Medžiojantys idiliškus vaizdelius turėtų apsilankyti Metelių regioniniame parke. Malonumas akims čia stebeilijantis į romantiškas sūpuokles ant vandens (ir nuo jų), modernų lankytojų centrą (ir iš jo), o užfiksuota pelkutė vidury miškų akimirksniu taps atviruku.
Žinoma, verta čia ir kitas jusles pasitelkti: lankytojų centre parko gėrybės pristatomos lytint, pelkutėje – neeilinė proga pajusti, kaip žemė po kojomis siūbuoja, o plūduriuojant ant sūpynių ramina bangų mūša bei įvairiausių paukščių balsai.
LRT.lt tęsia straipsnių ciklą „Aplink Lietuvą“! Visą vasarą žurnalistai keliauja po atokiausius šalies regionus ir miestelius, kalbina vietos gyventojus, verslininkus bei aktyvius bendruomenių narius, kad jų unikalias istorijas išgirstų visa Lietuva. Apie tai portale LRT.lt skaitykite kiekvieną savaitę.
Dažniausiai lanko apžvalgos bokštą
Tiesa, lankomiausias parko objektas – visai netoli lankytojų centro esantis apžvalgos bokštas. Į vos 12 metrų aukščio bokštą, forma primenantį susuktą nendrių pėdą, net ir prastesnės fizinės formos žmogus užkopti gali be stabtelėjimų pailsėti. O viršuje atsiveria vaizdas į Metelio ežerą, šalia jo esančią užliejamą (tik ne tokią sausą vasarą) pievą, Metelio kaimą, matyti ir šiek tiek Dusios ežero.
Tačiau nei iš bokšto, nei iš čia atsiveriančių vaizdų daug tikėtis nereikėtų. Jei lankysite jį, pavyzdžiui, po Merkinės apžvalgos bokšto, nieko įspūdingiau nepamatysite. Nebent pasiimsite žiūronus ir stebėsite paukščius.
Tačiau nesupraskite neteisingai – apsilankyti čia verta ir net labai. Tik nereikėtų didžiausiu lūkesčiu pasirinkti apžvalgos bokšto.
Domisi ne tik lietuviai
Parko direkcijoje besidarbuojantis administratorius Artūras Pečkys, sutikęs LRT.lt komandą, visų pirma pasiūlo... nusiauti batus. Kadangi vasara karšta, vandens lygis Dusios ežere nukritęs, ant vandens sūpuoklių partekti galima tik įbridus į vandenį.
Ankstyvą darbo dienos rytą žmonių čia be mūsų – nė vieno, tad ir dėl vietos ant sūpuoklių konkuruoti su niekuo nereikia. O štai savaitgaliais į pliažą prie direkcijos suplūsta tiek poilsiautojų, kad iki sūpuoklių formuojasi eilės.
Žinoma, sako A. Pečkys, vertingiausi parkui ne tie lankytojai, kurie atvyksta pasimaudyti ir pasideginti ant kranto. Labiausiai direkcijos čia laukiami „tikrieji“ turistai – tie, kurie nori pažinti Dzūkijos kraštą.
Tačiau ir tokių būna nemažai – atvyksta ne tik lietuviai, bet ir lenkai, vokiečiai, prancūzai. „Šie turistai atvyksta su nakvyne, kemperiais, apsistoja vietinėse kaimo turizmo sodybose“, – aiškina direkcijos atstovas.
Didžiuojasi pelke
Tad jeigu ne apžvalgos bokštas – ką čia verta pamatyti? Visų pirma, reikia savomis akimis išvysti ežerą, vadinamą Dzūkų jūra – Dusią. O jūra ji vadinama ne tik dėl dydžio (net 23 kvadratiniai kilometrai). „Kai vėjas papučia įstrižai ežero, į šį krantą atrieda stambios bangos su baltomis keteromis – panašiai kaip ir jūroje“, – aiškina A. Pečkys.
O prie viso šio jūriško įspūdžio prisideda ir smėlynai bei pušynai, gaubiantys didžiulio vandens telkinio kraštus. Nenuostabu, kad Dzūkų jūra vilioja poilsiautojus – tokių savaitgaliais čia atvyksta ir 300.
O ką daryti tam, kuris nori ne tik ant smėliuko išsidrėbti ir po bangas pašokinėti? Parko direkcijos darbuotojas rodo į netoliese prasidedantį pažintinį taką. Jis tęsiasi apie 3,5 kilometro, tad užtruksite apie pusantros valandos.
Mišką einant taku išvysite įvairų – tiek sausas pušynas su kadagiais, tiek tamsus skroblynas, tiek ąžuolų, skaičiuojančių ne pirmą šimtmetį, giraitė. Bet dalykas, kuriuo šiame take parko darbuotojai labiausiai didžiuojasi – jau minėta „instagraminė“ pelkutė.
„Vienas iš gražiausių objektų, kurie vilioja žmones, yra nedidelė pelkutė, į kurios vidurį veda pontoninis lieptas. Gali įeiti į pelkės vidurį nesušlapęs kojų“, – šypsosi A. Pečkys.
Atsargiai nužengus už liepto ant samanų pakloto, galima pajusti, kaip jis siūbuoja. Tik parko darbuotojas graso pirštu – nors tokį reiškinį patyrinėti įdomu, šiukštu nedraskykite samanų. Būtent tokios veiklos padarinių aptinkame čia apsilankę.
A. Pečkys rodo įprastines (spanguolės) ir ne tokias įprastas (vabzdžiais mintančios saulašarės) augalų rūšis. Tačiau labiausiai čia sužavi kurtinanti tyla – nesigirdi jokių pašalinių garsų – tik menkas iš pelkės gelmių kylančių metano dujų burbuliavimas.
Geriau apsidairiusi suprantu, kad tylu čia turbūt ne visada – vandenyje gausų varlių, kurios pavasarį čia turėtų rengti tikrų tikriausius kurkimo festivalius.
Aplink Dusią mina ir gidas
Praėjus pažintiniu taku, direkcijos administratorius rekomenduoja keliauti aplink Dusios ežerą. Trasa čia – apie 24 kilometrus, o jei per mažai – galima keliauti aplink du ežerus ir prailginti ją iki 39 kilometrų. Kaip keliauti? Priklauso nuo laiko, kurį lankytojai nori skirti. Galima ir automobiliu, ir dviračiu. Jų, beje, galima išsinuomoti ir direkcijoje.
O jei parorėsite, kad kartu keliautų gidas – jokių problemų! 12 eurų už valandą ir mins kartu su jumis. Ir už dviračių (jų čia yra 25) nuomą nieko mokėti nereikės.
Keliaujantiems apie Dusią Metelių parko atstovas rekomenduoja aplankyti Kryžių šventovę (2000 m. atstatyta koplyčia su atminimo kryžiais čia stovėjusiai, nugriautai sovietmečiu), užlipti ant Prelomciškės piliakalnio, o grįžtant palypėti į apžvalgos bokštą.
Beje, prie Prelomciškės piliakalnio prasideda antrasis pažintinis takas, tik kardinaliai kitoks nei esantis prie lankytojų centro. Jei pastarasis veda mišku, tai šis – 2,5 kilometro sausomis stepinėmis pievomis.
Piliakalnių Metelių regioniniame parke iš viso 8, 3 iš jų – prie dviračių maršrutų.
Yra geležinių varlių, bet greičiausiai neišvysite
Pažinti parką galima ir vandeniu. Ne tik ant sūpuoklių – direkcija nuomoja valtį ir kanoją, o įsigyjantiems lankytojo bilietą, dovanoja pusvalandžio pasiplaukiojimą irklente. Parką parėmę 5 eurais, gali pasivažinėti elektrine riedlente ir elektriniu paspirtuku.
Lankytojų centras stebina modernumu. Kaip sako A. Pečkys, „pasisekė su architektais“: didžioji pastato sienų dalis – permatomas stiklas, netrukdantis gamtą stebėti iš šiek tiek aukščiau. Mažieji čia gali pažaisti žaidimų, vyresni – sužinoti apie krašto istoriją, biologinę įvairovę ir pagal savo pomėgius pasirikti vietas, kurias parke norėtų aplankyti.
Labai tikėtina, kad iš čia išėję lankytojai įdėmiau pasižvalgys po parko vandens telkinius. Didžioji dalis centro ekspozicijos skirta baliniams vėžliams, dzūkų vadinamiems geležinėmis varlėmis, – šie į Raudonąją knygą įrašyti ropliai pamėgę Dzūkų jūros apylinkes.
Baliniai vėžliai gyvena Kučiuliškės herpetologiniame draustinyje, bet būtent dėl rūšies trapumo jame lankytis galima tik nuo spalio iki balandžio.
