Lygiai prieš 30 metų, 1989 m. rugpjūčio 23 d., įvyko tai, ką galima pavadinti stebuklu ne tik mūsų tautos, ne tik Baltijos šalių, bet ir pasaulio istorijoje. Nuo Vilniaus iki Talino 2 mln. žmonių susikibo rankomis, pareikšdami laisvės siekį. Taip gimė Baltijos kelias. Aukščiausiosios tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas, profesorius Vytautas Landsbergis Sąjūdį vadina sukilimu, o Baltijos kelią – revoliucija.
Kaip atrodytume šiandien, ar būtume iškovoję Nepriklausomybę, jeigu Baltijos kelio idėja nebūtų įgyvendinta? Profesorius V. Landsbergis „Dienos temos“ studijoje.
– Profesoriau, ar galėjo vis dėlto atsitikti, kad Baltijos kelias nebūtų įvykęs?
– Pirmiausiai reikėjo pasiryžti ir daryti, reikėjo nutarti. Trys Baltijos tautų sąjūdžiai arba frontai susitarė padaryti tokią demonstraciją, manifestaciją 50 metų išdavystės proga.
– Molotovo-Ribentropo paktas?
– Jos buvo parduotos paslapčia. Hitleris ir Stalinas susitarė pasidalyti tą Europos dalį ir taip pradėjo Antrąjį pasaulinį karą. Dabar sakoma, kad karas prasidėjo rugsėjo 1-ąją. Bet mes galime labai ramiai sakyti, kad karas prasidėjo rugpjūčio 23 d., kai žmogžudžiai pasirašė sutartį pradėti.
– Dalytis Europą?
– Taip.
– Profesoriau, bet vis dėlto ar buvo kokių nors trukdžių iš išorės, kurie galėjo sužlugdyti pačią idėją? Iš tikrųjų garsas apie Baltijos kelią iš lūpų į lūpas, bet specialiosios tarnybos – Sovietų Sąjungos ir turbūt Lietuvos tos, kurios tarnavo sovietams, – jos nemiegojo, nesnaudė.
– Jos siuntė informacijas, dalijosi tokiais spėliojimais, nuogąstavimais, galbūt viltimis, kad nieko ypatinga čia nebus. „Na, grandinėlę, – sakė, – kažkokią čia darys.“ O kad tai yra toks dvasinis renginys, jie visiškai nesuprato. Buvo neadekvatūs, neatitinkantys užduoties, laikmečio, kaip sakoma, dvasios, jie buvo atsilikę kažkokioje senoje bolševikų praeityje, manantys, kad jie turi jėgą, galią, kariuomenę, saugumą, tai jie viską sutvarkys taip, kaip norės.
Pamatė, kad nebeišeina, kad jie nebegali to padaryti. Tai kaip čia dabar spręsti tą padėtį, kai patys net komunistų vadai sakė, kad sprūsta padėtis iš rankų? Jei Algirdas Brazauskas atvažiavo į Maskvą iškviestas pasiaiškinti, kas ten Lietuvoje darosi, tai jie patys iš jo elgesio padarė išvadą: atrodo, kad jis nebekontroliuoja padėties. Jis tą pripažįsta, kad tartum yra aukščiausia valdžia, bet jau nebe jo valdžia.
Neilgai trukus jie patys konstatavo, kad Lietuvoje jau dvivaldystė. Vienas yra ten Centro komitetas ir visos policijos, milicijos ir saugumai, o kitas yra žmonės ir Sąjūdis. Jau ten atsiranda reali liaudies tikroji, moralinė valdžia – ką Sąjūdis pasako, taip ir vyksta. Net buvo skundai iš Vilniaus į Maskvą, kad Komunistų partija Vilniuje daro viską taip, kaip liepia Sąjūdis.
– Bet Komunistų partija nedalyvavo, jų atstovų Baltijos kelyje nebuvo?
– Taip, jie nedalyvavo, reikia jų pačių paklausti. Manau, jie žinojo, kad Maskvoje bus perkūno griausmai ir prakeiksmai, ir todėl geriau savo galvos nekišti. Nors tai buvo jų didžiulis pralaimėjimas. Išėję į Baltijos kelią A. Brazauskas su draugais būtų labai daug laimėję, o kai jie bijojo, bijojo Maskvos labiau negu savo tautos, tai prastai išėjo.
– Ar daug dabar žmonių, iš tų laikų Komunistų partijos atstovų, kurie išsigando išeiti į Baltijos kelią, kurie šiandien yra valdžioje, matomi, neša vėliavas?
– Tuomet buvo daug kas susimaišę. Pačiame Sąjūdyje buvo visai nemažai Komunistų partijos narių, bet jie tolo, galų gale numetė tuos bilietus, išėję iš Komunistų partijos, išstojo. Taip kad čia galėjo būti tiktai vilčių, kad galbūt per tuos komunistus, kurie yra Sąjūdžio visose struktūrose, daro sprendimus, kad galbūt padėtį galima būtų suvaldyti ir ne visai pralaimėti ateinančius rinkimus.
Būtent ta valdžia, Vilniaus partinė valdžia, ir signalizavo Maskvai, kad jeigu jūs nedarysit permainų ir neduosit teisių, reikia galų gale pripažinti vietiniams komunistams Lietuvoj kokias nors teises spręsti ir tvarkyti reikalus, tai mus išmes iš viso, po kitų rinkimų mūsų nebeliks. Maskvoje viršininkas pasakė A. Brazauskui: „Žiūrėkit, kad jūsų gali nelikti dar anksčiau.“
– O jums neskambino niekas iš Maskvos, negąsdino jūsų asmeniškai? Buvote ryškiausia Sąjūdžio figūra.
– Ne, negąsdino. Arba jie suprato, kad čia nėra ko gąsdinti, arba jie gyveno nerealiame pasaulyje, manydami, kad kol jie nepasakė, kaip turi būti, tai kitaip ir nebus.
O kai pamatė, kad viskas vyksta kitaip, negu jie sako, dar ieškojo kaltų: tai A. Brazauskas nesusitvarko, tai čia per daug nuolaidų buvo padaryta, reikėjo seniau duoti per galvą - visokio tokio graibstymosi buvo. Pralaiminti pusė buvo aiškiai vėluojanti, pralaiminti dėl to, kad nesavarankiški, nedrįstantys daryti savo sprendimų.
Galų gale padarė, galų gale pasakė: „Žiūrėkit, mus nušluos, mes turim skelbti savarankiškumą Komunistų partijos.“ O jiems iš Maskvos sakė: „Koks čia gali būti savarankiškumas! Yra viena partija.“
– Mečys Laurinkus rašo štai ką: „Atvirai sakant, daug kartų svarsčiau, kaip reikėtų toliau elgtis sovietams pakartojus Vengrijos, Čekijos, Lenkijos scenarijus, – į mišką su šeima? Kažkodėl buvau įsitikinęs, kad sovietų valdžia Sąjūdžio neišvaikys, represijų nebus.“ Ar jums tokios mintys į galvą lindo – į mišką su šeima?
– Ne, tokių minčių visiškai nebuvo. Tokios perspektyvos, kad taip gali atsitikti. Aišku, gali atsitikti, kai paskui Maskvoje jau įvyko tikras perversmas, bolševikinis perversmas, net neva Michailą Gorbačiovą nušalino, imasi jėgos. Bet taip jie patys pamatė, kad jie tos jėgos neturi, jau jų neklausė net kariuomenė, nekalbant apie tai, kad Rusijos valdžia, Borisas Jelcinas pasiuntė juos po velnių kaip išdavikus, kurių reikia klausyti.
Tai jau buvo kulminacija perversmo, o dar anksčiau daryti perversmą jie galbūt ir būtų norėję, bet visą laiką konstatavo, kad bus negerai, nereikia. O kai paskelbė labai grėsmingą pareiškimą po Baltijos kelio, kad čia yra griovimas Sovietų Sąjungos, čia yra separatistai, išdavikai, ir taip toliau, ir juos reikia bausti, tai niekas labai neišsigando.
Priešingai, sukilo dar didesnis pasipriešinimas Baltijos šalyse pasmerkti tą Maskvos centro komiteto pareiškimą, nors jie prieš tai kalbėjo tarpusavyje: „Štai, A. Brazauskas prašo, A. Brazauskas, atvažiavęs į Maskvą, prašo pagrasinti pirštu, sudrausminti tą Sąjūdį Lietuvoje.“ Kaip tu sudrausminsi, jeigu jis nebekreipia dėmesio.
– Profesoriau, pradžioje užsiminėme ir prisiminkime, kad rugpjūčio 23 diena ne tik Baltijos kelio diena, bet ir jau minėto Molotovo-Ribentropo 80-osios metinės. Jūsų nuomone, žvelgiant į šių dienų pasaulį, ar gresia Europai koks nors padalijimas, panašus paktas, tik kita forma?
– Jeigu Europa pradės kraustytis iš proto, kad jai geriau būti susiriejusiai tarpusavyje, suirusiai ir suskilusiai, o ne susivienijusiai dėl bendro tikslo, jeigu silpnaprotystė paims viršų prieš sveiką protą, tai ką gali žinoti, kas tada atsitiks. Diktatūrinis pradas ir siekis iš Rytų, iš Rusijos, užvaldyti vėl, atstatyti savo dominuojančią padėtį gali žengti pirmyn, jeigu matys silpną, pakrikusią ir pametusią protą Europą.
– Dar dėl idėjos. Istorikai, kurie tyrinėja Baltijos kelią, sako, kad šių dienų aktuali tema yra sugebėjimas vienytis lemiamu momentu – lietuviams tai būdinga. Vis dėlto Baltijos kelias labai turėjo aiškią idėją, dėl ko žmonės išėjo. Tam tikra prasme tai buvo Nepriklausomybės skelbimo referendumas. Ar šiandien matote tokią idėją, dėl kurios milijonas ar du milijonai žmonių vėl išeitų į Baltijos kelią?
– Na, reikia idėjos. Vienas mano giminaitis neseniai pasakė tokią keistą mintį, kad Lietuvai trūksta idėjos, jį už tai dabar bara. Bet tą idėją galima paskelbti ir galima ją suformuoti. Pamėginti, ar žmonės supras, kad tai iš tikrųjų yra idėja, dėl kurios verta gyventi, verta stovėti ir nesitraukti, kaip tave begąsdintų, klaidintų, papirkinėtų, plautų smegenis.
O tada tie žmonės, kurie ėjo į Baltijos kelią, jiems tie plovimai nieko nebereiškia. Viskas ėjo šalin. Pagrindinė idėja jau sena – buvimas kartu. Mes visi – broliai, mes darom laisvą Lietuvą, o jūs eikit visi skradžiai. Arba einam kartu – darykite jūs laisvą Rusiją, darykit laisvą Ukrainą – tvarkoj, mes už tai. Tokia idėja reikalinga ir šiandien.
