Lietuvoje

2019.08.15 07:00

Dovilė Šakalienė apie politikos užkulisius: kas pakvietė prisijungti prie „valstiečių“ ir kas paskatino išeiti

Laura Adomavičienė, LRT.lt2019.08.15 07:00

Į Seimą išrinkta su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga vaiko teisių reformos aktyvistė Dovilė Šakalienė ir šiandien dar neturi visų atsakymų, kodėl ne frakcija, ne partija, o ji viena tapo taikiniu, į kurį susmigo neapykantos strėlės.

Dėl šmeižto, grasinimų bei trukdymo eiti pareigas pradėtas ikiteisminis tyrimas, galintis užsibaigti baudžiamosiomis bylomis. Iš pokalbio aiškėja, kad prie visuomenės neapykantos kurstymo bent iš dalies prisidėjo ir patys „valstiečiai“.

– Gal pamenate, kokiomis aplinkybėmis Jūs prieš 2016 m. Seimo rinkimus prisijungėte prie „valstiečių“, kaip buvote įtraukta į jų sąrašus?

– Prieš trejus metus mane pakvietė prisijungti, visiškai sutarėme dėl daugelio socialinių problemų sprendimo, dėl smurto prieš vaikus ir moteris įveikimo, dėl neįgaliųjų teisių apsaugos ir kitų dalykų.

Jie man pateikė tokį pasiūlymą, kurio nevyriausybininkui, dirbusiam daug metų su tokiomis skaudžiomis problemomis, neįmanoma atsisakyti. Jie sakė, kad nori padaryti vaiko teisių apsaugos reformą, kad tikrai labai vertina tą darbą, kurį aš dirbu žmogaus teisių srityje. Ramūnas (Karbauskis – LRT.lt) sakė, kad jam labai svarbu sumažinti tą smurto kultūros lygį mūsų visuomenėje, kad žmonės atpažintų smurtą, jo netoleruotų, kad gautų pagalbos. Saulius (Skvernelis – LRT.lt) irgi vienareikšmiškai labai pozityviai apie tai pasisakė.

– Iki tol ką nors iš „valstiečių“ lyderių asmeniškai pažinojote?

– Tik su Vytautu Baku buvome pažįstami. Kai mane atleido iš darbo onkologinės ligos metu, kaip tik tą dieną aš turėjau suplanuotą susitikimą Vidaus reikalų ministerijoje. Vytautas kaip profsąjungietis labai palaikė mane, ragino ginti savo teises ir nukreipė į šioje srityje besispecializuojančius teisininkus pagalbos.

Kai mane pasikvietė „valstiečiai“, iš pradžių kalbėjau, kad kartu su kitais kolegomis nevyriausybininkais galiu padėti paruošti tam tikrus programinius nuostatus. Tačiau Saulius pasakė, kad jei rašau – tai turiu prisiimti atsakomybę ir eiti tų nuostatų įgyvendinti.

– Jūs prisidėjote prie „valstiečių“ rinkiminės programos rengimo, buvote įtraukta į rinkimų sąrašą, bet į partiją nestojote. Kodėl?

– Neplanavau tapti politike. Kaip nevyriausybininkė orientavausi tik į konkretų rezultatą savo kompetencijų srityje – pirmą kartą turėti realiai socialiai jautrią Vyriausybės politiką su konkrečiomis priemonėmis praktiškai spręsti smurto, skurdo, diskriminacijos, priklausomybių ir kitas problemas. Kad joje atsirastų pagaliau daugiau dėmesio pažeidžiamiems žmonėms ir galimybių jiems apginti. Ir aš tuo metu negalvojau nei apie kažkokį partiškumą, nei apie stojimą į partiją.

Kai aš ėjau kaip nepartinė su „valstiečiais“ - įsivaizdavau, kad tai yra trumpalaikis dalykas. Kad ateinu padaryti konkretaus darbo ir viskas. Tačiau trejų metų patirtis mane išmokė, kad neužtenka priimti įstatymą ir tikėtis, kad vykdomosios valdžios institucijos ir savivalda automatiškai sąžiningai ir efektyviai jį įgyvendins.

Tiesa tokia, kad tai nėra trumpalaikis dalykas. Tu turi dar daugelį metų dirbti, kad tas įstatymas būtų įgyvendintas kokybiškai. Reikalingas nuolatinis politinis darbas ginantis nuo populistinių bandymų diskredituoti svarbias reformas, reikalinga nuosekli ilgalaikė parlamentinė kontrolė, kad būtų skiriamos reikalingos lėšos, kad poįstatyminiai aktai atitiktų įstatymo principus.

– Ar tai reiškia, kad Jus „valstiečiai“ prisiviliojo į savo gretas kaip žinomą žmogų, savo srities profesionalą tam, kad kilstelėtų savo sąrašo reitingus?

– Mano vertinimu, nebuvo klastingo plano prisivilioti žinomus žmones ir paskui juos išduoti. Aš manau, kad pradiniame etape buvo daug idealizmo. Pats V. Bakas, net neabejoju, buvo įsitikinęs, kad tikrai bus labai reikšmingų pokyčių pasiekta su „valstiečių“ programa ir su jų Vyriausybe. Taip, aš atnešiau nemažai balsų – įskaitant pasaulio lietuvių, kurie pirmąsyk balsavo už LVŽS, tačiau kartu turėjau galimybę į rinkimų programą sudėti labai daug socialinių teisių apsaugos dalykų.

Vertinant iš dabartinių pozicijų, sakyčiau, kad didžioji „valstiečių“ problema buvo eklektiškumas žmonių ie jų nuostatų, neturėjimas aiškios, nuoseklios, patikrintos ideologinės sistemos. Didelė dalis nepartinių sąrašo žmonių, atsinešę savo sričių kompetencijas, vylėsi sustiprinti profesionalumo dimensiją politikoje – ir matome, kad ši idėja buvo diskredituota didele dalimi. Kai nėra sutarimo dėl sistemos, ideologinio pamato – paaiškėja, kad kairiųjų ir dešiniųjų vertybių konfliktas lemia spragas, klaidas ir fragmentiškumą.

Nors sąraše buvo politinę patirtį turinčių žmonių, įskaitant sąrašo lyderius, mano vertinimu, pritrūko sisteminės politinės analizės ir apsisprendimo dėl kertinių dalykų. Dabar kur kas geriau suprantu Mažvydo Jastramskio ir kitų politologų perspėjimus dėl užprogramuoto konflikto, dėl gresiančio blaškymosi.

Pavyzdžiui, mes parašėme socialiai tikrai jautrią programą, ir tada premjeras finansų ministru pasirenka Vilių Šapoką. Žmogų, kuris socialinio jautrumo prasme nuvilia, netgi gąsdina radikaliu liberalizmu pilietinę visuomenę, skurdo, smurto, nelygybės srityje dirbančius ekspertus. Iš principo yra „mažos valstybės“ modelio šalininkas, tai reiškia, kad „gerovės valstybės“ modelis tiesiog pasmerktas. Tad neišvengiamai prasidėjo tam tikri labai rimti lūžiai. Kas liūdniausia, kad ir šiandien kai kurie „valstiečiai“ dar nemato, kad yra nesuderinami tarpusavyje kai kurie tikslai, kai kurie žmonės.

– O rengiant rinkimų programą vertybinių skirtumų nebuvo?

– Dabar atrodo gana neįtikėtina, bet tikrai buvo labai demokratiška atmosfera. Taip, tarp mūsų kildavo ginčų, ir kai kurie ginčai būdavo, švelniai tariant, labai aštrūs. Mano pozicija kartais su Rimos Baškienės, Agnės Širinskienės ar Povilo Urbšio išsiskirdavo 180 laipsnių, bet mes kažkaip sutardavome, kad, žiūrėkite, yra dalykų, dėl kurių mes nesutariame, tad padėkime juos į šoną, dirbkime su tais, kur turime sąlyčio taškus.

Buvo penkios programos dalys ir kiekvienai daliai buvo priskirtas vadovas. Į programos rengimą buvo įtrauktas platus žmonių ratas iš regionų, įvairių organizacijų, partiniai ir nepartiniai. Aš buvau viena iš programos vadovių. Tiesa, vėliau buvo nuspręsta, kad kartu su manimi socialinės ir sveikatos dalies vadove bus R. Baškienė. Tuo metu jau pradėjau jausti, kad gal jiems aš esu per daug kairiųjų pažiūrų.

– Dėl ko susikirto požiūriai programos rengimo metu? Kuo Jūsų vizija skyrėsi nuo kolegų?

– Vieniši tėvai, auginantys vaikus, besirūpinantys šeimos nariais su negalia, ypač tais, kurie turi psichikos negalią, smurtą patiriantys vaikai, nuo smurto artimoje aplinkoje kenčiančios moterys, prekybos žmonėmis aukos – tai yra didžiulė grupė pažeidžiamų žmonių, kurie stokoja pagalbos, paslaugų, yra izoliuoti, netgi marginalizuoti. Jie nėra aktyviai nekenčiami, kaip kai kurios kitos grupės, bet jie patys nėra pakankamai pajėgūs save apginti. „Valstiečių“ programą mačiau kaip realią galimybę padaryti pagaliau tuos žmones politinės darbotvarkės dalimi, numatyti konkrečių priemonių, kaip būtų galima to pasiekti ir realiai pagerinti tų žmonių gyvenimo kokybę.

Žinoma, iš pat pradžių A. Širinskienei kliuvo programa ir ji turėjo labai daug pastabų bei kritikos dėl vaiko teisių. Jos pažiūros buvo kitokios, radikaliai konservatyvios. Tai čia turbūt nėra ko stebėtis. Mes nebuvome bendramintės nuo pat pradžių.

Bet realiai vaiko teisių reforma daug metų Lietuvoje ir neįvyko, nes buvo pakankamai stiprus pasipriešinimas iš tokių labai konservatyvių organizacijų. Jos bandė visuomenę gąsdinti, iškreipdamos vaiko teisių esmę, sakydamos, kad, jeigu vaikas bus apsaugotas nuo smurto, tai kažkokiu būdu tai reiškia pavojų tradicinės šeimos vertybėms. Kad štai kažkokiu būdu nustojus mušti vaiką bus padaryta žala valstybei.

Buvo sudėtinga paaiškinti, kad vaiko teisių reforma - tai ne tik uždraudimas visų formų smurto, ne tik aiškios taisyklės, kad štai šitų dalykų mes netoleruojame. Turi būti ir vieninga diagnozavimo sistema su adekvačiu finansavimu, su kompetentingais specialistais ir prieinamomis visuose regionuose visomis reikalingomis paslaugomis. Ankstesnė sistema, kuriai daugelį metų mano išsakomą kritiką patvirtino kone paraidžiui Valstybės kontrolės auditai, pasižymėjo 60 skirtingų tvarkų, minimaliu viešumu ir skaidrumu, institucijų nesikalbėjimu ir nebendradarbiavimu. Dėl to „nesuvaikščiodavo“ svarbi informacija, trūko gebėjimų atpažinti pavojingas situacijas ir kasmet Lietuvos šeimose būdavo nužudomi vaikai.

– Nuo to laiko vyravęs Jūsų su A. Širinskiene skirtingas požiūris į vaiko teisų reformą persikėlė į Seimą svarstant įstatymo pataisas?

– Akivaizdu, kad A. Širinskienė tikrai labai kategoriškai reformos nenorėjo ir jai prieštaravo. Rengiant įstatymo pataisas ir naująjį įstatymą ji pati registravo eilę pataisų, kuriomis buvo siekiama kuo labiau susiaurinti smurto apibrėžimą ir kuo labiau apsunkinti galimybę apsaugoti vaiką.

Vaikų gynėjų organizacijos ar Nacionalinis mamų sambūris padėjo formuluoti nuostatas, kurios realiai padeda vaikui ir šeimai. Nuostatas, kurios nustato valstybės prievolę užtikrinti šeimoms visą reikalingą pagalbą, įgalinti jas auginti savo vaikus saugiai, kreiptis pagalbos ir paslaugų.

Tuo pačiu metu radikaliai konservatyvios organizacijos bandė menkinti smurto poveikį vaikui, stabdė procesą, gąsdino šeimas, reikalavo rūšiuoti šeimas į normalias ir blogas ir panašiai. A. Širinskienės padėjėjos iš Laisvos visuomenės instituto tiek platino klaidinančius straipsnius, tiek organizavo priešinimąsi fizinių bausmių draudimui ir visų smurto formų apibrėžimui.

– Ar todėl išėjote iš „valstiečių“?

– Visgi visus metus bandžiau kantriai dirbti su frakcijos kolegomis, „valstiečiais“ ir nepartiniais, ieškoti kompromisų ir sutarimo. Tačiau, kai ėmė strigti vaiko teisių įstatymo svarstymas, 2017 vasaros pradžioje Ramūno paklausiau tiesiai šviesiai: ar mes vis dar tai darom, ar nebedarom. Kodėl tai stringa? Koks tada yra planas? Ramūnas man pasakė, kad A. Širinskienė nuo šiol bus tas žmogus, kuris kuruos vaiko teisių klausimą ir su kuriuo aš turiu tartis. Dėl vaiko teisių apsaugos.

Kai žmogus, kuris toje srityje neturi kompetencijų, žinių ir patirties, ima vadovauti žmogui, dirbusiam daugelį metų vaiko teisių apsaugos srityje, mano nuomone, profesionalų politikos planas iš esmės yra žlugęs. Sugriauta pati idėja profesionalumo ir kompetencijos, dėl kurios mes ir susibūrėm.

Atleiskit, bet mūsų įdirbis, patirtis ir kompetencija toje srityje švelniai tariant skiriasi. Tai ir buvo tas paskutinis lašas, kai aš pasakiau, kad tada tikrai nebegaliu būti toje komandoje.

– Tačiau naujasis Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas visgi buvo priimtas?

– Man išėjus ir viešai prabilus, kad nesilaikoma mano pačios parašytų programinių nuostatų, tai tapo frakcijai garbės reikalu ir įstatymas buvo priimtas. Oficialiai premjeras ir Vyriausybė nekvestionavo reformos, Sveikatos apsaugos ir darbo ministerija (SADM) labai daug dirbo rengdama poįstatyminius teisės aktus.

Tačiau A. Širinskienės pastangomis tiek frakcijos lyderiai nebepalaikė smurto prieš vaikus įveikimo programos, tiek projektuojant biudžetą premjeras ir finansų ministras neskyrė adekvataus finansavimo paslaugų kūrimui ir prieinamumui kiekviename regione. Taip pat nebuvo padarytas esminis pirmasis įgyvendinimo darbas – plati, nuosekli, tęstinė visuomenės informavimo ir edukavimo kampanija. Kaip ryškiai parodė Žiežmarių ir Biržų pavyzdžiai globos reformos atveju – informacijos ir švietimo stoka pagimdo gandus, baimę ir priešiškumą. Tas pats nutiko su vaiko teisių reforma.

– Nepaisant to, kad reforma buvo „valstiečių“ rinkimų programos ir vėliau Vyriausybės programos dalis, pykčio banga bloškė ne partijai, frakcijai ar jos lyderiams, bet konkrečiai Jums. Turit paaiškinimą, kodėl taip atsitiko?

– Dabar jau paskelbti duomenys, kad nuo reformos pradžios vaikų paėmimų skaičius krito kone dvigubai palyginti su pastarųjų penkerių metų tendencija. Pavyzdžiui, 2017 m. laikinųjų globų skaičius siekė virš 2,5 tūkst., o nuo 2018 m. liepos – jau 1,5 tūkst. Be to, 2018-ieji yra pirmi metai, kai šeimose nebuvo nužudytas nė vienas vaikas.

Tačiau ruošiantis reformai ir jai prasidėjus, nebuvo aktyvaus tęstinio visuomenės informavimo ir švietimo apie smurto atpažinimą, atskyrimą, kas yra smurtas ir kas nėra. Taip pat nebuvo aktyviai informuojama apie konsultacijų ir mokymų tėvams galimybes, paslaugas šeimoms - nuo priklausomybių gydymo iki paslaugų auginantiems vaikus su elgesio, psichikos ar kitais sutrikimais.

Informacijos vakuumo nebūna – reformai priešinęsi asmenys ir organizacijos netruko paskleisti gandus apie „masinį vaikų grobimą“, sąmokslo teorijas apie prekybą „baltais vaikais iš normalių šeimų“, valstybės išdavimą parsiduodant norvegams ir panašiai.

„Valstiečių“ frakcijos pasyvi, o kai kurių, įskaitant dabar jau buvusių, narių ir aktyviai priešiška reformai pozicija, klaidinančios informacijos skleidimas ar panikos kurstymas davė didžiulį nesaugumo jausmą dešimtims tūkstančių informacijos stokojančių žmonių. Tad natūralu, kad tai sukėlė pykčio ar net neapykantos bangą, kilo linčo teismo nuotaikos – ir, žinoma, nulinčiuoti visuomet patogu konkretų žmogų, ignoruojant, ar jis kaltas ir ar išvis padarytas koks nors nusikaltimas.

Taip pat galbūt teisūs mano bičiuliai, kad kur kas patogiau nukreipti dėmesį nuo savo Vyriausybės nepadarytų namų darbų į nepatogų žmogų. Paradoksaliai atrodė, kai aš, opozicijos atstovė, iš esmės gyniau valdančiųjų ministrą, mėginau ginti Vaiko teisių tarnybos pastangas. Net ir matydama klaidas, nebaigtą specialistų parengimo procesą, pasyvų ir fragmentišką visuomenės informavimą – kėliau šias problemas ir raginau jas spręsti iki reformos įsigaliojimo. Vis tiek stengiausi mąstyti valstybiškai, kad reformos sugriovimas, smurto draudimo atšaukimas būtų didžiulis žingsnis atgal, daugybės vaikų ir šeimų interesų pažeidimas.

– Kaip manote, ar A. Širinskienė iš pat pradžių to ir siekė – užimti jūsų vietą ir perimti vaiko teisių reformos kontrolę į savo rankas?

– Nesiimu vertinti kitų žmonių motyvų ir asmeninių ambicijų. Galiu vertinti tik faktus. Vienas iš faktų: su kai kuriais „valstiečių“ frakcijos nariais bendradarbiavusi ir aktyviausiai šmeižtą mano atžvilgiu platinusi buvusi žurnalistė Rūta Janutienė. Ji parengė klaidinančią peticiją dėl mano pašalinimo iš Seimo, surinko keliasdešimt tūkstančių parašų. R. Janutienė, kuri nuolat dėl etikos pažeidimų svarstyta, po kelių mėnesių nuo šmeižto kampanijos gavo 5 tūks. eurų iš „valstiečių“ ir aktyviai remiama R. Karbauskio kandidatuoja į Seimą Žiemgalos apygardoje.

– Reforma neapsiėjo be pasekmių Jums. Negatyvi informacija socialiniuose tinkluose virto šmeižto kampanija, sulaukėte net grasinimų, dėl kurių vyksta ikiteisminis tyrimas. Kodėl pykčio banga, Jūsų nuomone, nuėjo taip toli?

– Gal man užtruko laiko tinkamai sureaguoti ir pradėti gintis. Aš iš pradžių bandžiau ginti pačią Vyriausybę ir tarnybą, kol staiga susivokiau, kad aktyviai skatinama nuostata, kad aš esu kalta tiek dėl tarnybos padarytų klaidų, tiek dėl Vyriausybės nepadarytų namų darbų. Ironiškai galiu pastebėti, kad turėjau pasijusti galingesnė už premjerą, ministeriją, savivaldybes ir vaiko teisių tarnybą kartu sudėjus.

Iš pradžių niekur nesikreipiau, nes atrodė, kad tai – nesusipratimas. Juo labiau visa profesionali žiniasklaida nekreipė dėmesio į sąmokslo teorijas. Tačiau masiškai išplito socialiniuose tinkluose ir Valstybės saugumo departamento stebimuose „pseudonaujienų“ portaluose, tokiuose kaip ldiena.lt, profesionaliai parengti „memai“ su mano atvaizdu, aprengtu nacistine uniforma. Pasirodė sufabrikuotos melagingų naujienų antraštės, kad tariamai grobiu vaikus darželiuose. Buvo platinamas mano atvaizdas su taikiniu ant kaktos ir tekstas apie mano nužudymo būtinybę. Teko imtis priemonių.

Julius Sabatauskas, ilgametis Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas, ir kiti kolegos paragino kreiptis į Generalinę Prokuratūrą. Pora dešimčių Seimo narių kreipėsi į generalinį prokurorą, kad pradėtų ikiteisminį tyrimą. Nuo gruodžio ikiteisminis tyrimas tęsiasi iki šiol.

Kalbantis su įvairiais žmonėmis, turinčiais patirties teisėsaugos srityje, buvo išsakyta mintis, kad toks ilgalaikis, sistemingas, aktyvus puolimas, nuolat gaminant kokybišką vizualiką, gaminant klaidinančias netikras antraštes ir kuriant tokį labai tikslingą turinį, negali būti neorganizuotas. Bet čia prokuratūra turi nustatyti, ar jis buvo organizuotas, ar ne.

– O turit įtarimų, kam tai galėjo būti naudinga, kas galėjo būti tuo suinteresuotas?

– Galiu turėti tik prielaidų. Po pokalbių su daugeliu žmonių, kurie turi patirties tokiose situacijose, manau, kad jų prielaidos turi pagrindo.

– Artėja 2020 m. Seimo rinkimai. Planuojate juose dalyvauti po socialdemokratų vėliava, ar lauksite ikiteisminio tyrimo pabaigos?

– Tyrimo rezultatai nesusiję su mano sprendimais. Asmenys, kurie skleidė šmeižtą, kurstė neapykantą ir agresiją mano atžvilgiu, atvirai trukdė man eiti pareigas – tikiu, sulauks teisinio įvertinimo. Mano darbai vaiko teisių apsaugos, kovos su smurtu artimoje aplinkoje, pagalbos pažeidžiamoms šeimoms, savižudybių ir smurto mažinimo, įtraukaus švietimo, neįgaliųjų teisių apsaugos, lyčių lygybės ir kitose srityse – nebaigti, dirbu toliau. O kaip bus kitoje kadencijoje – kol kas negaliu pasakyti.

Nuo 2017 metų esu LSDP narė – tai pirmoji partija, kurios nare tapau (LRT.lt primena, kad 2017 m. birželį D. Šakalienė paliko „valstiečių“ frakciją ir perėjo į Liberalų sąjūdžio frakciją Seime, o tų pačių metų spalį iš liberalsąjūdiečių gretų pasitraukė ir prisijungė prie socialdemokratų frakcijos). Socialdemokratų partijoje yra demokratinis kandidatų vertinimo ir reitingavimo mechanizmas, beje, numatantis lyčių lygybės kriterijus – tad sprendimas partijos bičiulių rankose.

Ar baigsis ikiteisminis tyrimas iki Seimo rinkimų – nežinau. Bet tie žmonės, kurie tai darė, viena vertus, šiandien tai yra ant jų sąžinės, kita vertus, kai baigsis tyrimas, tikiuosi, kad tai bus ne tik sąžinės, bet ir teismo nuosprendžio klausimas.