Lietuvoje

2019.08.27 05:30

Lengva nebus niekam: ypatingų vaikų tėvai priversti gudrauti, klasės kenčia, o mokytojai nežino, ką daryti

Laura Adomavičienė, LRT.lt2019.08.27 05:30

Artėjant rugsėjo pirmajai Vilniuje vis dar trūksta 230 pedagogų. Iš jų pusė – specialiųjų poreikių vaikams būtini specialistai. Nuo rugsėjo tokių vaikų Vilniaus mokyklose mokysis virš 2 tūkst. Pedagogų karti patirtis byloja, kad lengva nebus nei šiems vaikams, nei jų tėvams, nei patiems mokytojams, o neįgaliųjų teisių aktyvistai tikina, kad problema ateina iš visuomenės sustabarėjimo ir valstybiniuose koridoriuose užsilikusios sovietinės šmėklos.

Vienoje sostinės mokyklų dirbanti mokytoja Elena (tikrasis vardas redakcijai žinomas – LRT.lt) tikina, kad dauguma bendrojo ugdymo įstaigų nėra pasiruošusios priimti vaikų su elgesio sutrikimais. Pirma, ne visose mokyklose yra įrengtos specialiosios klasės. Bendrose klasėse besimokančių vaikų skaičius yra per didelis, kai kur jis siekia iki 30. Tokioje klasėje atsidūręs bent vienas vaikas, turintis elgesio sutrikimų, kelia sumaištį, trukdo ugdymo procesą, o vienas mokytojas situacijos suvaldyti nepajėgia. Kenčia tiek sutrikimų turintis vaikas, tiek klasė, tiek pats auklėtojas.

„Jeigu ateina toks vaikas į mokyklą, tai, aš įsivaizduoju, turėtų būti skiriama didesnė pagalba mokyklai, priimančiai tokį vaiką. Nes dabar problema paliekama mokyklai ir savivaldybei. Jūs susitvarkykit, jūs privalot juos priimti. Bet ne kiekviena mokykla gali pasiimti tiek pagalbininkų, kiek jiems reikia.

Kita problema – priėmusi neįgalų vaiką mokykla turi tiek apie jį parašyti, tiek dokumentų sutvarkyti, kad laiko dirbti su tuo vaiku lieka tik pusė. Pas mus labai daug biurokratizmo. Vis sprendžiama: kaip čia dabar daryti su tuo vaiku? Svarsto, svarsto, o su tuo vaiku reikia dirbti čia ir dabar. Todėl dirba mokytojų pagalbininkai, kurių kompetencija mažesnė“, – problemas vardijo mokytoja Elena.

Pedagogės žodžius patvirtina ir Vilniaus miesto savivaldybė. Atliktos Vilniaus mokyklų apklausos duomenimis, bendrojo ugdymo įstaigose trūksta 95 pagalbos mokytojui specialistų: 11 psichologų, 12 socialinių pedagogų, 22 specialiųjų pedagogų, 3 surdopedagogų (kurčiųjų pedagogai), 19 logopedų ir 28 mokytojų padėjėjų.

Taip pat dalies mokyklų aplinka nėra pritaikyta specialiųjų ugdymosi poreikių mokiniams: kai kur nėra pandusų ar liftų judėjimo negalią turintiems vaikams, trūksta specialių klasių, tinkamų priemonių. Galiausiai ne visi mokytojai tinkamai parengti darbui su specialiųjų poreikių turinčiais mokiniais. Pedagogams trūksta teorinių žinių ir praktinių įgūdžių, kuriuos reikia tobulinti, o žinias nuolat atnaujinti.

Preliminariais duomenimis, į Vilniaus miesto bendrojo ugdymo mokyklų pirmas klases nuo rugsėjo atvyks apie 6,4 tūkst. mokinių. Iš jų – 2,1 tūkst. turi specialiųjų ugdymosi poreikių. Praėjusiais mokslo metais tokių vaikų Vilniaus miesto mokyklose mokėsi iš viso apie 6 tūkst.

„Manau, kad, sąžiningai kalbant, tai nėra galimybių pedagogų trūkumą sumažinti ar panaikinti iki rugsėjo pirmosios. Bet čia yra valstybės problema, ne tik savivaldybės, nes tų specialistų, ypač socialinių pedagogų, jų tiesiog nėra. Jų niekas nerengia, visi dėl jų kovoja.

Socialiniai pedagogai, kurie turi dirbti ugdymo proceso metu, jie nėra nuo šių metų finansuojami valstybės. Valstybė yra įvedusi etatinį apmokėjimo modelį, jie permetė nepasitarę savivaldybėms šitą visą finansavimą, ir dėl to pas mus yra nei daug, nei mažai – 13 mln. eurų trūkumas būtent šitai švietimo pagalbos veiklai užtikrinti. Vyriausybė, ministerija (Švietimo, mokslo ir sporto ministerija – LRT.lt) nemato tame problemos, mano, kad susitvarkysime“, – situaciją komentavo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius Povilas Poderskis.

Patirtis mokyklose šiurpina

Specialistų trūkumas ir bendrai prastas mokyklų pasirengimas priimti vaikus su specialiaisiais poreikiais kelia rimtų problemų visai mokyklos bendruomenei. Pirmiausia, sunku tokių vaikų tėvams apskritai „išsimušti“ vietą mokykloje, nepaisant to, kad būtent šiuos mokinius jų gyvenamoje teritorijoje esančios ugdymo įstaigos priimti privalo be eilės. Dažnai toks mokinys įvardijamas kaip „sunkus“, tėvams paaiškinama, kad nėra kompetentingų specialistų, ir nukreipiama laimės ieškoti kitur. Beviltiškoje situacijoje atsidūrę tėvai kartais griebiasi gudravimo.

„Gali tėvai ir nepasakyti mokytojui, kad jų vaikas turi specialiųjų poreikių. Bet kas tada atsitinka? Ateina tas vaikas, mokytojas mato, kad kažkas yra su juo negerai. Tas vaikas sėdi 24 mokinių klasėje, terorizuoja pusę klasės. Mokytoja bando išsiaiškinti, kas vyksta. Ir paaiškėja, kad tai – specialiųjų poreikių turintis vaikas, autistas. Ir jis terorizuoja pusę klasės, ir dar valdžią. Nes tam vaikui užeina pykčio priepuolis. Kaip mokytojas tu jo apkabinti negali, išnešti negali, nes tai gali būti traktuojama kaip vaiko teisių pažeidimas. Tada bandai jį atskirti.

Tas vaikas laksto po visą mokyklą, paskui jį laksto mokytoja, iškviečiama mokytoja pagalbininkė. Ji irgi apsikabinti negali. Tada kviečia administraciją. Paskui tą vaiką pusę dienos laksto administracija, kol galiausiai išsikviečia mamą. Mama stovi rankas sudėjus, sako, aš nežinau, ką su juo daryti, aš nesusitvarkau. Ir niekas nesusitvarko su tuo vaiku. Visi stovi ir laukia, kol jam praeis „psichas“. O jis trankosi su kėdėmis, daužosi aplinkui ir niekas nežino, ką su juo daryti. Nes psichiatro mokykloje nėra.

Siūloma kviesti „greitąją“. Mama maldauja nekviesti, nes nenori, kad jos vaiką pripumpuotų vaistų. Juk kai iškviečiami medikai, tai ten greitai, vienas ir vežam, ten niekas nežaidžia. O mes, mamos, norime apsaugoti tuos vaikus nuo grubaus elgesio. Ir neuroleptikų poveikis tokiems vaikams kitoks. Viskas gerai, kol vaistai veikia, bet kai jie „išeidinėja“, vaikas ima lipti sienomis, o mamai reikia būti šalia“, – vieną iš mokyklos bendruomenę supurčiusių istorijų pasakojo Elena.

Rasti tinkamą mokyklą Vilniaus mieste specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiam vaikui sudėtinga. Vilniaus savivaldybėje veikia tik 4 bendrojo ugdymo specialiosios mokyklos. Taip pat specialiųjų ugdymosi poreikių mokiniai pagal poreikio lygmenį yra ugdomi bendrosiose arba atskirose bendrojo ugdymo mokyklų klasėse. Atskiros klasės įsteigtos Medeinos ir Šeškinės pradinėse mokyklose, Jono Pauliaus II, Sausio 13-osios ir Viršuliškių progimnazijose, Karaliaus Mindaugo ir Žygimanto Augusto pagrindinėse mokyklose.

„Kažkuriuo momentu, kai valstybė nusprendė nebedaryti specialiųjų mokyklų, pereiti prie integracinio modulio, tai ties tuo momentu reikėjo ir finansavimą skirti tiems poreikiams įgyvendinti ir specialistus ruošti tam. Tačiau šiemet Vilniuje apskritai pinigų pamažėjo dėl mokesčių pertvarkos, o našta, funkcijos, paslaugos, kurias turime teikti, jos ūgtelėjo būtent su šita veikla. Mes bandome dėti visas pastangas. Gal net šiemet pavyks įgyvendinti pilotinį projektą, kai kiekvienoje seniūnijoje bus po vieną mokyklą su visa specialistų komanda. Kažkada, palaipsniui ir bendrą pasiūlą užtikrinsime.

Iš ministerijos nesitikime kažkokios pagalbos. Mes tikimės, kad nebus bloginama situacija. Tai yra mūsų lūkestis, kurį stengiamės turėti, kad per daug nenusiviltume, nes kažkokios pagalbos Vilnius nei gauna, nei gali tikėtis. Kol tos problemos yra tiesiog ignoruojamos, tai yra net ne darbotvarkės tema, tai mes neturime apie ką šnekėti. Mes kalbamės ir pasakojame apie tas problemas, bet tai yra ignoruojama“, – piktinosi P. Poderskis.

Užsienio šalių praktika kelio į Lietuvą neranda

Taikomosios elgesio analizės specialistė, edukologė Eglė Kairelytė-Sauliūnienė sako, kad siūlydamos minimalią algą valstybinės mokyklos kompetentingų specialistų negali prisivilioti. Palyginti, jos įkurta viešoji įstaiga „Abos centras“ taip pat turi mokinio, turinčio ypatingus mokymosi poreikius, padėjėjus, tačiau, skirtingai nuo valstybinių, vienas specialistas skiriamas vienam vaikui, o ne visai klasei ar mokyklai.

Greta kasdien lydinčio vaiką asmens dar yra kitas specialistas, koordinuojantis vaiko ugdymosi procesą, stebintis, kaip ir kokia metodika yra taikoma. Tai yra privati paslauga, kuri vienam vaikui mėnesiui kainuoja apie 1,5 tūkst. eurų.

„Mane labai liūdina valstybės požiūris į vaikus, kurie turi individualių mokymosi poreikių. Į juos žiūri kaip į kažkokius atstumtuosius. Investuojama ne į minkštuosius projektus, ne į mokymą, o į sienas. Iš dalies mokytoją suprantu, pas kurį ateina vienas ar du vaikai su individualiais mokymosi poreikiais. Sako, pas tave klasėje bus autistas. Bet mokytojas nežino, kaip jam reikės dirbti, ir jam niekas nepasako. Ką jie daro? Informacijos ieško internete, bet ką tu ten rasi?“ – apgailestavo E. Kairelytė-Sauliūnienė.

„Abos centro“ metodika paremta moksliniais tyrimais ir jos esmė – vaiką su ugdymosi poreikiais integruoti tiek, kad jis vėliau pagal savo įgūdžius galėtų savarankiškai mokytis. Ši metodika plačiai taikoma pasaulyje dirbant su autizmą ar kitus raidos sutrikimus turinčiais vaikais, tačiau į Lietuvos mokyklas kelią skinasi sunkiai.

Problema pasiklydo tarp trijų ministerijų

Profesorius Dainius Pūras, Jungtinių Tautų Žmogaus teisių tarybos Specialiųjų procedūrų koordinavimo komiteto pirmininkas, tikina, kad ypatingų, kaip jis pabrėžia, vaikų integravimas į bendrąsias mokyklas nėra tik tų mokyklų ar jas kuruojančių savivaldybių problema. Už žmogiškųjų ir finansinių išteklių skyrimą šių vaikų integracijai arba inkliuziniam ugdymui pirmiausia yra atsakinga Vyriausybė bei jos pavaldume esančios trys ministerijos: Švietimo, mokslo ir sporto, Socialinės apsaugos ir darbo bei Sveikatos.

„Mano klausimas yra toks – ar Lietuvoje yra Vyriausybė, kuri veikia? Nes tai yra klasikinė tarpsektorinė problema. Jos neįmanoma išspręsti vienos ministerijos ar vienos savivaldybės lygiu. Turi būti atsakingas proveržis ir tokios problemos sprendžiamos tik tada, kai veikia Vyriausybė, aš neironizuoju. Ji veikia, kai kokios nors energetikos problemos sprendžiamos. Kai prabylama apie šitas problemas, tada premjeras paklausia patarėjo, kokios ministerijos koks departamentas čia atsakingas.

Atsakingas premjeras. Jis turi pasikviesti tris ministrus, duoti laiko – kartais parą, kartais mėnesį, kartais dviejų mėnesių gali prireikti, bet ne penkerių metų. Spragos identifikuotos daug kartų, tai, žinant spragas, po nustatyto laiko būtų galima sutarti, kaip jos užpildomos. Dabar visi tas spragas žino, skėsčioja rankomis ir tada trys tos ministerijos irgi viena į kitą baksnoja. Aš labai dažnai girdžiu iš Sveikatos ministerijos, kad jeigu kas su ypatingais vaikais susiję, eikit į Švietimo ministeriją, nes mes čia širdį tik gydom. Ir brangius aparatus perkame.

Kai mes, nepriklausomi ekspertai, duodame pasiūlymus, išgirstame, kad jūs čia užsinorėjote, kad būtų kaip kokioje Švedijoje. Pas mus širdies ligų gydymas jau seniausiai pasiekė tos Švedijos lygį, įsigyta brangios aparatūros – čia viskas eina kaip sviestu patepta.

O čia nereikia stebuklingų aparatų pirkti. Reikia galų gale atsisakyti sovietinių išradimų, kad vaikus galima išvežti ir uždaryti. Reikia užpildyti visiškai naujomis kokybiškomis paslaugomis. Ir specialistus reikia paruošti, ir turi būti orumo nežeminantis atlyginimas jiems. Tada visi sako, jūs įsisvajojote. Čia reikia stipriai padirbėti. Tai – ne lėšų trūkumo klausimas, paprasčiausiai jos atitenka kitiems dalykams. Čia reikia į žmogiškąjį kapitalą investuoti“, – sprendimus vardijo D. Pūras.

Skandinavų šalyse iš tiesų veikia gerovės valstybė

Mokytoja Elena pasakoja sėkmės istoriją, tik ji ne iš Lietuvos, o iš Suomijos. Viena jai žinoma mama su mažu sūnumi, turinčiu elgesio sutrikimų, ant rankų, nesulaukusi tinkamos pagalbos išvažiavo iš Lietuvos. Ji nebuvo pasiruošusi leisti sūnaus į jokią mokyklą mūsų šalyje. Per daug susikaupė karčios patirties su vaikų darželiais ir siuntinėjimais iš vienos ugdymo įstaigos į kitą, klijuojant etiketę „sunkus vaikas“.

„Suomijoje nuo pat pirmos dienos vaikas buvo nukreiptas į tam tikrą labai rimtą įstaigą – darželį. Normalų darželį su tam tikra grupele ir vaikas ten puikiai adaptavosi. Mama ir pašalpas, ir visą pagalbą gavo iš karto. Po pusės metų ji sakė, kad į Lietuvą net nenori žiūrėti, nes čia – nei informacijos, nei pagalbos, tik blogas vaikas“, – pasakojo mokytoja Elena.

Prof. D. Pūras sako, kad Skandinavijos šalys yra sukūrusios tą gerovės valstybės modelį, kurį taip pabrėžia Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda. Priimant neįgaliuosius į savo grupę švietimo srityje, nuo mažų dienų mokomasi atjautos, išsivaduojama iš nepagrįstų baimių.

„Socialinė atskirtis yra žlugdanti mūsų valstybę problema, kuri užprogramuojama vaikystėje. Jeigu mes specialiųjų poreikių vaikus atskirai ugdysime, jiems reikės atskirų įstaigų, sveiki vaikai jų nematys. Tada ir įvyksta Biržų ir Žiežmarių fenomenai, nes žmonės net nežino, kad čia tokie patys vaikai.

Jeigu tu nepažįsti tų žmonių, tu baubus sukuri, kad jie tave primuš, nužudys ar dar ką nors padarys. Sovietai tuo garsėjo, kad jie Vakarams aiškino, kad mes tokių žmonių neturime. Praėjo 30 metų, neįgaliųjų konvencija ratifikuota, o mes grįžtame kiekvieną Rugsėjo 1-ąją sakydami, kad mes dar nesame pasiruošę“, – apgailestavo D. Pūras.