Lietuvoje

2019.08.23 05:30

Kaip organizavo Baltijos kelią: milicijos pagalba, šnicelių kalnas ir užsimaskavę kagėbistai

Domantė Platūkytė, LRT.lt2019.08.23 05:30

Baltijos kelias nustebino visą pasaulį, o tada visos pasaulio valstybės suprato, kad Baltijos sesės iš tiesų nori nepriklausomybės. Vienas Baltijos kelio organizatorių pasakoja, kad kai kurie klausimai būdavo sprendžiami užkulisiuose, kadangi buvo atvejų, kai į Sąjūdžio veiklą bandė prasiskverbti ir kagėbistai. Baltijos kelyje dalyvavusi panevėžietė šią dieną įvardija kaip laukiamiausią gyvenime.

Panevėžio kraštotyros muziejaus muziejininkė Giedrė Baltuškienė, kartu su šeima dalyvavusi Baltijos kelyje, pasakoja, kad šio įvykio laukė kaip stebuklo.

„Pirmiausia prisimenu jausmą, tai toks nepakartojamas jausmas. Jau dabar kalbant man ašaros tvenkiasi akyse. Tai buvo mano gyvenimo tikriausiai laukiamiausia diena, nes mano tėtis buvo politinis kalinys ir mes visą gyvenimą girdėjome apie okupacijos sukeltus sunkumus“, – kalba G. Baltuškienė.

Muziejininkė prisimena, kad Baltijos kelio dieną kartu su šeima vykdama į Uteną jau sutiko žmones, kurie važiavo su lietuviškomis trispalvėmis. Tokio vaizdo iki tol ji nebuvo mačiusi. G. Baltuškienei įsiminė ir didžiulė žmonių minia – privažiuoti arčiau pagrindinio kelio jau buvo neįmanoma, todėl žmonės bėgte leidosi prie kitų ir jungėsi prie žmonių grandinės.

Buvo tokia šventa atmosfera, kai lauki stebuklo ir žinai, kad jis įvyks.

„Ir jautėsi jau tada laisvės skonis, šypsena nuo lūpų tikriausiai niekada nedingo ir širdies plakimas buvo visai kitoks. Ir dabar kalbėdama jaučiu, kaip man krūtinėje širdis daužosi, nes išgyvenu visiškai tuos pačius jausmus. Ta diena buvo kažkas tokio nepaprasto“, – šypsosi G. Baltuškienė.

Tėčio žodžiai įsiminė visam gyvenimui

Kalbėdama moteris graudinasi, tačiau nuo lūpų nedingsta šypsena – ir dabar ji puikiai prisimena virš galvų skraidančius ir kardelius mėtančius lėktuvus, degančias žvakes, plevėsuojančias vėliavas.

„Buvo tokia šventa atmosfera, kai lauki stebuklo ir žinai, kad jis įvyks. Nežinau, kodėl, tačiau aš žinojau, kad mūsų laisvė bus. Mano tėtis dar sovietmečiu yra pasakęs frazę, „kai mes būsime laisvi“. Jos niekada neužmiršau, nors tada dar nesupratau, apie kokią laisvę jis kalbėjo“, – sako G. Baltuškienė.

Pašnekovė įsitikinusi: Baltijos kelias buvo ne tik mūsų vienų – jis nustebino visą pasaulį, o po šio žingsnio pasaulis suprato, kad Baltijos valstybės nori nepriklausomybės. To tikriausiai niekas gyvenime nepakartos, svarsto moteris.

Paklausta, iš kur sužinodavo visas naujienas apie Baltijos kelią, G. Baltuškienė skuba pasakoti, kad jos tėtis buvo aktyvus Sąjūdžio narys, jis buvo vienas pirmųjų, užsirašiusių organizuoti pasaulį nustebinusią žmonių grandinę, todėl informacija šeimą pasiekdavo greitai. Vis dėlto svarbų vaidmenį atliko ir radijas: „Be radijo imtuvo nebūdavome, ištisai klausydavome, sekdavome kiekvieną žingsnį, klausydavome, ką organizuoja, kur kviečia, ką turime padaryti“, – prisimena muziejininkė.

Prieš Baltijos kelią G. Baltuškienė kartu su mama dieną ir naktį iš juostelių siuvo mažas vėliavėles – juk tada jų niekas dar neturėjo. „Nežinau, kaip jaunajai kartai tai išsakyti žodžiais, – svarsto pašnekovė, – šiais laikais tautinės atributikos yra daug, visko turime. O tada net Tautiškos giesmės nemokėjome, mums tai buvo nauja, tik mūsų tėvai ir seneliai ją mokėjo. Tačiau labai greitai viskas tapo sava, nes žmonės jautė, kas buvo svetima ir primesta.“

Nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro

Baltijos kelio organizavimo komisijos narys Gvidas Jakutonis prisimena, kad suorganizuoti Baltijos kelią buvo sudėtinga, – viskas turėjo būti padaryta per mėnesį. Dėl to organizatoriai praleisdavo valandas braižydami žemėlapius ir koordinuodami žmonių srautus.

Pats G. Jakutonis kuravo atstumą nuo septinto autostrados kilometro iki pat Latvijos sienos. Reikėjo suorganizuoti viską, prisimena jis, dėl to kelis kartus su kitais organizatoriais pervažiavo visą atstumą iki Latvijos ir analizavo, su kokiomis kliūtimis gali susidurti.

Organizatorius kalba, kad iš pradžių buvo sunku suvokti, kad Baltijos kelias išties įvyks, kadangi laiko buvo nedaug, – pasiruošimas truko maždaug mėnesį. Vis dėlto kai pasklido žinia, visos vietinės Sąjūdžio grupės aktyviai sureagavo, pasiruošimo darbai trukdavo nuo aštuntos valandos ryto iki vidurnakčio ar dar vėliau. Jautėsi ir gyventojų palaikymas: „Būdavo keista – dirbi, dirbi, o kažkuriuo metu iš kažkur atsiranda kalnas šnicelių. Kažkokia valgykla atsiunčia sąjūdiečius pašerti“, – juokiasi G. Jakutonis.

Tuo metu buvusieji valdžioje pradėjo ruoštis galimam valdžios pasikeitimui, kad po to jų labai skaudžiai nemuštų.

Sąjūdžio būstinė tais laikais buvo pati populiariausia vieta mieste, surimtėja pašnekovas ir priduria, kad Sąjūdis kilo dėl to, kad žmonės galėtų gyventi taip, kaip nori, o ne taip, kaip jiems liepia. Tačiau Baltijos kelio organizatorius įsitikinęs – toks renginys nepakartojamas.

„Dabar toks dalykas tikrai neįvyks, niekaip, už jokius pinigus. Nes tokie masiniai renginiai gali būti tik totalitarinėse valstybėse. Kai visus galutinai dakaso. Taip, galutinai. Ir nežiūri, ar tu partinukas, ar ne, – stoji ir kabiniesi“, – kalba G. Jakutonis.

Darbas puošia, bet Baltijos kelias – svarbiau

Baltijos kelio diena buvo trečiadienis, darbo diena, tačiau į žmonių grandinę suplūdo žmonės iš visų Lietuvos kampelių. Ir į Panevėžį atvyko Klaipėdos, Vilkaviškio gyventojai, juk šiems žmonėms reikėjo bent pusdieniu anksčiau iš darbo išeiti, svarsto pašnekovas. Tačiau, prisimena jis, Panevėžyje tikriausiai nebuvo nė vienos darbovietės, kuri būtų uždraudusi dalyvauti. Klausiu, kaip pačiam G. Jakutoniui sekėsi suderinti darbą ir Baltijos kelio organizavimą.

„Na, darbas žmogų puošia, tačiau vyko svarbesni dalykai“, – juokiasi jis.

Rengdami Baltijos kelią sąjūdiečiai turėjo informantų ir partijos komitete, ir komjaunimo bei miesto komitetuose. Tai, ką jie tardavosi, mūsų ausys jau girdėdavo, sako G. Jakutonis.

„Tada jau galėjome valdžios duris su koja atidaryti. Taip ir buvo“, – šypsosi jis.

Ruošėsi galimam valdžios pasikeitimui

Savo elgesiu organizatorius nustebino ir milicija – pareigūnai netrukdė organizuoti Baltijos kelio, atvirkščiai – neretai pagelbėdavo, pavyzdžiui, leido klausytis milicijos radijo dažnių.

„Tuo metu buvusieji valdžioje pradėjo ruoštis galimam valdžios pasikeitimui, kad po to jų labai skaudžiai nemuštų. O mes gana atsargiai į tai žiūrėjome – ką gali žinoti? Dėl to kai kurie klausimai būdavo sprendžiami prie Sąjūdžio būstinės išėjus parūkyti. Kuo mažiau ausų girdi, tuo geriau. Viskas buvo daroma viešai, tačiau teisingi klausimai būdavo sprendžiami užkulisiuose“, – entuziastingai pasakoja G. Jakutonis.

Sąjūdžio dalyvis pateikia pavyzdį, kai kartą į mitingą atėjęs šiek tiek anksčiau pamatė, jog jį organizuoja kagėbistas. Dėl tokių atvejų, sako G. Jakutinis, ir būdavo rengiama „oficiali dienotvarkė ir tikra dienotvarkė“.

„Pagalvojau, jei yra spektaklis, kažkas turi ruošti sceną. Atėjau valanda anksčiau, atsistojau kamputyje, kur manęs niekas nematytų, žiūriu, ateina buvęs grupiokas, kuris dirbo KGB, pamačiau, kad jis tai organizuoja. <...> Gerai, kad atėjau anksčiau, nes tada man pasidarė aišku. Vos nenukritau tada – aš jį žinojau kaip nuluptą“, – kalba jis.

G. Jakutonis prisidėjo ne tik prie Baltijos kelio organizavimo, jis buvo aktyvus Sąjūdžio narys, dalyvaudavo mitinguose, padėdavo juos paruošti. Nespėjus paklausti, iš kur šis ryžtas, pašnekovas atskleidžia, kad įsitraukti į Sąjūdžio veiklą „liepė biografija“, – G. Jakutonio senelis buvo Lietuvos savanoris, visa jo giminė buvo ištremta į Sibirą, o pats G. Jakutonis Sibire ir gimė.