„Iš pradžių žmonės bijojo, nes juos baugino gąsdinimai iš Maskvos. Net po Baltijos kelio buvo išleistas ypač grėsmingas pareiškimas, esą tai buvo separatistų ir nacionalistų provokacija. Jie visada sakė, kad mes viską ardome, tačiau mes nieko neardėme, o priešingai – norėjome atstatyti tai, kas teisinga“, – prisiminimais apie Baltijos kelią su LRT RADIJU dalijasi pirmasis Lietuvos vadovas, atkūrus nepriklausomybę, prof. Vytautas Landsbergis.
Baltijos kelias – vienas svarbiausių istorijos įvykių, kai daugiau kaip du milijonai žmonių iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos visam pasauliui parodė, jog yra nusiteikę taikiai kovai dėl nepriklausomybės. V. Landsbergio teigimu, būti geriau nei tą dieną negalėjo.
– Profesoriau, nuo Baltijos kelio praėjo 30 metų. Pastarosiomis dienomis daug kalbėjau su žmonėmis, turinčiais gyvų prisiminimų, kurie po truputį blanksta. Galvojant apie ateitį, Baltijos kelio detalės blanks vis labiau ir liks tik knygose. Kaip Jūs manote, kokią žinutę turėtų išsinešti žmonės? Kas po 50 metų turėtų likti iš Baltijos kelio?
– Aš norėčiau, kad žmonės, dalyvavę Baltijos kelyje, ir tie, kurie nespėjo atvykti, prisimintų svarbiausią dalyką – nepaprastą brolybės jausmą. Baltijos kelyje nebuvo jokio priešiškumo, pavydo ar pagiežos – visi buvo broliai ir seserys. Toks jausmas galbūt užplūsta tik vienąkart istorijoje.
Iš pradžių visi buvo gąsdinami, tačiau teigiamas nusiteikimas vienas kito ir tėvynės atžvilgiu vis tik buvo nepaprastas. Žmonės buvo įsitikinę, jog viskas bus gerai ir niekas jų nesulaikys. Kas galėtų sulaikyti milijoną žmonių?
– Aš vakar dar kartą atsiverčiau Jūsų knygą „Lūžis prie Baltijos“, kurioje rašote, jog iki paskutinio momento per radiją raminote negalinčiuosius atvažiuoti, esą, nespėję laiku atvykti, jie liptų iš automobilių ir kibtųsi rankomis. Sakykite, kaip suspėjote pats?
– Viskas buvo labai organizuota. Sąjūdis buvo puikiai veikianti struktūra: visoje Lietuvoje buvo dalijamos programos, kuriose buvo nurodyta, kur ir kas turėtų stovėti, atsižvelgiant į valandas ir net minutes.
Staiga daugelis pamatė, jog nesuspės, automobiliai ėmė grūstis, žmonės pradėjo skambinti į štabą Katedros aikštėje, todėl valdžia davė man išskirtinę teisę kalbėti per radiją ir juos nuraminti. Sakiau, kad jie susikibtų rankomis nors ir laukų viduryje, vis tiek visi esame Baltijos kelyje.
Buvo išties daug darbo. Be viso to, jog žmonės rinkosi į vieną grandinę, mes, sąjūdininkai, tą dieną surengėme politinę konferenciją. Tai, kas buvo pranešinėjama į Maskvą, buvo labai įdomu. Istorikas Pavelas Stroilovas, išanalizavęs Gorbačiovo archyvus, pateikė išrašus, kuriuose buvo parašyta, jog į mitingą Lietuvoje susirinko 30–35 tūkst. žmonių ir jis tęsėsi dvi valandas. Landsbergis pasmerkė „Pravdos“ straipsnį, kritikavo suvažiavimo komisiją, minia skandavo „Lietuva negali būti laisva Sovietų Sąjungos rėmuose“, o vakarop prasidėjo grandinėlės tiesimas. Toks buvo oficialus pranešimas iš Vilniaus į Maskvą.
Didelė atkarpa nuo Vilniaus buvo skirta tautinėms bendrijoms. Pamenu, kaip stovėjo lenkai su vėliavomis, žydai, rusai, baltarusiai, tas labai padrąsino. Viskas išėjo be pykčių ir nusivylimų.
– Kas per Baltijos kelią stovėjo šalia Jūsų?
– Šalia manęs stovėjo mano žmona, sesuo su vyru ir brolis su žmona, atvažiavę iš Australijos. Tai buvo vienintelis kartas, kai visi buvome kartu. Iš kitos pusės buvo skautai, stovėję su senąja valstybine vėliava – raudona vėliava su Vyčiu, kas buvo retas dalykas.
Žmonių grandinė driekėsi nuo Gedimino pilies kalno žemyn. Kažkas viską taip suorganizavo, kad greta Landsbergio plevėsuotų šita vėliava.
– Ar, Jūsų manymu, reikėtų pakartoti Baltijos kelią?
– Reikėtų pakartoti, jei būtų įmanoma atkurti tąkart buvusią dvasią, tačiau dabar nėra tų pačių žmonių ir nėra tas laikas. Baltijos kelias – revoliucija, iki kurios visuomenė turi ateiti.
Iš pradžių žmonės bijojo, nes juos baugino gąsdinimai iš Maskvos. Net po Baltijos kelio buvo išleistas ypač grėsmingas pareiškimas, esą tai buvo separatistų ir nacionalistų provokacija. Jie visada sakė, kad mes viską ardome, tačiau mes nieko neardėme, o priešingai – norėjome atstatyti tai, kas teisinga.
– Jūs sakėte, kad iki Baltijos kelio reikėjo pribręsti. Savo knygoje Sąjūdį lyginate su upe. Ar galima sakyti, jog Baltijos kelias buvo aukščiausias tos upės taškas?
– Galima sakyti, kad tai buvo ledonešis, nunešęs visą brudą ir šiukšles. Tuo metu nebuvo svarbūs antraeiliai dalykai ar tai, kas bus rytoj. Geriau nei tą dieną būti negalėjo.
Paskui buvome gąsdinami, esą neišgyvensime ir mums bus labai blogai. Kai Maskvoje įvyko pirmieji susitikimai po Kovo 11-osios, iš manęs bandė pasityčioti ministras pirmininkas Ryžkovas, kad mes neturime nei anglies, nei naftos, iš kur mes viską pirksime ir panašiai. Aš jam pasakiau, kad nusipirksime, o jam tai atrodė nesuvokiama kvailybė.
– Kaip šiandien matote visas tris Baltijos valstybes?
– Tai trys sesutės, kurios kartais sutaria, o kartais ne. Kartais viena ar kita pradeda šūkauti, esą jos interesai jai yra svarbesni. Tegul šūkauja, o paskui gal ateis į protą.
Parengė Gabrielė Sagaitytė.
