Kai 1989 metų rugpjūčio 23 dieną 19.00 valandą beveik du milijonai žmonių Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje susikibo rankomis, jie tuo metu dar daug ko nežinojo. Jie nežinojo, kad sovietinė imperija jau yra parengusi planus, kaip juos parklupdyti. Nežinojo, kad vos po šešių mėnesių Lietuva paskelbs nepriklausomybę, nežinojo, kad po dvejų metų žlugs Sovietų Sąjunga, o Baltijos valstybes pripažins tarptautinė bendruomenė. Nežinojo, kad okupacinė kariuomenė Lietuvą paliks po ketverių metų.
Kaip ir nežinojo, kad Baltijos kelią 2013 metais pakartos katalonai, o 2019 metais tokia iniciatyva gims tolimame Honkonge. Tačiau jie žinojo vieną dalyką: Baltijos kraštai nori laisvės. Ir valia taikiai siekti nepriklausomybės buvo stipriausias ginklas, prieš kurį negalėjo atsilaikyti jokia kariuomenė. Tai buvo vienas iš retų momentų žmonijos istorijoje, kai žmonės, kurie rankose turėjo tik kardelius, tapo jėga, neįveikiama jokiai karinei galiai.
O kaip viskas prasidėjo? Baltijos kelio nesuprasime, jei trumpam negrįšime į prieškario istoriją.
1939-ieji
Nacistinė Vokietija Europoje darėsi vis stipresnė ir agresyvesnė. O Sovietų Sąjunga niekada net ir neatsisakė minties sukelti revoliuciją Europoje bei įtvirtinti bolševikinį režimą. Ir šios dvi šalys turėjo kai ką bendro.
Tarptautinė bendruomenė buvo apstulbusi, kai sužinojo, jog šios dvi totalitarinės valstybės 1939 m. rugpjūčio 23 dieną sudarė sąjungą. Bet tai dar ne viskas. Šalia taikos susitarimo buvo ir slaptieji protokolai, kuriais buvo pasidalyta Rytų Europa, tarp jų ir Baltijos valstybės.
Šio pakto pasekmių ilgai laukti nereikėjo. 1939 m. rugsėjo 1 dieną Vokietija užpuolė Lenkiją. Prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. O nepraėjus metams sovietai okupavo Lietuvą, Latviją ir Estiją.
Šių valstybių gyventojų laukė didelės kančios. Vien tik iš Lietuvos buvo ištremta ir lageriuose įkalinta daugiau kaip 3000 000 žmonių. Po Antrojo pasaulinio karo daugelis vyrų ir moterų išėjo į miškus ir ginklu priešinosi okupantams. Tai buvo ilga ir kruvina kova. Sovietai nužudė per 20 000 asmenų. Ant Lietuvos nepriklausomybės kapo buvo sušoktas stalinistinis sovietinių kareivių šokis.
Tačiau kova nebuvo baigta. Ji tęsėsi. Ši data, kuri lėmė Baltijos kraštų okupaciją, tapo svarbiu simboliu siekiant laisvės.
Kiekviena lazda turi du galus. Šis posakis puikiai tinka šiai istorijai. Rugpjūčio 23 dieną pasirašyti slaptieji Molotovo ir Ribbentropo protokolai turėjo užtikrinti šių totalitarinių valstybių galybę ir jų viešpatavimą Europoje. Nacistinė Vokietija žlugo pralaimėjusi Antrąjį pasaulinį karą. O Sovietų Sąjungos subyrėjimo reikėjo dar palaukti. Ir kokia ironija, kad būtent ši data, šie slaptieji protokolai tapo vienu iš tų akmenėlių, kurie vedė prie jos griūties.
Kova okupuotoje Lietuvoje
Vakaruose Molotovo–Ribentropo pakto slaptieji protokolai buvo puikiai žinomi, kaip ir jų pasekmės. Tačiau sovietinė valdžią į tai nekreipė dėmesio, ji neigė Molotovo–Ribentropo pakto slaptuosius protokolus. Esą tėra klastotė. Kodėl? Todėl, kad, pripažinus juos, reikėtų pripažinti, jog Sovietų Sąjunga neteisėtai okupavo Baltijos kraštus. To komunistinis režimas negalėjo leisti.
Šį sovietinės valdžios Achilo kulną pastebėjo Lietuvos rezistentai. Vienas iš jų – Antanas Terleckas, kuris 1978 įkūrė pogrindinę organizaciją – Lietuvos laisvė lygą – ir nenuilstamai kartojo, jog Lietuva laisvę atgauti galės tada, kai sovietai bus priversti pripažinti, jog slaptieji Molotovo–Ribentropo pakto protokolai tikrai egzistavo. Kaip parodys istorija, jis buvo teisus.
1979 metai. Sovietų Sąjunga atrodo nepajudinama. Tačiau tuo metu įvyko kai kas nepaprasto. Minint 40-ąsias šio pakto metines, rezistentai išplatino pareiškimą, kuriame smerkiami slaptieji protokolai. Svarbu, kad pasirašė ne tik Baltijos kraštų rezistentai, bet ir rusai, tokie kaip Andrejus Sacharovas ar Sergejus Kovaliovas.
Šiek tiek vėliau buvo sulaukta ir Vakarų Europos politinės bendruomenės reakcijos. 1983 metais sausio 13 dieną, Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją, kurioje konstatavo, kad Baltijos valstybės turi teisę į apsisprendimo teisę. Be to, toje rezoliucijoje pripažino, kad Lietuva, Latvija ir Estija yra okupuotos. Aišku, tai buvo širdžiai malonios deklaracijos, bet jos nekeitė padėties.
1985 metais į valdžią atėjo M. Gorbačiovas. Jis puikiai suprato, kad Sovietų Sąjunga – tai milžinas molinėmis kojomis. Nepaisant karinės galios, ekonomika silpna, visuomenės moralė pakrikusi. Reikėjo pertvarkų.
Todėl jis paskelbė „perestroiką“. Kalbėjo apie viešumą, demokratiją, pradėjo bendrauti su Vakarais, nusprendė mažinti karinę įtampą. Papūtė nauji vėjai, pasaulis suprato, kad galima baigti šaltąjį karą.
Pasikeitus aukščiausio Sovietų Sąjungos lyderio retorikai, Lietuvos rezistentai nusprendė išbandyti, kiek jo kalbos yra vertos, ir 1987 metų rugpjūčio 23 dieną prie Adomo Mickevičiaus paminklo suorganizavo mitingą, kuriuo priminė gėdingus Molotovo–Ribentropo pakto slaptuosius protokolus. Tai buvo iki tol dar neregėtas žingsnis. Tada susirinko nedaug žmonių – vos keli šimtai. Tačiau niekas dar nežinojo, kaip greitai padėtis pasikeis.
Sąjūdžio galia
1988 metų birželio 3 dieną įkuriamas Sąjūdis. Jo pradinė mintis – realiai įgyvendinti M. Gorbačiovo viešai skelbiamą politiką – viešumą, demokratizavimą ir liberalizavimą.
Tačiau labai greitai Sąjūdis pavirto masiniais mitingais, kuriuose laisvai plevėsavo iki tol uždrausta Lietuvos vėliava, viešai buvo giedamas tarpukario Lietuvos himnas, prisimenama sovietų nuslėpta istorija.
Tai iš tiesų buvo svarbus momentas, nes visi jautė, kad vyksta kažkas nepaprasto. 1988 metų rugpjūčio 23 dieną Vingio parke susirinko šimtatūkstantinė minia paminėti slaptųjų sovietų ir nacių protokolų. Koks skirtumas – dar prieš metus tik maža dalis žmonių išdrįso viešai paminėti šią datą, o tada tokių buvo šimtai tūkstančių. Šie vaizdai kėlė mintį, kad kažkas gali keistis.
Baltijos šalys neturėjo savo kariuomenės, bet turėjo šį tą daugiau – norą ir valią būti laisvi. Apie Lietuvos nepriklausomybę pradėta vis drąsiau mąstyti. Tačiau, norint ją pasiekti, reikėjo, kad sovietai pripažintų neteisėtais slaptuosius Molotovo–Ribentropo pakto protokolus.
Atėjo 1989-ieji, – sukako 50 metų nuo šio gėdingo Hitlerio ir Stalino susitarimo. Buvo pradėta galvoti, kaip paminėti šią datą. Taip gimė Baltijos kelio idėja. Beje, iš pradžių buvo mintis, jog gyva grandinė sujungtų ne tik Baltijos kraštus, bet ir Lenkiją. Tačiau to buvo atsisakyta. Šiaip ar taip, Lietuvą nuo Lenkijos skyrė SSRS siena. Su pasieniečiais gražiuoju nesusitarsi, o erzinti sovietinio meškino nesinorėjo.
Baltijos kelio idėja lietuvių, latvių ir estų buvo aptarta Baltijos tarybos posėdyje. O rugpjūčio 12 dieną Cėsyje buvo sudėti galutiniai taškai ir priimtas nutarimas, kuriame taip sakoma: „Baltijos kelias – tai Europos kelias, Baltijos kelias – tai paskutinis kolonijinių teritorijų išlaisvinimo Europoje kelias, Baltijos kelias – mūsų bendrų namų pastatymo kelias!“
Tuo metu vyko dar vienas mūšis dėl slaptųjų protokolų ne kur kitur, o pačioje Maskvoje. Į SSRS liaudies deputatų suvažiavimą jau buvo išrinkti ir Sąjūdžio atstovai. Būtent jų kartu su latviais ir estais atkaklumu buvo sukurta komisija, kuri turėjo pateikti išvadas dėl Molotovo–Ribentropo pakto. Šis mūšis nebuvo lengvas. Juk sovietai vis dar neigė, kad egzistavo slaptieji protokolai. Tokios nuomonės laikėsi net pats M. Gorbačiovas, nors, kaip liudija vėliau išslaptinti dokumentai, jis tikrai žinojo, kad tie slaptieji protokolai egzistavo.
Buvo tikimasi, kad komisija savo išvadas pateiks iki rugpjūčio 23 dienos, tačiau to neįvyko. Kodėl taip atkakliai sovietai – o ir pats M. Gorbačiovas – bandė juos nuslėpti? Ko jie tikėjosi? Atsakymas paprastas. Puikiai suprato, kad pripažinę slaptuosius protokolus, kurie nulėmė Baltijos šalių okupaciją, jie pripažintų sovietų valdžios neteisėtumą šiose šalyse. Tai būtų pirmas žingsnis į šių kraštų laisvę. O jei iš Sovietų Sąjungos pasitrauks Baltijos šalys, tuomet jų pavyzdžiu norės pasekti ir kitos respublikos. M. Gorbačiovas galvojo, kaip pertvarkyti Sovietų Sąjungą, bet ne kaip ją sugriauti.
Tačiau lietuviai mažai paisė M. Gorbačiovo planų. Tą vasarą buvo pradėti rinkti parašai po peticija dėl okupacinės kariuomenės išvedimo. Tai jau buvo labai rimtas akibrokštas imperijai. O kartu ir nerimas, kaip ji į tai reaguos.
Sovietai bando sustabdyti Baltijos tautas
KGB sekė procesus Baltijos šalyse. Ir jiems tai tikrai nepatiko. Tad jie tikrai kūrė planus, kaip sustabdyti laisvės trokštančius žmones ir išsaugoti sovietų imperiją.
1989 metų gegužės 11 dieną įvyko TSKP CK Politinio biuro posėdis. Jame buvo aptarinėjamas ir Lietuvos klausimas. Kremlius jau suprato, ko siekia lietuviai. M. Gorbačiovas užbaigė šį posėdį tokia fraze: „Lietuva neišstos – patikėkit. Jiems vakariečiai praplovė smegenis.“ Tačiau tai neįtikino kitų aukštų sovietinių funkcionierių.
1989 metų liepos 4 dieną Kremliuje įvyksta TSKP CK Politinio biuro Komisijos posėdis dėl Baltijos kraštų. Jame KGB vadas Vladimiras Kriučkovas labai aiškiai pasako: „Pagrindinis Pabaltijo separatistų tikslas – išstoti iš SSRS. Pabaltijo pavyzdžiu gali pasekti Moldova, Užkaukazės respublikos, ir šio proceso bus neįmanoma sustabdyti.“
Esant tokioms nuotaikoms tarp aukščiausių Sovietų Sąjungos vadovų, KGB ėmėsi žingsnių, kurie turėjo sustabdyti lietuvius.
1989 metų rugpjūčio 9 dieną LTSR KGB vadovas Eduardas Eismuntas parašė slaptą raštą Lietuvos komunistų partijos centro komitetui, kuriame ramina, jog bent jau Vakarų Vokietija tikrai neskubės pripažinti, jog slaptieji Molotovo–Ribentropo pakto protokolai pažeidė tarptautinės teisės principus. Tuo, matyt, norėta paskatinti Lietuvos komunistus laikytis toliau Sąjūdžio.
1989 metų rugpjūčio 10 dieną Kalnų parke įvyko „Jedinstvos“, kuri pasisakė už Sovietų Sąjungos išlikimą, mitingas. Jame buvo smerkiami lietuvių laisvės siekiai.
Negana to, Sąjūdis pradėjo gauti žinias, kad sąjunginio pavaldumo įmonėse bus organizuojami streikai. Netgi buvo išspausdintos instrukcijos, kaip tuos streikus organizuoti.
Vilniaus krašte buvo vis smarkiau agituojama, kad paskelbtų autonomiją. KGB norėjo Lietuvoje sukurti konfliktų židinį kaip Kalnų Karabache ar Padniestrėje.
1989 metų rugpjūčio 15 dieną „Pravdoje“ pasirodė Baltijos šalis įspėjantis straipsnis. Jame buvo rašoma: „Suaktyvėjo atvirai antitarybinės grupuotės. Aštrinama tautinės isterijos situacija. Tam tikros jėgos aktyviai agituoja už respublikos išstojimą iš Tarybų Sąjungos.“
Už šių veiksmų ryškėja KGB plano užmačios – reikėjo išprovokuoti konfliktus, riaušes Baltijos šalyse. Tada prisidengiant tvarkos atkūrimu įvesti kariuomenę ir karinę padėtį Baltijos kraštuose. Taip būtų užgniaužtas nepriklausomybės siekis.
Verdant šiai užkulisinei kovai artėjo rugpjūčio 23 diena. Diena, kai Baltijos kraštų žmonės turėjo susikibti rankomis. Šalia artėjančio džiaugsmo buvo jaudulys, ar pavyks ši akcija. Tačiau akcija pavyko. Atvyko daugiau žmonių, nei buvo tikėtasi. Baltijos kelias sulaukė milžiniško Vakarų žiniasklaidos dėmesio. Tačiau imperija nesiruošė pasiduoti. Iš prisiminimų, išslaptintų dokumentų galima teigti, jog buvo ruošiamasi įvesti ypatingąją padėtį Lietuvoje, o drauge sunaikinti Sąjūdį ir palaidoti nepriklausomybės viltis ilgam laikotarpiui.
Imperijos smūgiai
M. Gorbačiovas tuo metu poilsiavo Kryme. Baltijos kelią jis pamatė per televizorių. Jo nuotaika subjuro. Kas jau kas, bet jis tikrai suprato, ką tai reiškia. Milijonai susikibusių rankomis žmonių rodė, kad nepriklausomybės nori ne saujelė ekstremistų, kaip jis aiškino politbiuro nariams ir Vakarų lyderiams, bet dauguma žmonių.
Įpykęs jis paskambino į Kremlių ir davė nurodymą paruošti Komunistų partijos centro komiteto pareiškimą dėl Baltijos šalių. Jo nurodymas buvo pradėtas vykdyti.
Kitą dieną, rugpjūčio 24-ąją, vis dar įsikarščiavęs M. Gorbačiovas paskambino Lietuvos komunistų partijos lyderiui Algirdui Brazauskui ir griežtai pasakė, kad Sąjūdžio lyderiai peržengė visas ribas. Anot jo, „Tam tikri žmonės stokoja saiko jausmo ir pamiršta, kokiu metu, kokioje epochoje, kokioje valstybėje gyvename.“
Lietuvos išstojimas iš Sovietų Sąjungos, M. Gorbačiovo teigimu, yra fiziškai nepasiekiamas ir nerealus. Taip pat jis teigė, kad pasaulis, o ypač Europa, labai skeptiškai ir ironiškai vertina Baltijos kraštų nepriklausomybės siekius. Ir dar pridėjo: „Jei Lietuvoje ir toliau procesai vyks taip, tokia kraštutine linkme, tai aš nebūsiu jūsų draugas.“ Šis pokalbis nieko gero nežadėjo.
O „Pravdoje“ pasirodė straipsnis, kuriame buvo smerkiamas Baltijos kraštų noras atsiskirti. Ten buvo rašoma, kad Sąjūdis vykdo „moralinį bei fizinį terorą prieš tuos, kurie nesutinka su jo kursu“. Tai buvo atvira demagogija.
1989 metų rugpjūčio 27 dieną padėtis dar labiau įkaito, nes dienos šviesą išvydo M. Gorbačiovo nurodymas – grėsmingas TSKP CK pranešimas apie Baltijos kelią. Ten buvo aiškių užuominų apie tai, kad gali būti panaudota jėga: „Nueita toli. Pabaltijo tautų likimui gresia rimtas pavojus. Žmonės turi žinoti, į kokią bedugnę stumia nacionalistiniai lyderiai. Jeigu jiems pavyktų pasiekti savo tikslus, padariniai tautoms gali būti katastrofiški. Gali iškilti klausimas dėl jų gyvybingumo. [..] Kai kur atsirado reali tikro pilietinio konflikto, masinių susirėmimų gatvėse su sunkiais padariniais grėsmė.“
Visa tai atrodė kaip atviras grasinimas. Tačiau greitai paaiškėjo viena aplinkybė. TSKP CK negalėjo priimti tokio nutarimo, nes tuo metu atostogavo. Šis faktas susilpnino jo svorį.
Tačiau užkietėję komunistai su šiuo pareiškimu siejo dideles viltis, kad įvykių eiga bus pasukta visai kita linkme. Jegoras Ligačiovas savo prisiminimuose rašo: „Esu įsitikinęs, kad jeigu centras ir žiniasklaida savo darbe tuomet būtų vadovavęsi pareiškimo dvasia, tolesni įvykiai būtų pakrypę visaip kitaip, ir Baltijos respublikų nebūtų ištikusi politinė krizė.“ Kitaip tariant, jei sumanymas būtų buvęs įgyvendintas, Baltijos šalių kelias į nepriklausomybę būtų daug sunkesnis.
Ir iškyla klausimas: o kas gi sustabdė sovietus nuo karinės jėgos panaudojimo? Priežasčių daug, viena svarbiausių – Maskva išsigando Vakarų pasaulio reakcijos. Visoje Vakarų žiniasklaidoje buvo kalbama apie Baltijos kelią.
Siųsti tankus ir kareivius prieš taikius žmones būtų atrodę labai blogai. Be to, tikriausiai žinodamas apie įtemptą padėtį, Jungtinių Valstijų prezidentas Georges Bushas dar rugpjūčio 28 dieną pareiškė, kad, nepaisydamas grėsmingo pareiškimo, M. Gorbačiovas nenaudos karinės jėgos Baltijos šalyse.
Po daug metų M. Gorbačiovas savo prisiminimuose parašė: „nepriklausomai nuo to, kokį vaidmenį kuriant šį dokumentą atlikau aš, turiu pripažinti, kad reaguodamas į įvykius pasidaviau emocijoms“.
Negana to, rugsėjo 20 dieną JAV Senatas priėmė senatoriaus Roberto W. Kasteno parengtą rezoliuciją, kurioje pasmerktas Molotovo–Ribentropo paktas ir jo padariniai, JAV prezidentas paragintas kelti Baltijos valstybių nepriklausomybės klausimą visais diplomatiniais kanalais.
Ta proga KGB parašė slaptą pažymą, kurioje liūdnai konstatavo, kad toks žingsnis reiškia, jog „JAV administracija palaipsniui atsisako savo ankstesnės nesikišimo į SSRS vidaus reikalus politikos.“
1989 metų gruodžio 24 dieną SSRS liaudies deputatų suvažiavimas pritarė A. Jakovlevo komisijos išvadoms dėl SSRS–Vokietijos 1939 m. sutarčių įvertinimo ir pripažino šių sutarčių slaptuosius protokolus teisiškai nepagrįstais ir negaliojančiais nuo jų pasirašymo momento.
Vienas Baltijos kelio tikslų buvo pasiektas. Kaip palyginti greitai buvo pasiekta reali nepriklausomybė. Baltijos kelio istorija yra apie tai, kad kartais istorijoje taip nutinka, jog taikūs žmonės tik su gėlėmis rankose būna žymiai stipresni už tankus ir raketas. Gal todėl ši akcija ir šiandien įkvepia žmones įvairiuose planetos kampeliuose.
