Lietuvoje

2019.08.23 16:47

Dokumentas, be kurio nebūtų nei Baltijos kelio, nei Lietuvos atgimimo?

Žygintas Abromaitis, LRT TV naujienų tarnyba, LRT.lt2019.08.23 16:47

Penktadienį minint Baltijos kelią bus prisimenamas ir dar vienas įvykis, be kurio galbūt nei Baltijos kelio, nei Lietuvos atgimimo nė nebūtų.

1979-ųjų rugpjūčio 23-ąją lietuvių, latvių ir estų patriotai bei keli Rusijos disidentai pasirašė pareiškimą prieš Ribentropo-Molotovo paktą. Memorandumas susilaukė plataus atgarsio visame pasaulyje, o po ketverių metų nuo pasirašymo Europos Parlamentas pasmerkė Baltijos valstybių okupaciją ir aneksiją. Memorandumo atsiradimas laikomas vienu svarbiausių įvykių, paskatinusių Lietuvos atgimimą ir išsivadavimą.

Lemtingas posūkis – slaptieji protokolai

1939 m. rugpjūčio 23 d., Maskva. Ši diena, ko gero, kaip niekad lemtingai pasikartoja Lietuvos istorijoje drastiškai supurtydama visą tautą. Tą trečiadienį nacistinė Vokietija ir Sovietų Sąjunga sudarė ne tik nepuolimo sutartį. Užsienio reikalų ministrai – Joachimas von Ribbentropas ir Viačeslavas Molotovas – nubrėžė gaires, kaip „Hitlerio Reichas“ ir „Stalino Milžinė“ pasidalins Europą. Iš pradžių Sovietų Sąjunga ir Vokietija Lietuvą susitarė priskirti pastarajai. Situacija pasikeitė maždaug po mėnesio, jau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. Vokiečiai ir sovietai pasirašė sienos ir draugystės sutartį, pagal kurią Lietuva atiduota Sovietų Sąjungos įtakos sferai.

Slaptieji protokolai nevadinami slaptaisiais veltui. Sovietų Sąjungoje po Antrojo pasaulinio karo pabaigos apie juos ir nekalbėta. Niekas iš Europos klausimo atvirai ir tiesiai ilgą laiką taip ir neuždavė. Juk nugalėtojai neteisiami. Rusija iki šiol taip jaučiasi. Tačiau praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio pabaigoje taip nesijautė Antanas Terleckas. Jam pavyko į rankas gauti slaptųjų protokolų faksimiles. Kaip teigia A. Terlecko bendražygis Julius Sasnauskas, tai iš esmės pakeitė viską. O ir artėjo suokalbio 30-osios metinės.

Prieš keturis dešimtmečius vienas iš 45 Pabaltijiečių memorandumo iniciatorių J. Sasnauskas tebuvo 20-metis jaunuolis. Tačiau jau tada su kitais rezistentais buvo įsitraukęs į Lietuvos Laisvės Lygą ir nestokojo drąsos priešintis sovietiniam režimui. Lygos idėjiniam lyderiui A. Terleckui kilo mintis parengti okupuotų šalių piliečių kreipimąsi į pasaulio valstybes, paraginti likviduoti Molotovo–Ribentropo pakto padarinius: išvesti okupacinę kariuomenę ir užtikrinti laisvą Baltijos šalių raidą. Šiandien J. Sasnauskas, prisimindamas tuometinius įvykius, sako, kad dokumentas imtas rengti kruopščiai, remiantis tarptautine teise. Norėta, kad prie memorandumo prisidėtų ir estai su latviais. Tekstą patikėta rengti bičiuliui, estų disidentui Martui Niklui. J. Sasnauskas kartu su A. Terlecku atvyko į Tartu 1979 m. jau galutinai atspausdinti Niklaus parašyto memorandumo, tačiau kažkaip prasilenkta. Pasirodo – ne veltui.

„Visą laiką buvo „mada Terlecko“ eiti į kokį nors knygyną. Užsukom į knygyną ir jis nuėjo į politinės literatūros skyrių ir prisipirko tarybinių knygų, ten apie tarptautinę teisę. Tuomet atėjo, atsigulė ant žolės ir pradėjo vartyti. Rado tokių dalykų, kurie jam iš karto sudėliojo to pareiškimo turinį – remtis tarptautine teise. Lietuva buvo okupuota valstybė, o tai reiškia, jog viskas toliau jau nebegalioja – rinkimai, kalba apie savanorišką įstojimą, klasių kovą ir t. t. Pagal tarptautinę teisę okupuotoje šalyje negali tokie dalykai vykti“, – pasakoja J. Sasnauskas.

Išvien – ne tik estai ir latviai

Iš viso memorandume pasirašė 45 asmenys. Kai kurie jų parašo patys nesuraitė – tik davė leidimą. Memorandumo signataras Kęstutis Subačius pasirašė būdamas 21-nerių. Sako, kad memorandumas buvo adresuotas Sovietų Sąjungai, abejoms Vokietijoms ir Jungtinėms Tautoms. Bet sulaukė ir KGB dėmesio.

„Suėmus dokumento iniciatorius Antaną Terlecką ir Julių Sasnauską, visus pasirašiusius iš naujo tardė, kvietė. Savo parašo neišsižadėjau. Ir pritariau turiniui tą garsiai pareikšdamas. Tai parašyta tardymo protokoluose“, – pasakoja K. Subačius.

Jo teigimu, per tardymus buvo asmenų, kurie išsižadėjo savojo parašo. Buvo ir tokių, kurie nevengė pašiepti sovietų saugumo. Esą nebuvo pasirašę, bet jeigu turėtų galimybę, tą tikrai padarytų.

Skaičiuojama, kad be lietuvių pasirašė 7 latviai, 4 estai ir.... 11 Rusijos disidentų. 45 Pabaltiejičių memorandumui svorio pridėjo žymaus disidento Andrejaus Sacharovo parašas.

Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovė Birutė Burauskaitė sako, kad dokumentą Sacharovui nuvežė Maskvos Helsinkio grupės narė Malva Landa.

„Pataikė paskutinę minutę. Jie jau buvo susikrovę daiktus į savo Volgą, važiuoti atostogauti. Ir jis pasirašė. Perskaitė, pasakė „taip“ ir jos (M. Landos – LRT.lt) akivaizdoje pasirašė ant mašinos „kapoto“. Ir po kelių minučių išvyko. Čia buvo tiesiog laimingas toks atsitiktinumas“, – teigia B. Burauskaitė.

1983 metais – tarptautinis pripažinimas

Nors KGB nubaudė signatarus, Pabaltijiečių memorandumas sulaukė plataus atgarsio – 1983 m. sausio 13 d. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją. Pasmerkė Baltijos valstybių okupaciją ir aneksiją bei paragino tarptautinę bendruomenę pripažinti teisę į laisvą apsisprendimą.

„Kaip lavina po 1983 m. prasidėjo minėjimas tarptautinėje arenoje, įvairių dokumentų atsiradimas. Galiausiai net ir Ronaldo Reagano paskelbta Lietuvos nepriklausomybės diena, minima visoje JAV. Tas dešimtmetis tarp 1979 m. ir Baltijos kelio 1989 m. iš tiesų buvo kupinas teisiškai parengtų daugybės dokumentų. 45 Pabaltijiečių memorandumas – teisininkai neturi prie ko prikibti. Buvo labai pasiruošta“, – sako K. Subačius.

Europos Parlamento rezoliuciją rengęs parlamentaras Otto Von Habsburgas 2003-aisiais buvo pagerbtas Lietuvoje.

„Otto Von Habsburgas yra minėjęs, po dokumento rezoliucijos priėmimo, kad kažkada Lietuva, Latvija ir Estija bus Europos parlamento narėmis. Tai ir įvyko“, – prisimena K. Subačius.

Jei ne memorandumas – nebūtų Sąjūdžio ir Baltijos kelio?

Tai klausimas pamąstymui ar diskusijai. Tačiau tarsi istorinis naratyvas ir tai, kaip viskas rutuliojosi po to, kai buvo pasirašytas 45 Pabaltijiečių memorandumas verčia mąstyti apie tokį efektą Lietuvos atgimimui. Po to, kai buvo pasirašytas memorandumas, sulaukta tarptautinio dėmesio, o atlikęs bausmę 1987 m. aktyvų rezistencinį gyvenimą sugrįžta A. Terleckas. Ir štai, vėl rugpjūčio 23 d. Lietuvos Laisvės Lyga suorganizavo tai, kas kaip reikiant suerzino „partiją“. Pirmasis nesankcionuotas mitingas, pirmoji vieša antisovietinė demonstracija po 1972 m. Romo Kalantos susideginimo. Mitinge dalyvavo apie 500–1000 žmonių. Pasmerktas Molotovo–Ribentropo paktas ir jo slaptieji protokolai.

Įsivaizduokite, po metų vėl rugpjūčio 23 d. Vingio parke jau buvo 250 tūkst. žmonių. Išvien su Sąjūdžiu.

O dar prabėgus vieneriems – Baltijos kelias.

„Tai, kas įvyko 1989 m., buvo šventė – galėjai mėtyti gėles ir susikabinti už rankų, išreikšti, pajusti tą vienybę. Bet eiti į tai buvo labai sunku visiems“, – sako J. Sasnauskas.

Rugpjūčio 23 d. ir vėl prieš akis. Ta lemtingoji ir vis pasikartojanti. Matyt, ne veltui.