinimo pinigai yra visiškai teisiškai nesureguliuoti. LRT turi savo įstatymą, kuriame aiškiai pasakyta, kiek yra pinigų ir ką turi daryti tam tikri kanalai. Net ir privati žiniasklaida yra griežtai reglamentuojama. Viešinimo pinigai nėra kontroliuojami – tai pilkoji zona, kur gali būti nešvarių sandorių ir tokie įtarimai yra gana rimti“, – pabrėžia D. Radzevičius.
Viešųjų pirkimų tarnybos vadovė neslepia, kad viešinimo projektų laikas sutampa su rinkimų laikotarpiu ir tuo politikai meistriškai naudojasi.
I. Kalinauskienės teigimu, nėra aišku, kokie yra keliami ir pasiekiami viešinimo kampanijų tikslai ir kaip matuojama jų sėkmė.
„Nėra žinoma, ar viešinimo kampanijos reikia, kaip yra vykdomas viešasis pirkimas, ar jis pagrįstas, kodėl pasirenkamas vienas ar kitas tiekėjas“, – aiškina pašnekovė.
Planuojant minėtus viešuosius pirkimus „Transparency International“ atstovė ragina daugiau dėmesio skirti interesų konfliktams valdyti.
„Dažnai savivaldybėje viešuosius pirkimus vykdantys žmonės nežino, kad savivaldybėje yra politikų, kurie arba valdo tas žiniasklaidos priemones, arba rašo juose straipsnius, o po to laimi viešuosius pirkimus“, – tvirtina I. Kalinauskienė.
D. Radzevičiaus tvirtinimu, didžioji dalis viešinimo pinigų nepatenka į žiniasklaidos rankas – tam egzistuoja tarpininkai ir agentūros.
„Didžioji problema yra ta, kad visi šunys sukoriami ant žiniasklaidos, kuri tik paviešina projektus, parduodama plotą valdžios įstaigų propagandai, tačiau visą kuriamą turinį valdžios įstaigoms teikia tarpininkai, o čia skaidrumo yra mažiausiai.
Pati žiniasklaida turėtų nuspręsti, kokios temos yra svarbios visuomenei, o ne tarpininkai ar valdžios įstaigos, bandančios uzurpuoti redakcijas ir žudyti žurnalistiką“, – tvirtina pašnekovas.
Žurnalistų sąjungos pirmininko tikinimu, profesionalūs žiniasklaidos atstovai geba atsiriboti nuo politinių užsakymų, tačiau, anot jo, rinkoje vis tik atsiranda tokių, kurie pinigus paima.
„Aš kalbu apie neatsakingą viešųjų ryšių verslą ir tuos, kurie prisidengia žiniasklaidos vardu bei gauna žiniasklaidos pinigus“, – paiškina D. Radzevičius.
Jis apibendrina – išskaidrinus šį sektorių ir atskleidžiant, kur nukeliavo skiriami pinigai, visuomenė gautų gerokai aiškesnius atsakymus.
„Tai yra valdžios įstaigų ir politinės valios problema. [...] Visuomenės informavimo įstatyme atsiranda vis daugiau ribojimų žurnalistams, bet nėra prisiliečiama prie to, kad Seime būtų sureguliuotas visas sektorius. Dabar panašu, kad vienintelė organizacija, kuriai dar rūpi viešinimo pinigai, yra viešųjų pirkimų tarnybą arba valstybės kontrolė. Sisteminio požiūrio šioje vietoje nėra ir čia yra didžiausia problema“, – LRT RADIJUI sako D. Radzevičius.
Parengė Gabrielė Sagaitytė.
