Nesakau, kad viskas išėjo taip, kaip mes planavome, interviu LRT.lt apie užsitęsusias derybas dėl valdančiosios koalicijos pasakojo Lietuvos socialdemokratų darbo partijos (LSDDP) pirmininkas Gediminas Kirkilas. Patyręs politikos vilkas neslėpė, kad sunkiausia buvo derėtis dėl Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, vietoje kurios LSDDP gavo, G. Kirkilo teigimu, sunkesnę ministeriją. Vis dėlto „socialdarbietis“ tiki, kad jo vadovaujama partija dar sustiprins pozicijas, deleguodama savo atstovus į kai kurias geidžiamas ministerijas.
– Derybos dėl valdančiosios koalicijos baigtos, ministrų kabinetas yra suformuotas. Ar Jūs esate patenkintas šių procesų rezultatais?
– Mes esame patenkinti. Mūsų frakcijos dydis yra toks, koks yra, – nei daugiau, nei mažiau nepadarysi. Mes turime du savo deleguotus ministrus – Liną Linkevičių ir Andrių Palionį. Taip pat dar yra sutarta dėl galimų viceministrų kitose pozicijose, bet tai paaiškės ateityje. Seime mūsų pozicijos nesikeičia – beveik visi frakcijos nariai turi kažkokias pozicijas arba komitetuose, arba vadovauja delegacijoms.
Svarbiausias dalykas, mano požiūriu, buvo sudaryti koaliciją. Kodėl? Todėl, kad dabar turime naują prezidentą, naują Europos Komisiją, naują finansinę perspektyvą, kurioje yra labai svarbių klausimų Lietuvai, tarp kurių – žemės ūkio išmokos, sanglaudos politika. Kol kas yra numatyta mažiau, negu Lietuva ir kai kurios kitos šalys norėtų. Bus sunkios derybos.
Tiesą sakant, derybų metu viskas buvo išmėginta. Buvo praktiškai derėtasi vos ne su visomis partijomis. Man šiek tiek keista, kad opozicinės partijos nerodė jokio entuziazmo prisiimti valdžios atsakomybę.
Įvertinant bendrą situaciją, įvertinant, kad pavasarį buvo treji rinkimai ir visi turėjo visokių tarpusavio santykių, visi apie visus visko prišnekėjo, sakyčiau, kad derybos buvo gana sėkmingos.
– Užsiminėte apie „socialdarbiečių“ kandidatus į viceministrus. Apie kokias atsakomybės sritis arba apie kokias ministerijas kalbate?
– Mes vėl grįžtame prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM). Greičiausiai čia mėginsime siūlyti viceministrus. Aišku, keletas mūsų viceministrų bus Teisingumo, Užsienio reikalų, Žemės ūkio ministerijose.
– Sugrįžkime prie derybų dėl koalicijos pradžios. Jūs akcentavote, kad norite SADM, Jums buvo priskirta Seimo pirmininko pozicija, bet nei to, nei to negavote. Tad ar tikrai viskas įvyko taip, kaip planavote, ir ar tikrai esate patenkintas?
– Nesakau, kad viskas išėjo taip, kaip mes planavome. Bet dar kartą pažymiu – derybomis esame patenkinti. Tikslas buvo turėti aiškią Vyriausybę. Kodėl? Todėl, kad reikia normaliai užbaigti kadenciją, nes, jeigu mes jos normaliai neužbaigsime, visi, bent jau valdančiosios koalicijos partneriai, pralaimės. Taigi, siekiant kažkokių pozicijų Vyriausybėje ir kitur, svarbiausias tikslas turėti koaliciją.
– Ar Jums, kaip patyrusiam derybininkui, šios derybos dėl koalicijos buvo sunkios?
– Ne. Manau, kad mes turime suprasti, turėjome suprasti nuo 2000 m., kad Lietuvoje bus koalicijos iš kelių partijų. Mažiausiai iš dviejų, dažniausiai – iš trijų, o kartais, kaip šį kartą, reikia ir keturių partijų. Tokių situacijų dažniausiai pasitaiko Skandinavijos šalyse, o ir mes tokį modelį esame įsidiegę. Todėl partijoms teks išmokti susitarti.
– Kuris derybų etapas buvo sunkiausias arba dėl ko derėtis buvo sunkiausia?
– Keista, bet derybų dėl Seimo pirmininko pozicijos visiškai nebuvo. Mums ši pozicija buvo pasiūlyta ir tiek. Tai mes niekada neatsisakome tokių pasiūlymų.
Sunkesnės derybos buvo dėl SADM. Kodėl mes ją akcentavome? Todėl, kad mes daugiausia pasiūlymų į tą veiksmų planą pateikėme iš socialinės srities. Be to, mes turime žmonių šioje srityje. Mes ir dabar turime Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkę, buvusią (sveikatos apsaugos – LRT.lt) ministrę (Rimantę Šalaševičiūtę – LRT.lt), turime dar keletą frakcijos ir ne frakcijos narių, kurie galėtų į SADM eiti. Dėl šios ministerijos buvo derėtis sunkiausia.
Mūsų koalicijos partneriai persigalvojo ir pasiūlė mums, sakyčiau, gerokai sunkesnę ministeriją (Žemės ūkio – LRT.lt), kuri dabar yra transformacijos etape. Bet manau, kad tai yra geras iššūkis Andriui Palioniui. Manau, kad apskritai visiems politikams būtina pabūti vykdomąją valdžią, pamėginti, nes eiliniai parlamentarai ne visada supranta vykdomosios valdžios situaciją, jos reikalus.
Sunkiausia buvo pačioje pradžioje. Nes po prezidento rinkimų buvo labai daug aistrų, ypač pačios didžiausios valdančiosios partijos viduje. Tad buvo sunkiausia pradėti. Mes galvojome, kad galima buvo derybas užbaigti dar nepasibaigus Dalios Grybauskaitės kadencijai, bet to nepavyko padaryti.
– Ar teisingai supratau, kad kiečiausias riešutėlis derybose Jums buvo „valstiečiai“?
– Iš vienos pusės, jie turi savo poziciją, iš kitos pusės, reikia pasakyti, kad jų lyderis Ramūnas Karbauskis laikosi savo žodžio. Kitus koalicijos partnerius reikėjo įtraukti – turiu omeny Lietuvos lenkų rinkimų akciją-Krikščioniškų šeimų sąjungą (LLRA-KŠS). Jie labai ilgai abejojo, ar dalyvaus koalicijoje, svarstė, ar jiems apsimoka. [...] LLRA-KŠS reikėjo apsispręsti, jie nusprendė įsitraukti į valdžią ir manau, kad jie teisingai pasirinko.
– Be LLRA-KŠS nebūtų pavykę suburti valdančiosios koalicijos?
– Praktiškai be jų turėti daugumos koaliciją nebūtų pavykę.
– LLRA-KŠS, tai žinodami, turbūt derybose galėjo būti kategoriškesni?
– Taip, jų pozicijos buvo stipresnės, todėl santykinai jie tikrai išsikovojo nemažas pozicijas. Tai yra visiškai normalu.
– Derybų dėl koalicijos metu Jūs žiniasklaidai nedalijote detalių komentarų, bet, jei prabildavote, Jūsų teiginiai būdavo paneigti. Turiu omeny, pavyzdžiui, Jūsų pareiškimus, kad LSDDP pažadėta SADM (vėliau S. Skvernelio atstovai tai paneigė), jog koalicijos sutartis negalios, jei Viktoras Pranckietis nebus atstatydintas iš Seimo pirmininko pareigų (anksčiau taip sakėte, bet vėliau teigėte, kad tai yra komentatorių išsigalvojimai). Tai buvo nesusikalbėjimo su koalicijos partneriais pasekmė, nuovargis, o gal tai buvo Jūsų apgalvota komunikacijos forma, kurios mes, žurnalistai, nesupratome?
– Taip, aišku, čia yra apgalvota komunikacijos forma, nes derybose yra visokių taktinių sprendimų – kartais tenka derybų partnerius ir paspausti. Bet tai, ką aš pasakiau dėl Seimo pirmininko pozicijos, lieka ir dabar. Gali būti ir taip, kad visa koalicijos sutartis nebus įvykdyta. Nieko baisaus čia neatsitiks. Tik klausimas, kokius prioritetus kelia kiekviena partija.
Mes nekeliame tokio uždavinio, kad turime viską, ką planavome, preciziškai pasiekti. Puikiai suprantame ir savo galimybes, ir atsakomybę. Pagrindinis interesas, kaip ir minėjau, yra tai, kad valdančioji koalicija būtų. Net sakyčiau, kad ir opozicinėms partijoms yra interesas, kad koalicija būtų, nes kuo ilgiau vyktų derybos, tuo dažniau būtų klausiama, kodėl jie nedalyvauja. Ne mažesnį interesą, kad būtų koalicija, turi ir prezidentas. Jam pradėti kadenciją nuo tam tikros sumaišties, nemanau, kad yra naudinga. Juo labiau, manau, jis pats puikiai supranta, kad labai rimti uždaviniai kyla Lietuvai Europos Sąjungos fone.
– Seimo pirmininko pozicijos drama prasidėjo nuo memorandumo dėl koalicijos, kuriame buvo pažymėta, kad LSDDP siūlo kandidatūrą į šias pareigas. Vėliau Jūs minėjote, kad pats kandidatuotumėte į parlamento pirmininkus, tačiau dar vėliau, V. Pranckiečiui nesitraukiant, aiškinote, kad Jums Seimo pirmininko kėdės nereikia, o šią poziciją Jums įsiūlė „valstiečiai“. Gal galite paaiškinti šios istorijos posūkius?
– Memorandumas prasidėjo nuo klasikos: didžiausia koalicijos frakcija turi ministrą pirmininką, o antroji pagal dydį turi Seimo pirmininką. Tokia deklaracija buvo priimta ir tiek. Nuo to viskas ir prasidėjo. O dabar kas čia, kiek buvo suinteresuotas, yra jau kitas klausimas. Kaip Jūs matote, mes čia labai didelių interesų neturime. Koalicija sudaryta, o kaip bus ateityje su Seimo pirmininku, aš jau net ir nežinau. Nelabai mes tuo ir domimės. Ar sieks „valstiečiai“ Seimo pirmininką pakeisti? Panašu, kad Seimo pirmininkas jų netenkina. Jie turbūt galvoja, kad Seimo pirmininkas nesilaiko partijos politikos ar programos. Iš dalies, kiek aš matau ir Seimo valdyboje, gana keista situacija susidariusi.
– Ar kažką panašaus per savo darbo Seime patirtį esate matęs?
– Nelabai. Prisimenu Česlovą Juršėną. Taip, formaliai Seimo pirmininkas nėra frakcijos narys, bet jis priklauso daugumai. 1992–1996 m. tą daugumą turėjo viena partija ir visą laiką dirbdavome su Seimo pirmininku. Bet jis, aišku, turi būti visų Seimo pirmininkas. Dabar yra susidariusi keista situacija, kai Seimo pirmininkas yra palaikomas tik opozicijos. Nežinau, kaip čia mes dirbsime.
– Bet kaip išspręsti šią dilemą? Sakėte, kad „socialdarbiečiai“ nepadės rinkti parašų Seimo pirmininko atstatydinimo procedūrai.
– Ką tas parašų rinkimas duoda? Parašų rinkimas jokios reikšmės neturi, nebent simbolinę – kad „valstiečiai“ parodytų savo deleguotam Seimo pirmininkui, jog jo nepalaiko. Mums viso šito nereikia, nes balsavimas vyks slaptai. Žmonės gali pasirašyti vienaip, o balsuoti kitaip. Prisiminkime slaptą balsavimą prezidento Rolando Pakso apkaltos metu, kai jo visa komanda tikėjosi ir sakė, kad su visais sutarta nebalsuoti, bet vis tiek buvo nubalsuota.
– Yra kokių alternatyvų slaptam balsavimui V. Pranckiečio atveju?
– Nieko nebūtina daryti. Dirbti mes galime, Seimas tikrai dirbs. Tiesiog valdančioji koalicija tam tikra prasme bus šiek tiek silpnesnė, negu galėtų būti. Kuomet konservatoriai turėjo daugumą ir Seimo pirmininku rinko Arūną Valinską, tai slaptu balsavimu jo pirmą kartą neišrinko, nors visi buvo sutarę išrinkti. Vėliau dalis galvojo, kaip čia gali būti, kad žmogus, pirmą kartą patekęs į parlamentą, renkamas Seimo pirmininku. Panaši situacija buvo ir su V. Pranckiečiu, jis juk taip pat pirmą kartą į parlamentą pateko. Šiaip tokie atvejai kituose Europos šalių parlamentuose yra labai reti. [...]
Buvo panaši situacija, kai Darbo partija atstatydino Vydą Gedvilą (iš Seimo pirmininko pareigų – LRT.lt) be aiškių, matomų priežasčių. Bet V. Gedvilas, mano požiūriu, tada pasielgė europietiškai. Partija jį delegavo, vėliau norėjo pakeisti, tai jis ir atsistatydino. O dabar matome kitą situaciją.
– Bet Jums pačiam nėra apmaudu, kad situacija dėl Seimo pirmininko susiklostė būtent taip? Jūs juk buvote pasirengęs, jei partija deleguotų, imtis šios atsakomybės.
– Kiekvienas politikas turi būti pasiruošęs viskam. Aš 2006 m. irgi nesiruošiau būti premjeru. Niekas nežinojo, kad taip atsitiks. Niekas nežinojo, kad atsistatydins Algirdas Brazauskas, kad koalicija subyrės ir reikės kurti mažumos Vyriausybę. Kadangi neplanuoji, tai neturi daug lūkesčių. Tai ir dabar aš lygiai taip pat jaučiuosi. Jeigu reikės, imsimės atsakomybės, jei nereikės – dirbsime toliau.
– LSDDP derybose kėlėte penkis reikalavimus: didesni vaiko pinigai, nemokamos bakalauro studijos, valstybės remiamų pajamų padidinimas, miško kirtimų normos sumažinimas, nemokamas maitinimas pradinukams. Ar išgirdote iš koalicijos partnerių užtikrinimą, kad šie pasiūlymai bus įgyvendinti?
– Beveik visi šie punktai ir yra įtraukti į Vyriausybės priemonių planą. Svarstydami biudžetą, net neabejoju, mes prie šitų klausimų grįšime. Partneriai norės ar nenorės, mes vis tiek šiuos klausimus inicijuosime. Teks priimti sprendimus Seime ir Vyriausybėje.
Nemokamos bakalauro studijos yra įtrauktos į Vyriausybės priemonių planą, miškų kirtimo normos sumažinimui taip pat yra pritarta. Manau, kad mes šiuos tikslus tikrai pasieksime. Galbūt sunkiausias klausimas bus nemokamos bakalauro studijos, nes reikia aiškintis, kokia dabar yra padėtis, koks priėmimas, kiek tai yra aktualu. Bet, turint omenyje, kad daugelyje šalių ši, pirma, mokslo pakopa dažniausiai yra nemokama arba remiama, mes susiduriame su labai didele konkurencija. Kad mūsų vaikai, jaunimas mokytųsi čia, Lietuvoje, manau, turime siekti nemokamų bakalauro studijų.
– Ar dar sieksite įteisinti Seimo narių rentas?
– Mes šito klausimo nekelsime. Mes jo ir nekėlėme. Šitas klausimas buvo įtrauktas, kadangi Irena Šiaulienė buvo šio klausimo iniciatorė dar praėjusioje Seimo kadencijoje. Pačioje pradžioje koalicijos partneriai su tuo kaip ir sutiko, bet vėliau atsisakė. Bet tai nėra pats aktualiausias klausimas. Tiesa, aš bendrauju su buvusių parlamentarų klubu ir galiu pasakyti, kad daug kam tai yra labai aktualus klausimas. Bet dabar jau jokių šansų ir jokios politinės valios priimti sprendimą šiuo klausimu nebus.
– Jeigu nebus atsižvelgta į Jūsų, LSDDP, keliamus reikalavimus, ar gali nutikti taip, kad Jūsų frakcija nepalaikytų biudžeto?
– Teoriškai visko gali būti, bet praktiškai man sunku įsivaizduoti, kokie gali būti argumentai nepalaikyti šių pasiūlymų. Tai yra visos koalicijos interesas.
– Finansų ministras Vilius Šapoka yra ne kartą perspėjęs, kad, visų pirma, reikia kiekvieną pasiūlymą įvertinti ir suprasti, kad kiekviena iniciatyva kainuoja.
– Šiemet Lietuva turi didžiausią ekonomikos augimą Europos Sąjungoje – 4 procentus. Tai tikrai daugelį sričių mes galime finansuoti daugiau. Aišku, tarkime, progresinio mokesčio tarifas daug pajamų neatneš, bet vaiko pinigai gerokai didina vartojimą, o tai reiškia biudžeto surinkimą. Tai visiškai pasiteisino Lenkijoje.
Aš manau, kad kai mes ir LLRA-KŠS inicijavome tą pasiūlymą, reikėjo iš karto padaryti maždaug tokį patį vaiko pinigų dydį, koks numatytas Lenkijoje, o ten vaiko pinigai siekia 500 zlotų, tai yra apie 130 eurų. Nueita kitu keliu, bet ir tai yra gerai. Kai kalbi su jaunomis šeimomis, jos sako, kad tai yra gana didelė parama. Aišku, tą paramą reikia didinti.
– Valdantieji kalba apie nekilnojamojo turto ir automobilių mokesčius, kurie papildytų biudžetą. Reikėtų jų imtis?
– Šitie pasiūlymai ateina iš Europos Komisijos, iš Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos. Mums šiuos mokesčius įsivesti siūlo jau kokius septynerius ar aštuonerius metus. Paprastai tokius sprendimus reikia daryti Seimo kadencijos pradžioje. Labai sunkiai įsivaizduoju, kad kadencijos pabaigoje šiems sprendimams bus pritarta.
– Ypač artėjant rinkimams?
– Ypač artėjant rinkimams.
– Kiek pagrindo turi kalbos, kad „valstiečių“ frakcija gali skilti ir atskilusi dalis su S. Skverneliu priešakyje gali imtis kurti naują politinę jėgą?
– Tos kalbos vyksta nuo pat Seimo kadencijos pradžios. Skilti gali bet kuri frakcija. Taip pat ir konservatoriai. Prieš rinkimus visko bus, visokių judėjimų bus. Politikai ieško galimybių, kaip jie dalyvaus, kaip jie pasireikš rinkimuose. Galimybių visada yra, bet, kiek jos realios, yra kitas klausimas.
Manau, kad šita koalicija baigs darbą sėkmingai. Aišku, kalbų, pajudėjimų bus. Jei kažkas naujo ir susikurtų, manau, kad tai bus valdančiosios koalicijos rėmuose ir situacija iš esmės nepasikeis. Gal pasikeis santykiai tarp politikų nebent. Bet pasikartosiu – koalicija kadenciją baigs sėkmingai. Juo labiau kad opozicija nerodo jokios politinės valios perimti valdžią.
– Kodėl?
– Todėl, kad kol kas, nepaisant to, kad po savivaldybių, Europos Parlamento, prezidento rinkimų visi šaukė, jog laimėjo, nėra tokios padėties, kad kokia nors partija – nors apklausose pirmauja konservatoriai – būtų užtikrinta dėl pirmavimo. Nė viena partija nėra pasiruošusi rinkimams ir nė vienai rinkimai nebūtų naudingi. Visos kalbos apie pirmalaikius Seimo rinkimus buvo propagandinės. Niekas tokių rinkimų nesiekia – nei liberalai, kurie suskilę, nei konservatoriai. Visi tyliai, ramiai pritaria koalicijos sudarymui ir laukia eilinių Seimo rinkimų.
– Grįždamas prie S. Skvernelio, noriu paklausti, ar, Jūsų manymu, S. Skvernelis pasielgtų politiškai racionaliai, jei imtųsi naujos politinės jėgos kūrimo jau dabar?
– Mano manymu – tai ne kartą esu sakęs ir derybų metu, – mums reikia galvoti apie konsoliduotą ėjimą į šiuos Seimo rinkimus. Formų gali būti visokių – bendras sąrašas, pasidalinimas apygardomis ar panašiai. Jeigu ir bus kokia politinė jėga, tie, kas buvo šioje valdžioje, atsakomybės nenusikratys. Aš ir nemanau, kad jos reikia kratytis. Manau, kad reikia kalbėti apie tai, kas yra padaryta. Galbūt kažko padaryti ir nepavyko, bet ekonomikos augimas yra, galima pasiekti gerų rezultatų ir derybose dėl europinės finansinės perspektyvos.
Sukurti naują politinę jėgą, ypatingai veikiančiam premjerui, yra itin sudėtinga. Tai užima laiko, o jo turime vis mažiau. Gana skeptiškai žiūriu į tokią perspektyvą, bet visko gali būti.
– Užsiminėte apie konsoliduotą koalicijos dalyvavimą Seimo rinkimuose. Gal galite detaliau apibrėžti, kaip „socialdarbiečiai“ įsivaizduoja tokį bendradarbiavimą?
– Visokių formų yra. Koalicinis variantas yra optimaliausias. Dėl to labai sunku susitarti, nes partijų nariai tuoj pat pradeda žiūrėti, kur gi jie bus tame koaliciniame sąraše.
– O kokių partijų atstovai turėtų atsidurti tame koaliciniame sąraše?
– Mano požiūriu, kartu į rinkimus viename koaliciniame sąraše turi eiti visos valdančiosios partijos. 2000 m. mes turėjome tokią koaliciją iš keturių partijų. Tada buvo socialdemokratai, kai susijungėme, Lietuvos rusų sąjunga, „valstiečiai“. Toks koalicinis sąrašas tada pasiteisino, mes tada laimėjome rinkimus. Ne iš karto paėmėme Vyriausybę, bet po 7–8 mėnesių Algirdas Brazauskas tapo premjeru, buvo sudaryta kita koalicija. Tad koaliciniai sąrašai visada turi perspektyvą. Tai parodė ir rinkimai Lenkijoje, o mes tam tikra prasme esame panašūs, nors ten kairieji yra labai silpni.
Bet, pavyzdžiui, Europos Parlamento rinkimuose dalyvavo du blokai – Jaroslawo Kaczynskio partija su dar keturiomis partijomis ir buvusi Donaldo Tusko partija, kaip Pilietinė platforma, kurioje, berods, buvo 7 partijos. Lietuvoje tai padaryti sunkiai pavyksta, pas mus vyksta priešingas procesas, nes partijos skaidosi.
– Ar Jūs kalbatės apie konsoliduotą dalyvavimą Seimo rinkimuose su koalicijos partneriais? Ar jie pritaria šiai idėjai?
– Šiek tiek kalbamės. Dabar, aišku, ne pats palankiausias metas, nes buvo rinkimai, derybos dėl koalicijos. Bet, manau, prie tų pokalbių tikrai grįšime. Jie neatmeta tokios idėjos.
– Ar viena iš priežasčių, paskatinusių kalbėti apie konsoliduotą koalicijos dalyvavimą artėjančiuose Seimo rinkimuose, yra tai, kad, pagal apklausas, „socialdarbiečiai“ 5 proc. rinkėjų palaikymo barjero neperžengs?
– Svarbiausias veiksnys yra tai, kad visos valdančiosios koalicijos partijos vertinamos vienodai. Vienos populiaresnės, kitos yra mažiau populiarios, bet pasislėpti nuo atsakomybės nepavyks. Einant atskirai, visada konkuruoji tame pačiame politiniame lauke. Jeigu eini konsoliduotai, jeigu yra tinkamas lyderis, tai ir rinkėjų balsus konsoliduoji. Iš tikrųjų neabejoju, kad ir mūsų partija turi šansą peržengti 5 proc.
– Vytenis Povilas Andriukaitis interviu ELTAI Jus įvardijo kaip vieną pagrindinių LSDP skaldytojų. Nustebino?
– Šiek tiek nustebino, nes aš manau, kad jis puikiai žino, jog mes nieko neskaldėme, o tik turėjome kitą nuomonę. Kaip mus galima vadinti skaldytojais, jeigu mus pašalino iš partijos dėl to, kad nesutikome su bendru sprendimu? Kartais taip būna. Ne visi juk sutinka su partijos nuomone. Yra skirtingų nuomonių ir konservatorių partijoje. Tai yra normalu. Tad bet kurio partijos lyderio, kad ir naujojo, uždavinys yra neleisti, kad partija suskiltų, ir rasti bendras pozicijas.
Aš bet kuriuo atveju nesutikčiau niekada, o tada toks klausimas ir buvo, kad būtų išversta iš valdžios kairiojo centro partija, šiuo atveju – „valstiečiai“, ir į ją atvesti konservatoriai. Tam negalėjau pritarti. Aš nuo pat pradžių dažnai nesutikdavau su sprendimais. Nuo 1990 metų dažnai tekdavo eiti prieš srovę. Visi variantai tuo metu (kai LSDP sprendė, ar pasitraukti iš koalicijos – LRT.lt) buvo pasiūlyti, bet tikslas buvo ne tas. Manau, kad naujasis partijos lyderis (Gintautas Paluckas – LRT.lt) nesijautė stiprus ir jam reikėjo kaip galima daugiau pašalinti tų žmonių, kurie išmano politiką. O V. P. Andriukaitis buvo toli. Manau, kad gal ir atitrūkęs nuo reikalų jis yra, sprendžiant iš to, ką jis kalba.
– Ar egzistuoja kelias atgal? Ar LSDP ir LSDDP gali susitaikyti?
– Visada yra kelias atgal. Nemanykite, kad LDDP ir LSDP susijungimas buvo toks lengvas. Procesas truko dešimt metų. [...] Visada tokios galimybės yra. Aišku, reikia iniciatyvos, reikia žiūrėti, kokie yra interesai. Jeigu dabartinis socdemų lyderis jaučiasi silpnai, o panašu, kad taip ir yra, jis bijo konkurencijos. Jeigu taip, tai vargu, ar tai bus.
– Seime dirbate nuo 1992 m. Ar vis dar norite ir toliau dirbti parlamente?
– Taip, aišku. Bet kiekvieną kartą per tuos ketverius metus tavęs laukia išbandymai, niekada nesi garantuotas. Buvo visokių situacijų, 1996 m. buvo sunkus laikas, kuomet LDDP rinkimus pralaimėjo triuškinančiai. Ačiū Dievui, yra demokratija, mes nesame Rusija ar Baltarusija, kur sąrašus sudaro koks nors prezidentas ir tuos visus žmones išrenka. Ar mane išrinks kitai kadencijai, aš nežinau, bet rinkimuose dalyvausiu.
– Jūsų šeima jau turbūt seniai pripratusi prie Jūsų darbo ir neprašo mesti politikos?
– Šeima jau galvoja, kad esu šitos srities profesionalas, mano, kad tai yra mano gyvenimas, darbas, pašaukimas. Gal ir norėtų, kad jau nedalyvaučiau rinkimuose, bet nežinau, nesitariau.
