Lietuvoje

2019.08.27 10:37

Humanitarinių mokslų padėtis Lietuvoje: nuvertinimas ir stūmimas į pašalį?

LRT RADIJAS, LRT.lt2019.08.27 10:37

Kokia vieta tenka humanitariniams mokslas Lietuvos aukštojo mokslo ekosistemoje? Šį ir kitus klausimus kelia penki autoriai savo knygoje. „Humanitariniai mokslai stumiami į pašalį, bet tai yra jau net ne šakos pjovimas, ant kurios sėdi, o viso kamieno“, – vienas knygos autorių Mantas Adomėnas.

„Lietuvos humanitarinių mokslų raudonoji knyga“ – tokį leidinį antradienį pristatė autorių kolektyvas. Kaip kalbėjo vienas knygos bendraautorių, parlamentaras dr. Mantas Adomėnas, susirūpinimas humanitarinių mokslų padėtimi, jų statusu visuomenėje ir valstybės politikos požiūriu į šią sritį buvo priežastimi, kodėl autoriai susibūrė į grupę ir per metus veiklos paruošė leidinį.

Prie knygos rašymo iš viso prisidėjo penki autoriai: M. Adomėnas, Vytautas Ališauskas, Rimvydas Petrauskas, Nerija Putinaitė ir Mantas Tamošaitis.

„Raudonoji knyga iš tiesų yra todėl, kad, viena vertus, mes matome labai nekritišką ir nekritiškai neigiamą požiūrį į humanitarinius mokslus iš žmonių, kurie dažnai nelabai supranta, kas tai yra, kokį vaidmenį jie atlieka ir patys nemaža dalimi būdami suformuoti humanitarinių mokslų, į juos žiūri kaip į nereikalingą dalyką“ – kalbėjo M. Adomėnas, pridurdamas, kad net sklinda kalbos, jog aukštąjį mokslą Lietuvoje kurti būtų galima be humanitarinių mokslų komponentų.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) docentė Nerija Putinaitė kalbėjo, kad knyga yra dinamiška ir kalba apie tam tikrą būklę, santykį su humanitariniais mokslais, kuri norima keisti bei apie tai, ką humanitariniai mokslai turėtų padaryti, kad atitiktų dabarties ir ateities visuomenės iššūkius.

„Kalbama, kodėl jie reikalingi. Pavyzdžiui, fake news ar fake facts. Tame kontekste matyti, kad į humanitarinių mokslų atradimus, į jų teikiamą tiesą yra žiūrima tik kaip į vieną ideologinį komponentą, bet ne kaip į tiesą. Čia atkreipiamas dėmesys į vertę humanitarinių mokslų, mėginama parodyti, kad šioje situacijoje, kurioje mes kalbame ir apie bendruomenių yrimą, netikrus faktus, naują ideologizaciją <...> humanitariniai mokslai gali pateikti labai daug atsakymų ir vesti į ateitį“, – LRT RADIJUJE komentavo N. Putinaitė.

M. Adomėnas kalbėjo, kad kai raudonosios knygos sudaromos apie gyvūnus, jomis siekiama grąžinti ekosistemą. Anot jo, ir šios knygos tikslas yra atkurti sveiką mokslų ir akademinių disciplinų ekosistemą, kurioje humanitariniai mokslai galėtų sėkmingai gyventi.

VU TSPMI docentė N. Putinaitė, kad lūžis dėl humanitarinių mokslų pradėjo vykti prieš 2000-uosius ir ji tai sieja su pirmąja ekonomine krize bei stojimu į Europos Sąjunga: „Kai mums buvo keliami įvairūs reikalavimai, kurie dažniausiai susiję su įvairiais ekonominiais kriterijais, kai mes net paskelbę savo ėjimą į Vakarus, orientavomės į tą gerovės būklę. O tam jau yra įrodymų, kad tai, ko tikėjosi žmonės ši Vakarų yra gerovė ir saugumas.

Ta gerovė užsifiksavo ir ilgainiui tas žvilgsnis į tai, kad tai ko reikia mums, tai dėti visas pastangas, kad kurtume tą materialinę gerovę, į antrą planą pradėjo stumti dalykus, kurie susiję su pasaulio, žmogaus siela ir net demokratijos siela. Humanitariniai mokslai susiję su tuo kritiškumu, žvilgsniu į ateitį.“

Pasak docentės, jau dabar matyti, kad šalyje formuojasi problemos, kurių vien ekonominiais pasiekimais išspręsti negalime. Kaip sakė N. Putinaitė, visada jausime, kad trūksta pinigų, daiktų, jausimės, kad ne viską pasiekė ir „užsisukimas“ ekonominiuose dalykuose sukuria užburtą ratą, kai žmogus niekada nėra patenkintas.

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanas prof. Rimvydas Petrauskas teigė, kad visos išvystytos industrinės šalys kelia tuos pačius klausimus. Viena pirmųjų panašaus pobūdžio knygų, anot jo, buvo Norvegijoje išleista „Baltoji knyga“. Joje kalbama apie panašius dalykus, situacija ta pati – kalbama apie humanitarinių mokslų instrumentalizavimą, ypatingai jaučiama politikoje.

„Labai gerai tą matome, kai staiga prireikia kalbos, istorijos – per šventes ar kai iškyla labai dramatiški klausimai ir tada nori, kad istorikai labai greitai šitai išspręstų“, – sakė R. Petrauskas.

Paklaustas, ar tai galima susisieti su tokiais atvejais kaip atminimo lentelių nukabinimas, pašnekovas atsakė teigiamai ir kalbėjo, kad tai yra pasekmė to, kad nėra ilgalaikės diskusijos ir susidomėjimo tiek iš politikų, tiek iš visuomenės.

„Tada staiga visi tampa ekspertais. Kadangi humanitariniai mokslai liečia tai, kas visiems suprantama ir visiems artima, tai yra žmogų. Natūralu, kad kiekvienas žmogus yra to diskurso dalyvis, nori pasisakyti tais klausimais, todėl mus dažnai moko, kaip rašyti istoriją, kaip traktuoti kalbą“, – dėstė ekspertas.

M. Adomėnas pabrėžė, kad knygos tikslas nėra sumenkinti tiksliuosius mokslus, o suprasti humanitarinių mokslų vietą ekosistemoje. Jo teigimu, humanitariniai mokslai kuria bendrąsias kompetencijas, kurios būtinos kritiškam, kūrybiškam mąstymui.

„Bet visa tai yra nurašoma, tarsi tai yra nesvarbu ar išsiugdoma kažkokiu būdu savaime. Taip humanitariniai mokslai stumiami į pašalį, bet tai yra jau net ne šakos pjovimas, ant kurios sėdi, o viso kamieno“, – teigė M. Adomėnas.