Lietuvoje

2019.08.22 15:29

Tarp dviejų totalitarinių režimų girnų: tėvą nužudė Lietuvoje, mamą ir dukrą ištrėmė

LRT.lt2019.08.22 15:29

„Žmogaus likimas visada priklauso nuo šeimos likimo, o šeimos likimas priklauso nuo šalies, kurioje jie gyvena, likimo. Mano tėvų likimas priklausė nuo Lietuvos ir Vokietijos likimo“, – sako Lietuvoje nacių ir sovietų represijas patyrusi vokietės ir žydo dukra Juliana Zarchi.

Rugpjūčio 23-iąją, kuri žymi 80-ąsias Trečiojo reicho ir Sovietų Sąjungos pakto metines, minime Europos totalitarinių režimų aukų atminimo dieną. Prisijunkite prie Europos atminimo ir solidarumo tinklo rengiamos viešosios kampanijos ir įsisekite šiai progai skirtą ženklelį ar užsidėkite specialų rėmelį savo „Facebook“ paskyroje. Sužinokite daugiau apie totalitarinių režimų smurtą patyrusius asmenis ir pasižiūrėkite vaizdo įrašą apie Julianą Zarchi, vokiečių ir žydų kilmės lietuvę, kurios gyvenimui neišdildomą įtaką padarė du režimai: nacių ir sovietų.

Moters tėvai susipažino Vokietijoje, tačiau 1933 Adolfas Hitleris atėjo į valdžią ir uždraudė kitų tautybių žmonėms tuoktis su žydais, todėl J. Zarchi tėvai atvyko į Kauną.

Kaune mylimieji susituokė Sinagogoje, o vėliau abu vėl sugrįžo į Vokietiją ir ten gyveno iki 1937 metų, kai valdžia jau nebeleido prasitęsti leidimo toliau gyventi šalyje. Sutuoktiniai norėjo išvykti gyventi į Angliją, tačiau neturėjo pinigų, todėl atvyko į Lietuvą.

Situaciją tada J. Zarchi lygina su dabartimi ir į Europą atvykstančiais pabėgėliais. Dabar atvykę pabėgėliai gauna paramą ir išmokas, o tada, jei kitai šaliai neatneši kokios nors naudos, tavęs nepriimdavo, sako pašnekovė. Dėl šios priežasties jos šeima ir negalėjo išvykti kitur, grįžo į Lietuvą ir patyrė dviejų totalitarinių režimų neapykantą ir represijas.

„Galvoju, kiek žydų būtų išgyvenę, jei Amerika ar kitos valstybės būtų juos įsileidę“, – apgailestauja ji.

Mėnuo traukinio vagone

Lietuvoje J. Zarchi tėtis dirbo žurnalistu. 1941 metais, kai Lietuvoje prasidėjo karo veiksmai, jis pasakė, kad kartu su visa redakcija trauksis į Rytus, į Rusiją. Tai buvo paskutinė jo žinia, prisimena J. Zarchi. Apie tėčio likimą moteris sužinojo tik 1944 metais, kai Lietuvoje pasirodė Tarybinė kariuomenė ir grįžo tėčio kolegos.

„Mums pasakė, kad tėtis su visa redakcija nepasitraukė – jis nuvyko į Ukmergę, o ten visa žydų šeima buvo nužudyta. Manau, kad jis žinojo, jog mama Lietuvoje jautėsi blogai – ji kalbėjo tik vokiškai, neturėjo pažįstamų. Man atrodo, kad jis norėjo būti arčiau mamos. O gal bijojo, kad juos išveš? Juos gal ir būtų išvežę, jei tėtis būtų ilgiau likęs, tačiau gal tokiu atveju būtų išgyvenęs? Kas žino... Juk dalis žydų, kuriuos išvežė į Jakutiją, liko gyvi“, – svarsto pašnekovė.

Anot J. Zarchi, žmonės persekiojami dėl savo kraujo, socialinės klasės, religijos ar politinių pažiūrų, tačiau sako ji, tai ne blogiausia – religiją žmogus gali pakeisti, politines pažiūras – taip pat.

„O ką gali padaryti, jei tavo kraujas ne tas?“, – graudinasi moteris.

J. Zarchi šeima nukentėjo ne tik nuo nacių – 1945 metais ją, dar mažą mergaitę, kartu su mama iš Lietuvos ištrėmė sovietai. Į Tadžikistaną išvežė todėl, kad mama vokietė. Tada J. Zarchi traukinio vagone suėjo septyneri.

Nors traukinys visą laiką važiavo į Šiaurę, vėliau staigiai pakeitė kryptį ir pasuko į Pietus. Moteris prisimena, kad tada niekas nesuprato, kodėl taip nutiko, tačiau vėliau paaiškėjo, kad buvo priimtas naujas įsakymas tremtinius vežti į Tadžikistaną, kur augo vertinga plono pluošto medvilnė. Būtent šios medvilnės surinkimui ir reikėjo darbo jėgos. Iki Tadžikistano traukinys važiavo visą mėnesį, o tada kelionė tęsėsi sunkvežimiais kalnuose.

Atminti. Rugpjūčio 23-ioji. Juliana Zarchi – vokiečių ir žydų kilmės lietuvė, pakliuvusi į totalitarinių režimų girnas

Viešoji kampanija „Atminti. Rugpjūčio 23-ioji“

Rugpjūčio 23-iąją šiemet minime 80-ąsias metines, kai buvo pasirašytas Molotovo-Ribentropo paktas, susitarimas tarp nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, kuris nutiesė kelią Antrajam Pasauliniam Karui ir jo pasekmėms – nuo masinių trėmimų, priverčiamojo darbo ir karo nusikaltimų iki Holokausto ir etninio valymo.

Kad pamąstytų apie tų įvykių reikšmę ir siekdami ją paaiškinti, bet visų labiausiai norėdami pagerbti tuos, kurie patyrė skausmą ir kančią, Europos atminimo ir solidarumo tinklas (ENRS) 2019-aisiais, kaip ir kasmet, jungiasi prie Europos totalitarinių režimų aukų atminimo dienos minėjimo.

Atminti. Rugpjūčio 23-ioji. Peteris Mansfeldas – jauniausia represijų auka po 1956-ųjų Vengrijos revoliucijos

Viešąja kampanija „Atminti. Rugpjūčio 23-ioji“ prisimenami tie, kurie patyrė Europos totalitarinių sistemų vardu vykdytą smurtą ir persekiojimą. Šiemet dėmesys skiriamas Julianos Zarchi likimui – tai vokiečių ir žydų kilmės lietuvė, kurios gyvenimui neišdildomą įtaką padarė du režimai: nacių ir sovietų. Jos istorija – nauja serija, kuri pratęs ankstesnių memorialinių įrašų pasakojimus apie žydę Malą Zimetbaum ir lenką Edeką Galińskį, Aušvico-Birkenau koncentracijos stovykloje susipažinusius įsimylėjėlius, ir apie Péterį Mansfeldą, jauniausią po 1956 m. Vengrijos revoliucijos vykusių represijų auką.

Atminti. Rugpjūčio 23-ioji. Mala Zimetbaum ir Edekas Galińskis – įsimylėjėliai, susipažinę Aušvico-Birkenau koncentracijos stovykloje

Kita esminė kampanijos dalis – ženkleliai su šią dieną simbolizuojančiais juodais kaspinais, dalijami Europos muziejuose ir memorialinėse vietose. Norintieji tokį ženklelį įsigyti turėtų jį užsisakyti el. paštu parašę adresu office@enrs.eu arba apsilankę vienoje iš enrs.eu/august23 puslapyje išvardytų vietų. Ženklelis turi ir savo elektroninę versiją – „Facebook“ profilio nuotraukos rėmelį, kurį rasite ENRS puslapyje adresu www.facebook.com/enrs.eu arba pasinaudoję šia nuoroda: bit.ly/23august-fb-frame.

Tiek vaizdo įrašai, tiek ženkleliai taip pat bus pristatyti ir oficialiame ES Europos totalitarinių režimų aukų atminimo dienos minėjime, kuris šiemet rengiamas Varšuvoje.

Daugiau informacijos apie kampaniją anglų kalba rasite ENRS svetainėje adresu www.enrs.eu.