„Šiandien vaiko akivaizdoje į šuns dienas galima išdėti mokytoją, o šalia jaunesnio žmogaus žeminti senyvą žmogų – jei tu nesi tam tikro lygmens, esi išmetamas“, – LRT RADIJUI sako ne pirmą kartą vienu įtakingiausių visuomenininkų išrenkamas kunigas Ričardas Doveika.
– Norėjau paklausti, kaip Jūs vertinate tokį titulą?
– Aš manau, kad vietoje žodžio „įtakingiausias“ turėtų būti pridėtas „autoritetas“ arba „žinomumas“, nes vadinamąjį įtakingumo ginklą, kurį atspindi žmogaus vertybės, turi daugelis iš mūsų. Nesvarbu, ar tu esi istorikas, ar kunigas, ar politologas, – svarbiausia, ar išdrįstama skleisti žinią apie tai, kam yra atstovaujama ir kuo tikima, nenubloškiant nieko į sumenkinimą, bet suteikiant tam tikrą vertybinį stuburą.
Džiaugiuosi, jog esu taip įvertinamas jau kelerius metus, bet manau, kad mano veide ar pavardėje daugiau slypi tikrovė, kurią aš, kaip kunigas, formuoju žmonių tarpusavio santykiuose. Viskas priklauso nuo savivokos, savivertės, nuo suformuoto požiūrio į save ir į aplinką bei iš to kylančio santykio. Kokybė priklauso nuo to, ar mes, būdami bet kokiame gyvenimo etape, galime save realizuoti ir taip įprasminti savo gyvenimą.
– Kas, Jūsų manymu, yra visuomenininkas?
– Manau, kad kiekvienas iš mūsų, kuris ryte išeina iš namų, yra visuomenininkas ir neišvengiama visuomenės dalis. Mano atliekamų darbų kokybė ir tai, kiek aš savęs įdedu, rodo mano požiūrį į man skirtas pareigas. Nuoširdžiai atlikdami mums paskirtus darbus mes siunčiame tam tikrą žinią visuomenei ir tampame visuomeniški.
Žinoma, mes galime pasirinkti naikinimo, egoizmo ir susvetimėjimo kelią. Šiandien matoma, kad žmogaus žeminimas ar išnaudojimas tampa tam tikra pozicija ir savo statuso įteisinimu.
Mano manymu, visuomenininkas yra tas, kuris, atsinešdamas savo vertybių suformuotą lobyną, prisiima atsakomybę ir turi tikslą gerinti žmonių santykius.
– Yra nemažai manančių, jog mūsų visuomenė vis dar nėra susiformavusi tiesiogine šio apibrėžimo prasme. Jūs būtumėte labiau skeptiškas ar optimistiškas?
– Aš visada lieku optimizmo pusėje. Man rūpi mūsų tauta ir visuomenė. Man nėra tas pats, kaip gyvena mano kaimynai ir kaip jaučiasi jų vaikai mokykloje. Man tikrai ne tas pats, kad šiandien vis dar randami savaitėmis pragulėję mirusių senelių palaikai, kad tam tikrą supriešinimo misiją atlieka ir įvairios televizijos laidos, gyvenančios iš reitingų ir skandalų.
Procesai, kuriuos stebiu jau 30 metų, matau, yra būtini. Privalome atsisakyti daugelio patirčių, kurios mums buvo skiepijamos. Pozityvumas ir viltis yra būtina. Procesai, kurie šiuo metu vyksta, yra reikalingi tam, kad išsikristalizuotų ir mes iš savo skaudulio ir kito primestos jėgos galėtume pradėti kvėpuoti abiem plaučiais.
– Tačiau atskirtis ir blogis tarsi truputį yra avansu tam optimizmui. Jūs iš tiesų manote, kad viskas yra gerai?
– Aš, tikėdamas tuo avansu į ateitį, matau ne tik pasėtą grūdą, bet ir pradėtą želmenį. Atėjusi jaunoji karta ir net vyresni žmonės, kurie yra atviri pokyčiams ir supratimui, vis labiau skatina savanorystę ir atsakingą kaimynystę. Auga žmonių sąmoningumas ir demokratinių procesų išgyvenimas. Kad ir labai lėtai, bet netgi didėja atsakomybė už politinius procesus, supratimas, jog valdžia esame mes.
– Jūs labai gražiai kalbate – su baltu pavydo klausausi Jūsų optimizmo, bet negaliu atitrūkti nuo aktualijų ir realybės. Žiežmarių bendruomenės dalis atstūmė ir nenorėjo turėti nieko bendro nei su beglobiais vaikais, nei su negalią turinčiais asmenimis. Ką, Jūsų manymu, tai sufleruoja apie mūsų visuomenę?
– Tai natūralus iškreipto liberalizmo reiškinys. Demokratiniuose dalykuose yra labai daug nuostabių patirčių, tačiau matome, kad yra pakertami ir esminiai tarpusavio sąrangos momentai.
Šiuo metu visuomenė yra atsidūrusi ties įdomiu reiškiniu, kuris Vakarų pasaulyje yra nuolat svarstomas. Didžiųjų kompanijų vadovai yra ne kartą susitikę su popiežiumi ir diskutavę apie robotų ir kitų inovacijų įtaką žmogaus moraliniams sprendimams. Svarstoma, ar ateityje moralinius sprendimus mes vis dar priimsime patys, ar viską patikėsime robotams, kurie bus sukonstruoti milijonams sprendimų, bet stokos laisvos valios, ką turi žmogus.
Tačiau, kalbant apie žmones su negalia, kokią mes jiems siunčiame žinutę? Šiandieninės technologijos leidžia įsiterpti į genų inžineriją, į besivystantį kūdikį ir sudaryti sąlygas tokiam žmogui net negimti. Man, kaip kunigui ir piliečiui, žinutė, kurią mes siunčiame žmonėms su negalia, yra tarsi atsiprašymas, kad gimėte, nes daugiau tokių, kaip jūs, nebus. Mes tiesiog padarome jiems pakilimo takelį ir jei, pavyzdžiui, toks žmogus nori dalyvauti chore, jis tiesiog pakeliamas iki vargonų.
– Kalbant apie fizinį neįgalumą, ar mes nesupaprastiname šios problemos, kaip jau Jūs minėjote, iki rampos dydžio? Žmogui suteikiama galimybė užlipti, bet galbūt problema yra visai ne ta?
– Problema, kad mes savotiškai jų atsiprašome, kad jie išvis gimė, esą buvome tokie neišsilavinę ir technologiškai atsilikę, jog apskritai leidome jiems gimti.
Sovietmečiu tokie asmenys būdavo uždaromi namuose, jų niekas nematydavo ir širdies neskaudėdavo, o dabar tokie apskritai negims. Jei įsitvirtins tokia moralinė sistema ir gyvenimo kokybė taps svarbesnė už gyvybės vertę, mes nužmogėsime.
Mes sutinkame labai turtingų žmonių, kurie turi daug materialaus gėrio ir galimybių, tačiau serga depresija, jų šeimos skiriasi, kai kurie netgi yra ties savižudybės riba, o tie, kurie gimė be rankų ar kojų, dantyse laikydami teptuką, nutapo nuostabius paveikslus ir nuoširdžiai dėl to džiaugiasi. Tai kieno gyvenimo kokybė yra vertingesnė?
Kas iš mūsų turi teisę nuspręsti, jog gimęs su negalia žmogus yra žemesnės kategorijos nei tas, kuris gyvena vadinamojoje aukštesnėje kastoje? Matome, kad autoriteto sunaikinimas ir pamatinių vertybių ardymas veda prie griūties arba prie tam tikros naujos visuomenės konstrukcijos. Mes matome socialinę atskirtį ir problemas, kai reikia priimti neįgaliuosius į savo aplinką. Matome, kad tame nebelieka pagarbos vienas kitam ir mūsų visuomenė tampa susipriešinusi, tačiau jai kažkas vadovauja. Tas autoritetas, kuris turėjo veidą ir buvo konkretus asmuo, tampa savotiškos nuomonės formavimu arba mados mėgdžiojimu, kur kažkas už to diriguoja, bet yra anonimiškas jausminio savęs savivokos gyvenimas.
– Viskas, apie ką mes kalbame, yra vertybiniai reikalai. Vertybės formuojamos visą gyvenimą, tačiau prie to prisideda ir aplinka. Jūsų manymu, kokie veiksniai daro įtaką vertybėms?
– Pirmas dalykas, kuris priima mane, kaip egzistuojančią tikrovę, yra pirmieji mano gyvenimo mėnesiai po motinos širdimi. Kokiame sąryšyje aš esu su savo mama, toks yra ir mano gyvenimo pažinimas.
Reikėtų išdrįsti susigrąžinti autoritetus, kurių akivaizdoje bręstame. Jei autoritetas yra mama ir tėtis, taip yra suformuojamas požiūris į šeimą ir yra klojami vertybiniai pamatai. Darželis, mokykla, universitetas ir darbas taip pat padeda socializuotis ir ugdo vertybes.
Kad ir kokia medicina bebūtų pažangi ir galinti gelbėti gyvybes, nesu girdėjęs, kad būtų atlikta stuburo persodinimo operacija, – arba tu jį turi, arba ne. Lygiai taip pat yra ir su vertybiniu stuburu – arba vertybės yra išugdomos, arba tai yra pilka zona, masė, kurioje kiekvienas yra tuščias.
– Kad ir kokį jaunas žmogus vertybinį stuburą beturėtų, sulaukęs tam tikro amžiaus papuola į informacijos greitkelį, kur norisi viską išbandyti, o čia staiga dar ir atsiranda nuomonės formuotojai. Kaip tokiu atveju žmogui elgtis?
– Esu girdėjęs, jog nuomonei formuoti yra reikalinga finansinė injekcija ir įstatymo eilučių pakeitimas pagal suformuotą nuomonę. Labai svarbu, kad formuojančiu nuomonę asmeniu pasitikėtume.
Šiandien vaiko akivaizdoje į šuns dienas galima išdėti mokytoją, o jaunesnio žmogaus akivaizdoje žeminti senyvą žmogų – jei tu nesi tam tikro lygmens, esi išmetamas.
Šiandien visi iššūkiai yra susiję ne su asmens autoritetu, bet su pačia sistema. Jei atsirado vienas blogas mokytojas, nereiškia, kad visi jie yra nevykę. Bažnyčia pastaraisiais metais užsiima pedofilijos reiškinio valymu. Jei yra vienas žmogus, turintis problemą, ja paženklinama visa sistema. Kaip man, kaip kunigui, išeiti į plačiąją visuomenę, kai žmonės į visus dvasininkus žiūri per tokią prizmę? Tokie iškreipti santykiai paverčia mūsų visuomenę susvetimėjusia.
Išsamiau – laidos „Aktualijų studija“ įraše.
Parengė Gabrielė Sagaitytė.
