Lietuvoje

2019.08.27 18:57

Vidutiniokai Europoje: kodėl Lietuvos vaikams stinga laimės ir ką daryti, kad būtų kitaip

Miglė Talalytė2019.08.27 18:57

Šiaurės šalių regionas prieš kelerius metus užsibrėžė tapti geriausia vieta pasaulyje augti vaikams ir jaunimui. Toks tikslas, anot specialistų, būtų aktualus ir Lietuvai. Ką reikia daryti, kad mūsų šalyje augantys vaikai jaustųsi laimingesni, pasakoja Suomijos UNICEF programų direktorė Inka Hetemaki ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Sveikatos psichologijos katedros profesorius, tarptautinio Mokinių gyvensenos ir sveikatos tyrimo vyriausiasis tyrėjas Lietuvoje dr. Kastytis Šmigelskas.

Suomijos UNICEF programų vadovės I. Hatemaki teigimu, išmatuoti, kada Šiaurės šalys taps geriausia vieta augti vaikams ir jaunimui, yra gana sunku, nes pats tikslas yra daugialypis. Todėl Šiaurės šalių taryba nusprendė koncentruotis į tokias sritis: didesnė parama nepalankiose sąlygose augantiems vaikams ir jaunimui, nuolatinis bendradarbiavimas su visuomene ir jos palaikymas bei sklandesnis dalijimasis žiniomis ir pastangos tobulinti įgūdžius.

„Sunku pasakyti, kaip gimė tokia idėja, bet Šiaurės šalys visuomet gerai pasirodydavo tarptautiniuose palyginamuosiuose tyrimuose tarp pasiturinčių šalių, taigi, toks tikslas atrodo pasiekiamas. Be abejo, dar nežinoma, kiek Šiaurės šalių taryba turi galios integruodama šį tikslą į kiekvienos šalies valdymo programą, o tai – vienintelis būdas ją įgyvendinti. Tačiau svarbu jau vien tai, kad vaikų ir jaunimo gerovė yra viena prioritetinių sričių. Ypač džiaugiamės jų pirmąja įvardinta prioritetine sritimi – labai svarbu „priimti į laivą“ tuos jaunuolius ir vaikus, kurie yra rizikos grupėje „likti už borto“, – pasakoja pašnekovė ir priduria, kad investicijos į vaikus galiausiai atsiperka mažesnėmis socialinėmis išlaidomis ir efektyvesniais darbuotojais.

Anot I. Hatemaki, siekdama užtikrinti laimingą vaikystę, šalis visų pirma turėtų užtikrinti tarptautinių žmogaus teisių bei su jomis susijusių vietos įstatymų įgyvendinimą. Tiek valstybė, tiek miestai ir mokyklos turėtų kurti ir įgyvendinti vaikams palankias programas bei nuolat stebėti ir tirti jų poveikį, ypatingą dėmesį skirti nepalankiose sąlygose augantiems vaikams, įsiklausyti į juos ir juos įgalinti. Prastesnėse sąlygose gyvenančioms šeimoms turi būti užtikrinama pakankama parama.

Suomijoje dirbanti specialistė turi patarimų ir Lietuvai. „Peržvelgus UNICEF atliktus tyrimus, 2014 m. duomenimis, viena iš problemų Lietuvoje buvo skurde gyvenančios šeimos ir ne itin aukštas pasitenkinimas gyvenimu. Tačiau skirtingi UNICEF tyrimai rodo, kad faktas, jog šalis yra turtinga, dar negarantuoja vaikų gerovės. Daug svarbiau vaikų gerovei yra apylygės šeimų pragyvenimo sąlygos. O tai gali nulemti protingi ir kokybiški politikų sprendimai“, – įsitikinusi ji.

Raktas į vaikų laimę – kokybiškas užimtumas

Dr. K. Šmigelskas pastebi, kad vaikai yra viena jautriausių visuomenės grupių, kurios gerovė priklauso nuo suaugusių žmonių – patys jie neturi daug galimybių kurti savo gyvenimą. Todėl siekiant, kad vaikai Lietuvoje jaustųsi laimingi, svarbiausi yra du dalykai: išsilavinimas ir produktyvus užimtumas.

„Nors turime visiems prieinamą išsilavinimą, labai svarbi jo kokybė – ne tik suteikiamos žinios, bet ir tai, kiek mokymo sistema paruošia jauną žmogų šiuolaikiniam gyvenimui, kuriam reikia kūrybinių sprendimų, staigių pasirinkimų, mokėti taikyti žinias konkrečiose aplinkybėse. Tad išsilavinimas turi būti kuo įvairiapusiškesnis“, – dėmesį atkreipia pašnekovas.

Anot specialisto, ši problema aktuali ne tik Lietuvai, bet ir daugeliui Vakarų šalių. Švietimą šiuolaikiniams vaikams suteikia vidurinioji karta, kuri pati mokėsi pagal kitus metodus – žinias gaudavo tik išmokimo būdu, neturėjo tokios prieigos prie informacijos, kaip šiuolaikiniai vaikai. Tad mokytojams išties yra sudėtingiau vaiką ugdyti šiuolaikiškais metodais.

Taip pat labai svarbus vaikui suteikiamų galimybių paketas yra kokybiška popamokinė veikla. „Rodos, Islandija kiekvienam vaikui skiria valstybinę kasmėnesinę išmoką, kurios negalima išsigryninti pinigais, bet galima išleisti pasirinktai popamokinei veiklai, būreliams. Kai baigiasi pamokų laikas, vaikai patenka į tam tikrą vakuumą – juk tėvai tuo metu paprastai dirba, o vaikai būna „kažkur“.

Jei tėvai neturi finansinės galimybės ar nemato tikslo atžalos leisti į kokybišką popamokinę veiklą, vaikas grįžta namo ir dažnu atveju tiesiog panyra į virtualią erdvę, pramogauja. Būreliai visuomet vyksta su atsakingo suaugusiojo priežiūra, ir tokia aplinka vaikui yra nepalyginamai saugesnė – žymiai geriau užkertamas kelias patyčioms, agresijai“, – įžvalgomis dalijasi specialistas.

Anot K. Šmigelsko, kokybiškas švietimas ir produktyvus užimtumas labiausiai priklauso nuo valstybės. O šeimoje ir artimojoje vaiko aplinkoje laimingai vaikystei užtikrinti labai svarbūs yra socialinis palaikymas ir parama, sukuriantys vaikui jausmą, jog jis yra svarbus, artimieji jam nuolat pasirengę padėti. Dar vienas svarbus elementas vaiko laimei – saugumas. Vaikas turėtų jaustis saugus emociškai ir fiziškai šeimoje, draugų kompanijoje ir mokykloje.

Dabartinis Lietuvos vaikų pasitenkinimas gyvenimu – vidutinis

Pasak K. Šmigelsko, naujausiais turimais 2014 m. ir 2018 m. atliktų tyrimų duomenimis, pagal bendrą vaikų savijautą, laimingumą ir pasitenkinimą gyvenimu, Lietuva atrodo gana vidutiniškai Europoje, o jei lygintume su Šiaurės šalimis, joms kol kas nusileidžia.

„Nepaisant to, deja, prastai atrodome pagal patyčių ir savižudybių bei polinkio į rizikingą elgseną – alkoholio vartojimą ir rūkymą – rodiklius. Patyčių ir minėto polinkio į rizikingą elgseną tendencija pačioje Lietuvoje yra mažėjanti, bet Europoje esame tarp prastųjų pavyzdžių. Kalbant apie savižudybes, panašiais rodikliais į mūsų pasižymi Rusija ir Grenlandija. Nors ši sala priklauso Danijai, tačiau, matyt, salos sukuriama izoliacija jaunimui daug reiškia“, – svarsto pašnekovas.

Anot K. Šmigelsko, mūsų šalyje įsišaknijusios patyčios didžiąja dalimi yra kultūrinis reiškinys, būdingas ne tik vaikams, bet ir kitoms visuomenės grupėms. „Šis fenomenas yra kopijuojamas iš kitų kartų. Tad vaikai elementariai patyčių išmoksta iš žiniasklaidos, socialinių tinklų, šeimos bendravimo ir konfliktų sprendimo modelių ir to, kiek žmonės jų aplinkoje „važiuoja“ vieni ant kitų. Kadangi visuomenėje šiais laikais nebėra priimtina fizinė agresija, ji persikelia į žodinį bendravimą“, – pasakoja profesorius.

Anot pašnekovo, mokslininkai neretai pastebi, kad patiriantys patyčias vaikai dažniau skundžiasi fiziniais skausmais ir pasižymi prastomis emocinėmis nuotaikomis, prasčiau vertina savo gyvenimą, dažniau kalba apie savižudiškus ketinimus, o tai neabejotinai sukuria daugybę padarinių, užkertančių kelią vaikams jaustis laimingiems.
Apie laimingą vaikystę specialistai diskutuos ir diskusijų festivalyje „Būtent!“ rugsėjo 6–7 d. Birštone.