Lietuvoje

2019.08.28 21:18

Teisininkas signalizuoja – atbaidysime potencialius politikus: jie turi išlaikyti teisę į privatų gyvenimą

Rita Miliūtė, LRT TELEVIZIJOS laida „Dienos tema“, LRT.lt2019.08.28 21:18

Ministras pirmininkas patikslino paties socialiniame tinkle paskelbtą informaciją apie savo ligą ir pranešė, kad gydosi pirmos stadijos limfomą. Saulius Skvernelis sako, kad nuo šios kraujo ligos gydomas imunoterapija ir chemoterapija, jaučiasi gerai, o lapkritį tikisi būti visiškai pasveikęs. To jam ir linkime. Kiek visuomenė gali ir turi žinoti apie aukščiausių valstybės veikėjų sveikatą? O kas iš tiesų yra neetiškas smalsumo tenkinimas?

Pokalbis su teisininku, konstitucinės teisės žinovu, advokatu dr. Algimantu Šindeikiu ir žurnalistu iš „Laisvės TV“ bei tarptautinės naujienų agentūros „Associated Press“ Liudu Dapkumi.

Dienos tema. Valstybės pareigūnų sveikata ir jos viešumas: tai – visuomenės interesas ar neetiškas smalsumo tenkinimas?

– „Tenkinant jūsų smalsumą“, – sakė S. Skvernelis, prieš pradėdamas kalbėti apie savo ligą ir gydymą. Ar tikrai žinios apie Vyriausybės vadovo sveikatos būseną yra smalsumo tenkinimas?

A. Šindeikis: Na, ne visai. Viena vertus, Konstitucija garantuoja žmogaus teisę į privatų gyvenimą. Mes visi turime tą teisę ir patys sprendžiame, kiek ta teise naudotis. O premjeras pasielgė, matyt, taip, kaip turėtų elgtis tokio rango politikas demokratinėje valstybėje. Jis užbėgdamas už akių galimoms diskusijoms atskleidė savo sveikatos būklę. Pasakė. Manyčiau, tai garbingas elgesys, skatintinas elgesys, nes žinome, sovietmečiu Tarybų Sąjungos valstybės sekretoriai numirdavo sveiki.

– Jūs labai jau švelniai kalbate. Žinome ir ne tik sovietmečio politikų, kurie neskelbė žinių apie savo sveikatą.

A. Šindeikis: Tas laikotarpis, matyt, yra pasibaigęs. Jeigu premjeras nebūtų atskleidęs savo sveikatos būklės, manyčiau, būtų visuomenės galimybės ribotos tą informaciją gauti, nes iš tikrųjų Konstitucija, Žmogaus teisių konvencija saugo žmogaus teisę į privatų gyvenimą. Ir leidžia tik įsikišti tokiu atveju į viešųjų asmenų privatų gyvenimą, jeigu būtų pakankamai įrodymų, kad jo sveikatos būklė jam kliudo eiti tas pareigas ir atlikti tinkamai tas funkcijas, kurios numatytos Konstitucijoje. Tokių požymių mes dabar nematome. Premjeras dirba, jis yra darbingas. O aplinkybė susijusi su sveikata... Mes visi esam mirtingi, visiems gali atsitikti. Matyt, tokiu atveju, jeigu jaučiamės gana stiprūs ir galintys atlikti savo pareigas, mes norime dirbti. Tai manyčiau, kad ir premjerui tokią teisę reikia suteikti.

– Angela Merkel, jau paskelbusi, kad nebesieks vadovauti Vokietijai, kad paliks kanclerės postą, tačiau dar eidama pareigas, atsisakė komentuoti savo sveikatą net po kelių transliacijų ir įrašų, kuriuose matyti, kad per užsienio atstovų pas ją vizitus apima nevaldomas drebulys. Tuo tarpu Ronaldo Reagano šeima paskelbė apie jo Alzheimerio ligą tuo metu, kai jis jau buvo privatus asmuo, o nebe viešasis. Vienodos praktikos nėra.

L. Dapkus: Nėra. Ir mes čia turėtume brėžti labai tokį įdomų istorinį momentą, kad mes ir dabar rašome tradicijas. Nes jeigu dar grįžtant truputį į Lietuvą, Valdas Adamkus atsinešė tokią amerikietišką tradiciją, daug metų subrandintą, kad reikia skelbti tas žinias apie savo sveikatos būklę. Dalia Grybauskaitė 10 metų nesirgo, neklydo ir neatostogavo. Bet iš tiesų yra du poliai, tokie gana skirtingi, vienas yra amerikietiškasis, kitas turbūt prancūziškasis ir kitos šalys tarp jų kažkaip manipuliuoja. Žinoma, Vokietija yra viena tų šalių, kurioje ypač saugomi asmens duomenys. Ir kitas garsus politikas Helmutas Kohlis, kuris sirgo sunkia liga, slėpė, nepasakojo ir netgi paskui biografai rašė, kad per vieną partijos suvažiavimą jis išsėdėjo kęsdamas baisius skausmus, skausmo rūke, kada kiti diskutavo, iki paskutinio balsavimo ir išėjo. Tai čia yra visgi skirtingos tradicijos.

– Ar politikas gali sau leisti įsižeisti, jeigu jo sveikatos būklė domina visuomenę?

A. Šindeikis: Manyčiau, kad daugeliu atveju mes turime pripažinti tai, kad politikas, net ir par excellence politikas, turi teisę į privatų gyvenimą. Kokios jo ta teisė yra apimties, čia diskusija. Šitas klausimas yra, matyt, turime turėti labai aiškų pagrindą, kad tokios informacijos apie privatų gyvenimą išviešinimas yra svarbus visuomenėje. Kad tai iš tikrųjų nėra paprastas smalsumo tenkinimas, o tai susiję būtent su tomis pareigomis, kurias jis atlieka. Ar jam trukdys, ar netrukdys tas pareigas atlikti. Kita situacija, kai asmuo nusprendžia dalyvauti rinkimuose. Tokiu atveju rinkėjai be abejo, matyt, turėtų daugeliu atvejų teisę sužinoti, ar tas jų renkamas asmuo į politikos tam tikrą postą ar politikos olimpą bus pajėgus tinkamai tas pareigas atlikti. Rinkėjas gali tik pasirinkti tokiu atveju, jeigu jis žino tam tikrą informaciją.

– S. Skvernelis šiandien kalbėjo, kad privataus gyvenimo apsauga negaliojanti nei jam, nei jo šeimai. Ir jis sakė, kad žurnalistai neįvertina, kad jis turi mažą dukrytę ir garbaus amžiaus mamą. Ar matote ne emocijomis, bet objektyviomis aplinkybėmis pagrįstas prielaidas tokiems pareiškimams?

L. Dapkus: Sunku įsivaizduoti, kas žmogaus galvoje darėsi išgirdus tokią diagnozę, aišku, jis yra kitoks truputį ir jis jautresnis.

– Jis serga, tai yra natūralu jaudintis.

L. Dapkus: Ir jis reaguoja į tai turbūt labiau dabar kaip S. Skvernelis, o ne kaip premjeras. Ir juo labiau, kad pas mus tos tradicijos tokios kaip amerikietiškos ir nėra. Bet ką A. Šindeikis sakė apie teisę žinoti, tai amerikiečiai turbūt daugiausia yra pasiekę šioje srityje. Daug prezidentų buvo ir daugybė istorijų, kai buvo nuslėpti keli maži infarktai, pavyzdžiui, Woodrowo Wilsono atveju. O paskui buvo didelis ir buvo tiek blogai, kad žmona valdė valstybę 2 metus, kol jis sirgo. Tai šiuo atveju įsižeisti yra žmogiška, suprantama, bet manau, kad sakyti tiesą reikia. Nes dar nepaskelbus tos naujienos, jau visuomenėje prasidėjo gandai: kas čia, kur čia, kodėl čia. Nes visą laiką nėra žodžio – jis apauga visokiomis versijomis ir neatitikimais.

– Nebuvo taip, kad visai nebuvo informacijos, nes pats premjeras „Facebooke“ parašė, kad jis gydosi. Pasakė, kad atliekamos tam tikros procedūros. Ir po to kelios žiniasklaidos priemonės Lietuvoje paskelbė apie ligą, kuria jis iš tikrųjų neserga. Tai yra apie ne tą susirgimą, kurį jis gydosi. Ar buvo galima užbėgti tam už akių, toms spekuliacijoms?

L. Dapkus: Ne pirmą kartą, ko gero, kanceliarija neskuba komunikuoti.

– Tikrai ne pirmą. Yra buvęs bulvarinis laikraštis paskelbęs apie V. Adamkaus vėžį, kai jis juo dar tikrai nesirgo ir po to tai buvo neigiama spaudos konferencijoje.

L. Dapkus: Tai čia vėlgi tas informacijos valdymas. Bet precedentų kūrimas – pirmą kartą taip atsitiko, nebuvo dar tokio atvejo, ko gero, pas mus, kad aukščiausio lygio vadovas tokio rimtumo, mažesni turbūt negalavimai buvo nuslėpti.

A. Šindeikis: Siūlyčiau atkreipti dėmesį į tą premjero frazę, kuri buvo pasakyta – mes, kaip visuomenė, žurnalistai, turime atsakyti į klausimą, ar tokį santykį tarp tėvo ir dukros, kuriai yra nedaug metų, mažametė dukra, paslapties išlaikymas, kokio sunkumo liga serga tėvas, ar tai yra jų šeimos reikalas. Ir mes turime gerbti tą susitarimą šeimos, kad taip bus elgiamasi, kad vaikas nežinos apie tėvo ligą, ar mes vis dėlto manome, kad mūsų teisė žinoti yra svarbesnė šituo atveju. Tai čia ir tenka pasverti. Čia yra mūsų kultūros lygmuo, kiek mes leidžiame premjerui turėti savo šeimos gyvenimą ir nuspręsti pačiam savo santykį dėl savo ligos su savo vaikais.

Ar mes išviešiname ją visiems, įskaitant ir jo vaikus. Ir premjeras turi atsisakyti tokiu atveju tos savo teisės į privatų gyvenimą. Atsakymas į tą klausimą nėra lengvas. Manyčiau, kad premjeras tol, kol jis yra pajėgus atlikti savo funkcijas ir jas tinkamai atlieka, nėra šituo atveju, kaip minėjo ką tik kolega, kai jis faktiškai nebegali atlikti tų pareigų. Tai tos aplinkybės vis dėlto turėtų mus labiau versti laikytis europietiškos kultūros žmogaus teisių. Ir leisti politikui išlikti tam tikroje konfidencialioje informacijoje, susijusios su sveikatos būkle. A. Merkel pavyzdys yra labai geras. Vokietija yra labai konservatyvi žmogaus teisių prasme, privataus gyvenimo prasme.

Net „Google Street View“ turi problemų Vokietijoje, nes neleidžiama filmuoti privačių namų ir dėti tuos dalykus. Čia yra šalies kultūros reikalas. Ar mes vieni kitų teises gerbiame ir jas saugome, žinome ribas? Ar vis dėlto mes labiau manome, kad demokratijoje tai nėra svarbu, kad jeigu žmogus nori būti politikas, tokio rango politikas, jis turi visiškai atskleisti tą informaciją. Nors dėl to gali nukentėti jų vaikų jausmai.

L. Dapkus: Bet gal pradėjus viešinti reikėjo, matyt, nusiteikti jau eiti iki galo ir sakyti. Nes negali pasakyti „turiu sveikatos bėdų“, o kas yra – nesakyti. Tada sukuri natūralų smalsumą. Turbūt žmonės klausia, ne tik čia žiniasklaida, juk ir turbūt žiūrovai, žmonės socialiniuose tinkluose spekuliavo.

A. Šindeikis: Žmonių smalsumas toje teismų praktikoje, kuri man žinoma, tiek Strasbūro Žmogaus Teisių Teismo, tiek mūsų teismų praktikoje, nėra tas, kas galėtų nulemti tokiu atveju paslapties atskleidimą. Būtinumas demokratinei visuomenei, tai yra kriterijus, jeigu tikrai tai reikia atskleisti dėl to, kad mums būtina tai žinoti. Tai taip. Jeigu tai yra tik mūsų primityvus smalsumas sužinoti, kuo serga premjeras, tuomet ne. Ta takoskyra gana aiški.

– Jūs labai aiškiai pabrėžėte, kada būtų galima norėti žinių apie premjero sveikatą, kada ne. Ir žiniasklaidos priemonės, kurios laikosi etikos standartų, nekalbėjo apie jokias spekuliacijas dėl jo ligos, kol jis pats nepaskelbė ir nepatikslino. Ar tokiu atveju yra natūralu laukti panašaus elgesio ir iš premjero? Nes yra kitų spekuliacijų, kad galbūt ypač skubiai buvo iš naujo tvirtinama Vyriausybės programa. Būtent dėl to, kad politinę darbotvarkę reikėjo derinti prie premjero procedūrų. Ar tokie dalykai turi būti paskelbti ir aiškiai viešai, ar juos galima palikti migloje?

A. Šindeikis: Reikėtų aiškesnių įrodymų, kad tarp tų įvykių yra priežastinis ryšys. Kad tai galėtų būti susiję, taip, mes svarstome apie tai. Galų gale šiandien aplinkybės tokios, kad mes žinome tą paslaptį. Ir, matyt, čia jau jūsų darbas pabandyti surasti tas sąsajas. Ar buvo kažkokia padaryta Lietuvos demokratinei sistemai žala dėl to, kad, tarkim, premjeras turėjo tam tikrą savo kalendorių, turėjo operaciją. Matyt, tai turėtų būti jūsų tyrimo dalykas.

L. Dapkus: Tik pridurčiau, kad čia yra kuriamas precedentas, kuris ateities praktikai turės įtakos politikai. Juo labiau kandidatai į aukščiausius postus arba šalies vadovas turėtų, matyt, vadovautis jau kažkokia atsiradusia vis dėlto S. Skvernelio atvejo analize.

A. Šindeikis: Bet dar mes turime ir vieną svarbią aplinkybę taip pat įvertinti, kad politiko tapimu procesą, žmogus, nuspręsdamas tapti politiku, eiti į politiką, mūsų, kaip visuomenės, interesas yra, kad čia ateitų labiausiai išsilavinę, geriausiai pasirengę tam žmonės yra. Jeigu mes sukursime tokį standartą, kad jeigu nusprendei eiti į politiką, neegzistuoja tavo privatus gyvenimas, tavo santykiai su vaikais neegzistuoja, nėra svarbus dalykas. Manyčiau, kad mes galime visai eilei asmenų, kurie potencialiai galėtų būti geri politikai, atgrasyti juos nuo tokios veiklos. Todėl visuomenė turi labai gerai pasvarstyti, koks tas standartas turėtų būti.

Mano įsitikinimu, politikai visą eilę atvejų turėtų išlaikyti savo teisę į privatų gyvenimą, į garbę ir orumą, nors jie tampa viešaisiais asmenimis. Tai yra mūsų interesas turėti žmones, kuriems tai iš principo yra svarbu. Jeigu jiems yra svarbu jų teisės, tikėtina, kad jie taip pat gerbs ir mūsų teises. Tam, kuriam nesvarbu jo teisės, paprastai jam nėra svarbios ir mūsų teisės.