Lietuvoje

2019.08.26 05:30

Čmilytė-Nielsen apie politikos virtuvę ir dėl kurių dalykų jai neramu

Modesta Gaučaitė, LRT.lt2019.08.26 05:30

„Tikrai nesiekčiau būti partijos pirmininke, jei nebūčiau įsitikinusi, kad partija yra niekuo dėta“, – apie sprendimą siekti Liberalų sąjūdžio vadovės posto portalui LRT.lt kalbėjo parlamentarė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Duodama interviu politikė paatviravo ir apie Seimo virtuvę, ir apie norą stoti prie partijos vairo.

Parlamentinės opozicijos lyderės pareigas nuo kovo ėjusi V. Čmilytė-Nielsen kalbėjo, kad šios kadencijos Seimas išsiskiria valdančiųjų nesiskaitymu su opozicija. Pasak politikės, dažnai pasitaiko atvejų, kai atmestus opozicijos įstatymų projektus valdantieji vėliau pateikia kaip savo, o konstruktyvaus pozicijos ir opozicijos darbo – trūksta.

Be to, politikė kalbėjo, kad nerimauti reikėtų ne tik dėl stalčiuose įstrigusių įstatymų projektų, bet ir dėl to, kad Seime įstatymų priimama daug ir per gana trumpą laiką.

– Visos kadencijos metu opozicija ne kartą kalbėjo, kad valdantieji su jais nesiskaito, kad pažeidžiamos opozicijos teisės. Tačiau paskutiniu metu lyg ir mažiau kalbama apie tai. Kaip yra iš tikro?

– Nemanau, kad buvo koks nors principinis pokytis iš valdančiųjų pusės. Vienas iš šios Seimo kadencijos skiriamųjų bruožų yra tai, kad Seimo dauguma su opozicija nelabai skaitosi ir, iš esmės, yra gana priešiškai nusiteikusi. Daugumos diktato mažumai principas Seime tikrai galioja.

Pavyzdžiui, kai opozicinių frakcijų atstovai teikia savo projektus, dažniausiai jie nepraeina pateikimo stadijos, o kartais net neleidžiama jų įtraukti į darbų programą. Tai tiesiog absurdiška, vertinant demokratijos ar nuomonių pliuralizmo atžvilgiu.

Kiek man teko domėtis, ankstesnėse kadencijose būdavo tokia nerašyta taisyklė, kad opozicijos atstovams, išskyrus išskirtinius atvejus, leidžiama pateikti įstatymo projektus, kad jie pasiektų komitetus, kad apie juos būtų diskutuojama ir pan. Šita galimybė šioje kadencijoje dažnai yra užkirsta. Tai nesudaro sąlygų konstruktyviam bendradarbiavimui tarp pozicijos ir opozicijos.

– Kalbant apie projektus, anksčiau opozicijos atstovai ne kartą yra sakę, kad pasitaiko atvejų, kai jų projektas atmetamas, tačiau vėliau valdantieji tokį patį siūlymą pateikia kaip savo. Dar pasitaiko tokių atvejų?

– Taip, labai dažnai – ir pateikia kaip savo, ir reklamuoja, viešina, kad „štai, mūsų idėja“. Ypač šviežias pavyzdys – siūlymas dėl vienmandatės apygardos užsienyje gyvenantiems lietuviams. Dar birželį Simonas Gentvilas registravo rezoliuciją Seime, kad reikėtų tokios vienmandatės, gražiai sudėliojęs visus argumentus. O vakar jau skaitėme, kad Ramūnas Karbauskis ir Agnė Širinskienė prisiima sau nuopelnus dėl šios idėjos. Tokių pavyzdžių galima rasti daug, tai ne pavieniai atvejai, o sistema.

– Tačiau nieko turbūt negalite padaryti tokiu atveju.

– Galime kalbėti. Neretai opozicijai prikišama, kad mes tik kritikuojame. Na, iš tiesų, konstruktyvių, kūrybiškų veiksmų erdvė yra gana apribota ir tai ypač jaučiama šios kadencijos Seime. Kartais man susidaro įspūdis, kad vadovaujamasi principu – mes atėjome valdyti arba amžinai, arba tik šią kadenciją, o kas bus po to, yra visiškai nesvarbu.

Paprastai toliaregiškesnės partijos laikosi principo, kad šiandien jos yra valdžioje, bet rytoj gali jau būti opozicijoje. Tai reiškia, kad reikia su pagarba žiūrėti į tuos, kurie yra opozicijoje šiandien, nes galime apsikeisti vietomis. Manau, tai būtų priimtina ir demokratinėje valstybėje aukštesnė politinė kultūra sudaro prielaidą geresniam valstybės vystymuisi.

– Parlamentinė opozicija dar pavasarį sutarė dėl opozicijos lyderio, tiksliau, dėl rotacijos principo. Jūs šias pareigas ėjote pavasario sesijos metu, o netrukus jas perims Julius Sabatauskas. Apskritai žvelgiant, ar opozicijai pavyksta susitarti? Kaip sekasi bendradarbiauti?

– Manau, kad pavyksta bendradarbiauti. Susitarime mes nedetalizavome visų sričių, kuriose turime bendradarbiauti. Tai buvo toks bendro pobūdžio susitarimas, iš dalies ir dėl to, kad pastebėjome, jog tais atvejais, kai būdavo valdančiųjų labai skambios iniciatyvos, kaip, tarkime, dėl žiniasklaidos ribojimo, Konstitucijos keitimų virtinės, mes nuolat balsuodavome prieš, šiose situacijose mūsų nuomonės sutapdavo. Tokiais esminiais, kertiniais klausimais mūsų nuomonės ir iki susitarimo pasirašymo sutapdavo.

Be to, natūralu, kad ir iki pasirašymo Seimo nariai, frakcijų seniūnai tarpusavyje kalbėdavosi. Dabar yra lygiai tas pats, tik šiek tiek sistemiškiau vyksta bendradarbiavimas ir manau, kad tai yra gerai.

– Antradienį Seime prisiekė trys nauji – susisiekimo, vidaus reikalų ir žemės ūkio – ministrai. Kaip vertinate naujuosius Vyriausybės narius?

– Man neramu dėl dviejų dalykų. Pirmiausia, dėl to, kad ši Vyriausybė, ši valdančioji koalicija, kuri po ilgų derybų šiaip taip susilipdė, atsisakė trijų tikrai ne blogiausiai dirbančių ministrų, bet Vyriausybės kokybė nuo to nepagerėjo.

Kitas dalykas, likus metams iki rinkimų pasigendu ir aiškios vizijos, ir ambicijų, ir ryžto priimti sprendimus. Tikriausiai būtų naivu manyti, kad dabar, likus metams iki eilinių Seimo rinkimų, apskritai bus imtasi kažkokių reikalingų, didelių darbų. Mano galva, mes jau koalicinių derybų metu pakankamai aiškiai matėme, kad pagrindinis tikslas yra ištempti ir apdovanoti tam tikras rinkėjų grupes nedidelėmis ar didesnėmis dovanėlėmis. Manau, kad tai yra šios koalicijos klijai, o tikrai ne vertybiniai ar ideologiniai dalykai.

Vienas iš tokių komiškų dalykų yra ir tai, ką pastebėjo Andrius Kubilius ir parašė šmaikščiai, kad Vyriausybės programos preambulėje parašyta, kad ši Vyriausybės programa yra sukurta LVŽS ir socialdemokratų, tai yra Gintauto Palucko vadovaujamų socialdemokratų. Tai, kad Lenkų rinkimų akcijai-krikščioniškų šeimų sąjungai visiškai tinka tai, kad nė vienas jų keliamas politinis klausimas nėra niekaip atvaizduotas toje Vyriausybės programoje, kurią jie vykdys, tai, kad neįžvelgta reikalo keisti Vyriausybės programą, rodo tam tikrus absurdo elementus, liūdesį. Postai yra vienas dalykas, jie yra priemonė kažką pasiekti. Ko sieks ši Vyriausybė, man nėra aišku.

Postai yra priemonė įgyvendinti rinkimų pažadus. Jei tie pažadai programoje nėra atspindėti, tai jau gana rimtas signalas. Tikriausiai oponentai atsakytų, kad priemonių plane ar koalicijos priede yra surašyti punktai, bet aš vėlgi sakyčiau, kad Vyriausybės programa yra tas dokumentas, pagal kurį dirba ši Vyriausybė. Jis nebuvo keistas, tai sukelia galbūt teisinę koliziją. Apie tai daug diskutavome Seime, ar tai neprieštarauja Konstitucijai. Dalis teisininkų bendruomenės sako, kad galimai prieštarauja, todėl šios Vyriausybės legitimumui iškyla pavojus. Bet jei bus kreiptasi į Konstitucinį Teismą, visi taškai bus sudėti.

– Nuo pat koalicijos derybų pradžios netyla klausimas dėl Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio ir to, kad jį norima atstatydinti, postą perleidžiant „socialdarbiečiams“. Valdantieji sakė, kad priekaištų V. Pranckiečiui neturi ir kad jo keitimas yra tik dėl derybų. Ar jūs turite priekaištų Seimo pirmininkui? Ar matote, kodėl jį reikėtų keisti?

– V. Pranckiečio keitimo pradžių pradžia buvo gegužės mėnesį. Kiek pamenu, R. Karbauskis iškėlęs tą klausimą pasakė aiškiai, kad arba Seimo pirmininko neliks pareigose, arba bus priešlaikiniai rinkimai. Toks buvo pareiškimas. Tai buvo kertinis klausimas ir buvo kalba, kad šio žmogaus šiame poste turėtų nebelikti.

Mano manymu, tai buvo labiau priekaištai jam, kaip žmogui, nebeįtinkančiam valdančiosios partijos pirmininkui, negu kaip savo pareigas vykdančiam Seimo nariui. Tame įžvelgiu kombinaciją postų dalybų, bet ir asmeniškumų, kuriems neturėtų būti vietos sprendžiant svarbius valstybinius klausimus.

– Jeigu Seime vyks balsavimas dėl nepasitikėjimo Seimo pirmininku, jūsų frakcija jo nepalaikys?

– Taip, jau anksčiau esame sakę ir neturėjome pagrindo persvarstyti šios pozicijos. Viskas gali keistis, bet iki šiol neturėjome pagrindo persvarstyti pozicijos, kad, balsuojant dėl Seimo pirmininko, mes tame balsavime nedalyvautume. Reikalingas 71 balsas ir tai yra valdančiosios koalicijos reikalas susitvarkyti šį klausimą. Mano nuomone, vienintelė priežastis, kodėl šis klausimas neatėjo iki Seimo posėdžių salės, yra ta, kad nepavyksta užtikrinti 71 balso. O būtų didžiulis fiasko, jei įvyktų balsavimas ir Seimo pirmininkas jį laimėtų.

– Jūsų kolegos opozicijoje anksčiau yra sakę, kad yra valdančiųjų atstovų, svarstančių prisijungti prie opozicijos. Ar jums žinoma apie tokius svarstymus?

– Valdančiųjų, visų pirma LVŽS, frakcija yra labai marga. Galime konstatuoti, kad dažnu atveju jų kartu nelaiko ideologiniai įsitikinimai, – jie turi skirtingą požiūrį. Manau, kad valstiečių frakcijoje yra ir liberalių politikų, tiesiog atėjusių su ta valstietiška banga. Tikrai neatmetu galimybės, dalis jų svarsto savo politinę ateitį sieti su kita politine jėga, bet nenoriu kalbėti už juos. Akivaizdu, kad didelė dalis tos bangos, atėjusios į Seimą, supranta, kad po kitų Seimo rinkimų jų gali nebelikti parlamente.

– Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (NSGK) nusprendė inicijuoti tyrimą dėl Seimo narės Irinos Rozovos galimų ryšių su Rusijos diplomatais. Kaip vertinate tokį sprendimą?

– Neturiu pakankamai informacijos, kad galėčiau vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą. Manau, jog tyrimas yra reikalingas, kad būtų atsakyta į visus klausimus. Šioje srityje pirmenybė ir yra NSGK inicijuoti ar diskusiją, ar tyrimą, juolab kad jie gauna informaciją tiesiogiai iš VSD ir yra pakankamai įsigilinę. Turiu pripažinti, kad ta informacija, kuri buvo paviešinta, kelia daug klaustukų. Žiūrint į tuos forumus, paviršutiniškai atrodo, kad tai yra susiję su religija, tačiau, imant gilintis, matosi, kad yra ir daug povandeninių klausimų.

– Seimo pirmininkas po pavasario sesijos minėjo, kad Seime yra įstrigę apie 200 projektų – neapsvarstyti komitetuose, tebelaukiantys pateikimo ir t. t. Ar toks skaičius didelis? Kaip jūs jį aiškintumėte?

– Skaičius nemažas, bet taip pat reikėtų nerimauti, kai per savaitę Seimas nubalsuoja dėl 30 naujų įstatymų. Kažkokių projektų įstrigimas, jei vyksta procesas, nėra pats blogiausias dalykas, nes, mano galva, kraštutinumas, į kurį Seimas metasi, yra per greitas ir per daug neapdairus naujų įstatymų gaminimas. Tai tikrai turėtų būti kur kas lėtesnis, nuodugnesnis procesas. Tuomet ir kokybė nenukentėtų.

– Rugsėjį vyks Liberalų sąjūdžio pirmininko rinkimai. Kai kurie kandidatai, pavyzdžiui, Vitalijus Gailius, sako, kad savo sprendimą ir paskelbs rugsėjį. Ar jūsų sprendimas aiškus?

– Dalyvausiu. Žinau, kad nemažai skyrių iškėlė mano kandidatūrą, ir tą pasitikėjimą priimu, ketinu dalyvauti.

– Jeigu jūs taptumėte pirmininke, kas keistųsi partijoje? Kokie būtų jūsų prioritetai?

– Prioritetai yra keli. Pirmiausia, suburti kuo stipresnę komandą, kad į 2020 metų Seimo rinkimus eitume kaip stipri, pagrindinė liberalų partija. Taip pat, kviečiantis ekspertus iš išorės, jiems talkinant, paruošti gerą, solidžią programą, kurią būtume pasirengę sėkmės atveju įgyvendinti. Tai yra pagrindiniai dalykai, kurie man būtų svarbūs.

Nenorėčiau bėgti prieš traukinį. Mano konkurentai yra stiprūs ir aš džiaugiuosi, kad mūsų organizacijai nori vadovauti keli stiprūs politikai.

– Tačiau pastarieji metai partijai lengvi nebuvo, vis dar tebesitęsia politinės korupcijos bylos, kurioje partija sulaukė kaltinimų, teisminis procesas. Kaip sekasi partijai, apžvelgiant pastaruosius metus?

– Sakyčiau, kad kaip tik pastarieji, šie 2019 metai partijai yra įvairiomis prasmėmis sėkmingi. Juodžiausi scenarijai, kuriuos mums beveik vienbalsiai prognozavo ir politikos ekspertai, apžvalgininkai, ir net kitų partijų lyderiai, nepasitvirtino. Buvo treji rinkimai. Tiek savivaldos, tiek Europos Parlamento rinkimuose mūsų rezultatas buvo solidus, apklausos taip pat rodo pakankamai gerus rezultatus ir yra potencialo augti. Manyčiau, kad šie metai įkvepia optimizmo, tvirtai stovime ant kojų ir turime pagrindo žvelgti į ateitį optimistiškai.

Kalbant apie vadinamąją „MG Baltic“ bylą, neabejotinai, mūsų interesas yra, kad ji kuo greičiau baigtųsi, kad teisingumas įsigaliotų, kad kaltieji būtų nuteisti, kad nekaltieji būtų išteisinti. Nesiekčiau būtų partijos pirmininke, jeigu nebūčiau tvirtai įsitikinusi, kad partija niekuo dėta.

– Vasaros pradžioje susikūrė nauja liberali partija, o jos lyderiai yra jūsų buvę kolegos. Kaip jūs žiūrite į šią situaciją – ar buvo ją galima išspręsti kitaip, neprarandant tokių ryškių partijos veidų, kaip Aušrinė Armonaitė ar Remigijus Šimašius?

– Bandyti sulaikyti žmones, kurie yra tvirtai apsisprendę išeiti, yra bergždžias reikalas. Tiek Aušrinė, tiek Remigijus buvo tvirtai apsisprendę išeiti. Tai yra politinis, pakankamai pragmatiškas sprendimas. Vilniaus miesto mero rinkimuose R. Šimašiui ėjimas su visuomeniniu komitetu atnešė solidžią pergalę. Tuščios yra kalbos apie tai, ką galima padaryti, kai politikai dėl vienų ar kitų priežasčių apsisprendžia kurti savo naują judėjimą. Toks buvo jų sprendimas. Gerbiu A. Armonaitę, linkiu jai sėkmės ir manau, kad ateityje kažkokių bendradarbiavimo galimybių tikrai neatmesčiau.