Lietuvoje

2019.10.07 05:30

Stigmos kaina: kai kurie psichikos sutrikimų turintys žmonės visą gyvenimą pragyvena izoliuoti institucijų sienų

Domantė Platūkytė, LRT.lt 2019.10.07 05:30

Nors šiuolaikinis psichikos mokslas tobulėja, visuomenėje dar gausu stereotipų, portalui LRT.lt sako Psichikos sveikatos perspektyvos ekspertė Aurelija Auškalnytė. Jos teigimu, dar vyrauja gilus įsivaizdavimas, kad psichikos sutrikimų turintys žmonės yra pavojingi ar neprognozuojami, o tokių sutrikimų lyginimas su nusikaltimais daro neigiamą įtaką.

A. Auškalnytė pabrėžia, kad dėl šios priežasties žmonės, patiriantys psichikos sutrikimus, bijo kreiptis pagalbos ir sulaukti neigiamos reakcijos, kad nebūtų identifikuoti kaip pavojingi žmonės. Jei žmonės nesusiduria su turinčiaisiais psichikos sutrikimų, jei nėra supratimo, atsiranda tokie atvejai kaip Žiežmariuose.

– Portalui LRT.lt istorikas Tomas Vaiseta yra sakęs, kad iki 19 a. psichikos sutrikimų turintys žmonės buvo suvokiami kaip apsėstieji ar Dievo nubaustieji, neretai su jais būdavo elgiamasi kaip su gyvuliais, o vėliau, sovietmečiu, paplito požiūris, kad tokie pacientai nėra įgalūs patys priimti sprendimų, kad su jais reikia elgtis kaip su vaikais. Koks požiūris psichiatrijoje vyrauja dabar?

– Šiuolaikinis psichikos sveikatos mokslas turi daug atšakų, tačiau tai galime vadinti biopsichosocialiniu požiūriu. Tai reiškia, kad šiandien žiūrėdami į psichikos sveikatą suprantame, jog kiekvieną psichikos sutrikimą lemia trys veiksniai – biologiniai, psichologiniai ir socialiniai. Sovietmečiu jautėsi galios disbalansas – tada specialistas klientą gydė kaip vaiką, o dabar jau linkstama prie lygiaverčio bendradarbiavimo, žmogaus teisėmis grįsto požiūrio.

Dabar siekiant padėti pasitelkiami ne tik vaistai – esant reikalui suteikiamos psichologo konsultacijos, kreipiamas dėmesys į socialinių problemų sprendimą. Būna taip, kad susidūrus su psichikos sutrikimais pasikeičia ir žmogaus socialinė situacija, pavyzdžiui, žmogus praranda darbą. O galbūt darbo praradimas ir yra priežastis, kodėl pablogėjo psichikos sveikata? Neišsprendus šių problemų, situacija taip pat nepasikeis.

Linkstama prie visuminio požiūrio, kad žmogus, turintis tokių sutrikimų, nėra kažkuo išskirtinis ar keistas. Juk vienas iš keturių žmonių per gyvenimą susiduria su tam tikrais psichikos sunkumais. Nors stigmų dar yra, jau prigyja požiūris, kad kreiptis pagalbos į specialistą yra natūralu, kad normalu tikėtis pagarbaus specialisto elgesio. Žinoma, pasitaiko įvairių situacijų, mūsų sistema nežengia taip greitai, tačiau šiandien žmogus gali tikėtis ir reikalauti pagarbos, žinoti, koks gydymas jam skirtas.

– O koks požiūris vyrauja visuomenėje?

– Daug stigmų ateina iš nežinojimo. Neretai žmonės mato depresiją ten, kur jos nėra, pavyzdžiui, jei jiems bloga nuotaika, iškart sako, kad tai – depresija. Tokiu būdu šis terminas sumenkinamas. Tačiau būna ir taip, kad žmogus kelerius metus kankinasi, bet pagalbos nesikreipia ir nesupranta, kad jam depresija.

Vis daugiau suprantame apie depresiją ar nerimą, bet apie psichozę ar šizofreniją daug nežinome – šios sritys mums dar toks miškas... Girdime, kad ir tie žmonės, kurie dėl savo psichikos sveikatos kreipiasi į specialistus, džiaugiasi: „Gydytojai suprato, kad aš – ne psichas.“ Tarsi jo problemos suprantamos, tačiau dar yra tų psichų, tų kitokių, kurių būsenos – nesuprantamos.

Jei žmonės neturi kontaktų su turinčiaisiais psichikos sutrikimų, jei nėra supratimo, atsiranda tokie atvejai kaip Žiežmariuose. Dar vyrauja gilus įsivaizdavimas, kad psichikos sutrikimų turintys žmonės yra pavojingi ar neprognozuojami, tai – viena didžiausių stigmų. Tačiau toks požiūris paneigiamas, kai pažiūrime į smurtinių nusikaltimų statistiką. Juk psichikos sutrikimų lyginimas su nusikaltimais daro neigiamą įtaką, dėl to žmonės, patiriantys tokius sutrikimus, bijo kreiptis pagalbos, bijo neigiamos reakcijos, kad nebūtų identifikuoti kaip pavojingi žmonės.

– Istorinės aplinkybės – viena priežastis, kodėl psichikos sutrikimai dar stigmatizuojami. Kokias dar priežastis būtų galima išskirti?

– Žmonių noras viską supaprastinti, klasifikuoti į kažkokias dėžutes, matyti kitą kaip nesuprantamą. Tai pasireiškia ir kitose srityse, pavyzdžiui, kalbant apie mažumas. Švietimo sistema ir mokyklos prie stereotipų naikinimo taip pat galėtų labiau prisidėti ir taip keisti situaciją. Mokykla, kurioje visi gautume bazinį mokymą ir supratimą, kas yra psichikos sveikata, būtų svajonių mokykla.

– Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, šiek tiek daugiau nei 6 tūkst. 500 žmonių, turinčių proto ar psichikos negalią, Lietuvoje gyvena socialinės globos įstaigose. Esate sakiusi, kad šie žmonės yra atskirti nuo visuomenės institucijų sienomis.

– Anksčiau tokios institucijos buvo vadinamos pensionatais, dabar – socialinės globos įstaigomis. Tai įstaigos, kuriose žmonės gyvena visą laiką metai iš metų. Jie gyvena tokiose palatose, kur namais net nekvepia. Didžiausia tokia įstaiga Lietuvoje talpina apie 400 žmonių. Šiuo metu vyksta tokių institucijų pertvarka (ji trunka beveik dešimtmetį), kai žmonės perkeliami į bendruomeninio gyvenimo namus, kuriuose gyvena tarsi šeimoje. Tokius namus planuota įrengti ir Žiežmariuose.

Tačiau ši pertvarka vyksta lėtai – matėme pavyzdžius, kodėl (kalbama apie Žiežmarių gyventojų pasipriešinimą prieš tokius namus – LRT.lt). Visuomenėje trūksta švietimo apie tai, kas vyksta, kas yra tie žmonės, kodėl jie gyvena šiose institucijose, ką reiškia jose gyventi... Pavyzdžiui, kai kurie socialinėse globos įstaigose praleidžia 40 metų ar visą savo gyvenimą. Tai sunku įsivaizduoti. Šių žmonių galimybė turėti santykį su išore yra labai ribota.

– Ar psichikos sutrikimų turintys žmonės su tam tikra diskriminacijos forma susiduria dažnai?

– Labai paprastas pavyzdys – įsivaizduokite, kad man nustatytas tam tikras psichikos sutrikimas, pavyzdžiui, šizofrenija, o aplinkiniai tai žino. Įsivaizduokite, kad išlekiu iš šio kambario ir trenkiu durimis. Ką jūs galvotumėte? Tikriausiai, iš karto prisimintumėte mano sutrikimą ir tokio išbėgimo priežastis aiškintumėte remdamasi sutrikimu.

Jei apie tokį sutrikimą nežinotumėte, galvotumėte, kad ką nors išgirdau ir dėl to išbėgau. Kiekvieno žmogaus, gyvenančio stigmatizuotoje visuomenėje, veiksmas jau matomas per sutrikimo prizmę. Tai gali apsunkinti ir profesinį gyvenimą, santykių kūrimą. Dėl to daug žmonių linkę slėpti tokius sutrikimus, ypač tie, kurie turi sėkmingą karjerą, užima aukštas pareigas.

– Neretai girdime apie vaikų elgesio ir emocijų sutrikimus. Ar ši problema dabar išties didesnė nei anksčiau, ar tiesiog daugiau apie tai kalbame?

– Tai amžinas klausimas – ar daugėja psichikos sveikatos sutrikimų, ar tiesiog geriau juos atpažįstame? Jokio atsakymo nėra. Aišku viena, kad atpažinimas ir galimybės padėti gerėja. Vis dėlto, kalbant apie vaikų psichikos sutrikimus Lietuvoje, jiems vis dar skiriame per mažai dėmesio ir pagalbos.

– O, kalbant apie visą situaciją Lietuvoje, kur galime tobulėti?

– Turėtume dirbti prie paslaugų prieinamumo ir įvairiapusių, kompleksinių pagalbos priemonių. Į tai įeina ir naujų paslaugų kūrimas, pavyzdžiui, užsienyje yra mobilių komandų, kurios krizės metu atvyksta padėti žmogui. Ne tik žmogus eina pas specialistą, bet ir specialistas gali apsilankyti pas žmogų. Psichologų prieinamumo klausimas judinamas, bet nepakankamai, netgi nuėję į viešąją polikliniką negalime gauti psichoterapijos paslaugų. O šios paslaugos svarbios.

– Kokių gerųjų praktikų galėtume pasimokyti iš kitų valstybių?

– Norisi akcentuoti, kad niekur pasaulyje keptų balandžių nėra. Įvairios šalys turi specifinių problemų, tačiau būtų galima išskirti gerąją deinstitucionalizacijos praktiką, didelių socialinių įstaigų panaikinimą, žmonių perkėlimą į bendruomenes. Kai kuriose šalyse išvystytos įvairios terapijos rūšys, teikiant pagalbą psichozę patiriantiems žmonėms naudojama psichoterapija. Kol kas tai Lietuvoje dar neįsivaizduojama.

Kai kuriose užsienio šalyse taikomos ir specifinės paslaugos turintiesiems labai specifinius sutrikimus, pavyzdžiui, autizmo spektro sutrikimą. Šiuo atveju Lietuvoje dar prieinama labai menka pagalba. Nors ir Lietuvoje išvystytų praktikų yra, dar turime, kur dairytis.