Lietuvoje

2019.08.14 09:32

Specialiųjų poreikių vaikai mokyklose: pagalba mokytojams – tik iliuzija?

LRT.lt2019.08.14 09:32

Belaukdami rugsėjo, moksleivių tėvai rūpinasi uniformomis, kuprinėmis bei kitais paskutiniais pasiruošimo mokslo metams akordais. Šis pasiruošimas itin nerimastingas auginantiems vaiką, turintį raidos, elgesio, emocijų ar autizmo spektro sutrikimų. Valstybė teigia skatinanti įtraukujį švietimą, tad vis daugiau vaikų su negalia praveria bendrojo lavinimo mokyklų duris. Tačiau ar jie ten laukiami? Ir kas jų ten laukia?

Kasmet daugėja specialiuosius ugdymo poreikius turinčių vaikų

Sėkmingu įtraukiojo ugdymo pavyzdžiu vadinamos Dovilų pagrindinės mokyklos specialioji pedagogė Svaja Venckienė sutinka, kad vaikų su specialiais poreikiais tik daugėja, rašoma pranešime žiniasklaidai.

„Su kolegėmis mokykloje suskaičiavome, kad net 6 mokyklos darbuotojai turi vaikus, anūkus turinčius autizmo spektro sutrikimų. Mūsų mokykloje mokosi 13 autistiškų vaikų, vos ne kiekvienoje klasėje po 1–2. Bendrose klasėse mokosi vaikai su intelekto sutrikimu, Dauno sindromu, klausos negalia.

Pripratome, kad mūsų nedidelė bendruomenė itin spalvinga, o mūsų rūpesčiai ir džiaugsmai visiškai kitokie nei kitų mokyklų. Vaikams su įvairiomis negaliomis sudaromi individualūs tvarkaraščiai, organizuojami būreliai, kuriuose jie mokosi socialinių įgūdžių, groti gitara, naudotis informacinėmis technologijomis. Stengiamės džiaugtis tuo, ką jie gali, užuot nerimavę dėl to, ko dar nemoka ir galbūt niekada neišmoks. Mums net nekyla klausimas, ar tokie vaikai laukiami mūsų mokykloje“, – pasakoja spec. pedagogė.

Mokytojo padėjėjas ir pagalba vaikui dažnai tik iliuzija?

Visgi ne viskas taip gražu, kaip surašyta dokumentuose ar papasakota sėkmės istorijose. Iki šiol tėvai, ieškantys mokyklų savo atžaloms su specialiaisiais ugdymosi poreikiais pasakoja, kad mokyklos vengia tokių vaikų, teigdamos, neva neturinčios reikiamų specialistų. Neretai sukyla ir klasės draugų tėvai, teigdami, kad toks vaikas klasėje įneša sumaištį ir tiesiog trukdo, dėl to nukenčia net visos klasės ugdymas.

„Pastebiu, kad dažnai ugdymo įstaigose su vaikais, turinčiais ne tik negalių, bet ir elgesio problemų, yra dirbama bet kaip. Nežinojimas, strategijų neturėjimas, abejingumas veda prie iliuzijos, kad įtraukusis ugdymas vyksta. Mes mokome vaikus, kurie yra „gražiai išprašyti“ iš didžiųjų miestų mokyklų. Mes mokomės vieni iš kitų, nes šalies universitetai tiesiog neruošia specialistų, kurie mokėtų dirbti su autizmo ar elgesio ir emocijų sutrikimų turinčiais vaikais. Ant vienos rankos pirštų galima suskaičiuoti sertifikuotus specialistus Lietuvoje, kurie tikrai žino, kaip iš tiesų reikia mokyti šiuos vaikus. Ir, deja, šie žmonės mokėsi ne Lietuvoje“, – atkreipia dėmesį S. Venskienė.

Kasdien su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais vaikais dirbanti moteris pastebi, kad net mokyklose dirbantys mokytojų padėjėjai retai kada moka dirbti su ypatingais vaikais, turi žinių apie konkretų vaiko sutrikimą, sindromą, negalią. Todėl, neretai, norėdami padėti, tiesiog pakenkia.

Su S. Venskienės mintimis sutinka ir Jurga Mačiukienė – asociacijos „Nekitokie“ vadovė ir mama, auginanti specialiųjų poreikių vaiką. Moteris atkreipia dėmesį į tai, kad mokytojo padėjėjams nekeliami jokie rimtesni kvalifikacijos reikalavimai. Be to, kai kuriose mokyklos gaji praktika, kai vaikui paskirtas padėjėjas ligos atveju nukreipiamas vaduoti kitus mokytojus.

Iš asmeninės savo vaiko bei kitų į asociaciją „Nekitokie“ besiburiančių tėvų patirties bendrojo lavinimo mokyklose J. Mačiukienė sako kad šiuo metu mokytojai dažnai paliekami vieni likimo valiai.

„Mokyklose visa našta paliekama klasės mokytojui, kuris turi ugdyti visą klasę, o kartu ir specialiųjų poreikių turintį vaiką. Tai yra fiziškai neįmanoma. Tuo tarpu kiti mokyklos specialistai prisideda tik epizodiškai, o juk būtent jie turėtų padėti mokytojui. Jei nėra komandinio darbo, nėra ir rezultato“, – sako J. Mačiukienė.

Kaip problemą moteris įvardina ir tai, kad paprastai ne ugdymo programa pritaikoma vaikui, bet paprastai stengiamasi patį vaiką pritempti prie programos ir esamo dėstymo stiliaus.

„Dažnai specialiųjų ugdymosi poreikių turintis vaikas yra nustumtas į šalį prasėdėti pamokas ir netrukdyti kitiems. Tokiais atvejais vaikui mokykloje tampa nuobodu arba jis patiria įtampą, nes supranta, kad skiriasi nuo klasiokų. To išdava – menkėjanti vaiko savivertė, motyvacija, šlyjantis elgesys“, – atkreipia dėmesį J. Mačiukienė.

Abiejų pašnekovių nuomone, būtent netinkamai įgyvendinamas įtraukusis švietimas kompromituoja pats save ir nuteikia mokyklos bendruomenę prieš vaikus, kuriems reikia ypatingo dėmesio ir pagalbos.

Nemoka ar nenori?

Spec. pedagoge dirbanti S. Venskienė taip pat sakosi matanti, jog yra susiklosčiusi kuriozinė situacija, nes tėvai žino daugiau nei kai kurie specialistai, mokytojų padėjėjai, kuriems patikimi vaikai mokyklose. „Vaiką, kuris varto suolus, klykia, keikiasi, muša kitus, žaloja save, yra lengviau pašalinti iš ugdymo įstaigos nei teikti jam pagalbą. Pagalba dažniausiai neteikiama todėl, kad nežinome, ką ir kaip daryti“, – įtraukiojo ugdymo realybę atskleidžia pedagogė.

Kalbėdama apie kitose Lietuvos mokyklose dirbančius kolegas S. Venskienė yra atvira: „Kaip dirbti su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais nežinome todėl, kad nenorime. O nenorime todėl, kad dirbti kitaip yra sunkiau, reikia domėtis ir mokytis. Visas kokybiškas mokymas jau atsidūrė privačiose rankose. Tėvai investuoja beprotiškus pinigus į tikslingą, nuoseklų savo ypatingų vaikų ugdymą, elgesio korekciją ir nori tokio pat tęstinumo mokyklose, tačiau iškart susiduria su specialistų, mokytojų nekompetencija, abejingumu.“

J. Mačiukienė kelia ir kitą tėvus jaudinantį klausimą: „Kodėl mokyklos logopedas arba spec. pedagogas gali pasakyti, kad su vaiku neįmanoma dirbti, kad jis nieko neveikia pamokos metu, tuo tarpu nuvedus vaiką privačiai pradeda matytis rezultatai ir teigiama, kad vaikas geba mokintis ir puikiai įsisavina medžiagą?“. J. Mačiukienė pastebi, kad mokyklose dirbantys specialistai tiesiog nenori išeiti iš komforto zonos ir pasidomėti plačiau.

J. Mačiukienė atkreipia dėmesį, kad mokyklos gauna kur kas didesnį mokinio krepšelį už kiekvieną specialiuosius ugdymosi poreikius turintį vaiką. Asociacijos „Nekitokie“ vadovė atkreipia dėmesį į paradoksalią situaciją – ta pati paslauga perkama du kartus.

„Pirmą kartą už specialųjį ugdymą per mokyklos specialistų paslaugas sumoka valstybė. Visgi šios paslaugos neretai būna visiškai nekokybiškos ar netgi visai neteikiamos Tai supratę, antrą kartą, už paslaugas susimoka tėvai, kurie pasiryžta vaikus vežioti po 30–50 km pas privačius specialistus, nes supranta, kad tiktai jiems yra palikta atsakomybė už vaiko ugdymą ir jo ateities perspektyvas“, – atkreipia dėmesį J. Mačiukienė.

Trūksta valstybinės strategijos

Apibendrindama dabartinę įtraukiojo ugdymo situaciją S. Venckienė atvira – nereikia ypatingų priemonių specialiųjų poreikių vaikui, reikia žmogiško, normalaus požiūrio į jį.

„Dėl išankstinės nuostatos, kad toks vaikas yra kitoks nukenčia ir kiti klasės vaikai, ir visas ugdymas, kartu tai rodo mūsų visuomenės nebrandumą, empatijos nebuvimą, diskriminavimą. Visos šios nuostatos, iškreiptas požiūris, savęs išaukštinimas, kito menkinimas tiesiog tvyro ore.

Visi puikiai suprantame, kad visas švietimas yra dugne. Mes paskendome. Valstybė neturi jokios švietimo politikos – nei geros, nei blogos. Jokių strategijų. Labai mažai pagalbos“, – sako pedagogė, atkreipdama dėmesį, kad dėl vietų stokos ankstyvąją pagalbą gauna tik maža dalis neįgalių vaikų.

Ypač prasta situacija regionuose, kur tėvai neturi pinigų vežioti vaikus konsultacijoms, privatiems mokymams.

„Jau išaugo didžiulė neįgalių žmonių armija, kurie nenaudingi valstybei, nes neturi darbo. Laimingi tie, kuriems jų pačių tėvai sukūrė darbo vietas. Bet kuris žmogus turi ir gali būti naudingas, reikalingas ir vertingas savo šeimai ir valstybei. Mūsų mokykloje vaikai įgyja labai reikalingos gyvenimiškos patirties – jie mato, būna, žaidžia, mokosi šalia įvairias negalias turinčių vaikų, todėl jų vertybės, požiūris jau kitoks. Tikiu, kad būtent tie, kurie mokėsi visi kartu, nepuls šaukti visam pasauliui, kad kaimynas su intelekto sutrikimu pakenks jo vaikui, jo šeimai“, – pabrėžia S. Venckienė.

Lietuvos neįgaliųjų forumo inicijuota diskusija „Kaip kurti mokyklą visiems?“ vyks rugsėjo 6-7 dienomis diskusijų festivalyje „Būtent!“

Populiariausi