Lietuvoje

2019.08.12 11:24

Neįgaliųjų apgyvendinimas sukiršino: kai kurie gyventojai grasina buldozeriais, psichologai kraipo galvą

Kai Žiežmarių ir Biržų gyventojai pasipriešino, kad šalia įsikurtų protinę negalią turintys žmonės ir 8 našlaičiai, išgirdome daug jautrių politikų žodžių. „Baimė ir tamsa atsiranda ten, kur žmonėms trūksta žinių ir gerųjų pavyzdžių. Todėl atskirties mažinimas turi eiti koja kojon su visuomenės švietimu“, – taip reagavo prezidentas.

„Valstybė yra stipri tiek, kiek geba pasirūpinti silpniausiais. Šioje situacijoje vaikai ir neįgalūs asmenys patys neapsigins ir jiems turi padėti valstybė“, – tai premjero žodžiai.

„Ištisus dešimtmečius darėme viską, kad tėvų globos netekę vaikai ir neįgalieji nebūtų tarp mūsų. Mes esame išskaidyta, netgi apiplėšta visuomenė“, – atvirame laiške rašė socialinės apsaugos ir darbo ministras.

Bėda ta, kad kol kas visa tai lieka žodžiai, kai tokie žmonės susiduria su atstūmimu, ir faktas, kad vis dar nepadarėme savo darbo – ir mes, ir politikai – kad taip neatsitiktų. Nesuvokdamas, kas yra orus gyvenimas, žmogus tiesiog nesugeba leisti oriai gyventi ir kitam, šalia jo esančiam.

Grasina buldozeriais

Čekoniškių kaime prieš penkiolika metų įsikūrusioje „Betzatos bendruomenėje“ kartu su sveikaisiais nuolat gyvena 8 su proto negalia, dar 2 gali pasisvečiuoti, jei jų artimieji negali laikinai jais rūpintis. Čia dirba asistentai, įsipareigojantys mėnesį ar kelerius metus gyventi kartu su neįgaliaisiais. Pagrindinis siekis – suteikti globotiniams su negalia namus, kuriuose jie nesijaustų atstumti ir pažeminti.

Čekoniškiai su atjauta priėmė naujakurius: dalijasi sodo ir daržo gėrybėmis, kviečia į namus, o artimiausi kaimynai leidžia naudotis pirtele.

Franciškos Rinkevič troba kitapus gatvelės, prieš pat bendruomenės kiemą. Moteris riša verbas iš žolynų ir tuo jos užsiėmimu susidomėję kaimynystėje apsigyvenę neįgalieji.

„Ir aš ateinu pas juos, ir ne tik aš, ir kaimynai. Mišios būna čia ir kviečia mus į mišias, visada mes kartu. Nėra problemų. Mano anūkas mažas ir jis kartu žaidžia ten, eidavo pas juos“, – pasakoja Čekoniškių kaimo gyventoja F. Rinkevič.

Toks gyvenimas Čekoniškėse. Tuo metu Žiežmarių Lauko gatvės gyventojai pasiryžę kautis prieš valdžios planus įrengti čia bendruomenės namus ir juose apgyvendinti 10 su protine negalia iš pertvarkomų Strėvininkų socialinės globos namų. Anot žiežmariškių, psichiškai neįgalūs neprognozuojami, gali kelti pavojų jų vaikams.

Vieni grasino, jei nepavyks susitarti, atvarys buldozerį. Kiti, kad išvengtų nepageidaujamos kaimynystės, – dovanos žemės.

„Mes už, visą laiką sakėme, kad ir gyventojai už, tiktai ne šioje vietoje“, – aiškina Žiežmarių miesto bendruomenės vadovas Nerijus Meškauskas.

Psichologai kraipo galva

Psichoterapeutė Aušra Kurienė liūdnai linksi galva: žiežmariškiai rizikuoja prarasti galimybę savo vaikus išauginti drąsesniais ir tolerantiškais žmonėmis.

„Mūsų vaikai augtų žymiai geresni, žymiai protingesni ir žymiai labiau pajėgūs pasirūpinti ne tik savimi ir galbūt savo tėvais. Mes nežinome, kas ištiks tuos tėvus. Tėvus gali ištikti demencija senatvėje ir t. t. Mes, kaip bendruomenė, turime suprasti, kad mes esame labai skirtingų galių ir mūsų vaikai turi būti įvedami į realų pasaulį, o ne į pasaulį, kur už kažkokių tvorų vyksta amžina vasara ir amžina sveikata. Nėra tokio pasaulio“, – įsitikinusi Paramos vaikams centro įkūrėja A. Kurienė.

Tačiau žmonės gali būti žiaurūs ir vaikams. Biržų Latvygalos gatvės gyventojai, sužinoję, kad šalia jų bus pastatyti bendruomeniniai namai aštuoniems beglobiams vaikų namų auklėtiniams, skubiai surinko parašus, kad jų gatvėje tokio objekto nebūtų.

Vis dėlto našlaičių pagailo kitos Biržų gatvės bendruomenei – pasiūlė žemės. Badą ir benamystę išbandęs tėvų namuose, o vėliau augęs tarp šaltų vaikų namų sienų, dailininkas Remigijus Gataveckas tikina, kad žmonės nesupranta vykdomos institucinės globos namų pertvarkos tikslų. Nežino, kaip padėti neįgaliesiems ar be tėvų globos ir meilės likusiems vaikams.

„Žmonės bijo ne vaikų. Jeigu jie suvoktų realiai, tai jie bijo ne vaikų, o tai, ką jie atsineša iš tos aplinkos, iš kurios jie buvo paimti. Tai iš esmės jie bijo tėvų elgesio, ne vaikų. Tie vaikai, be abejo, yra kitokie, bet reikia suprasti, kad vaikai yra kaip kempinės, kurie sugeria aplinką. Lygiai taip pat gali ją išleisti ir sugerti kitą aplinką. Ir tai yra reformos esmė“, – sako R. Gataveckas.

Visuomenė nesikeičia

Ilgus metus klastingos ligos prikaustytas prie vežimėlio rašytojas Jonas Mačiukevičius apgailestauja, kad nepriklausomoje Lietuvoje visuomenė dar nepasikeitė.

„Čia yra tautos ar valstybės kartu mentalitetas, lygis dvasinis. Atskirtis yra būtent suvokime, mąstyme, kultūroje, čia kultūros dalykas. Jie gali visuomenėje gyventi ir jie turi visuomenėje gyventi, o ne namuose uždaryti, tik visuomenė turi būti protinga visuomenė, dora visuomenė, atjauti visuomenė“, – teigia žmonių su negalia sąjungos garbės prezidentas J. Mačiukevičius.

Anot Nacionalinio vėžio instituto ir „Betzatos bendruomenės“ kapeliono Algirdo Šimkaus, atsitvėrę nuo silpnesnių, mes dažnai užmirštame, kad patys turime daug galimybių atsidurti tarp jų.

„Tai yra mūsų pačių vargas ir skurdas, mūsų biednystė, mūsų pačių nabagystė. Ne tie žmonės, nuo kurių mes atsitveriame yra vargšai, bet mes tampame didesni vargšai, nes nuo kažko atsitvėrėme, ką mums gal pats Dangus ilgai bandė suorganizuoti“, – griežtai pasisako „Betzatos bendruomenės kapelionas kun. A. Šimkus.

Požiūris – iš sovietmečio

Toks požiūris į neįgaliuosius – iš sovietmečio. Socialistinė ideologija netoleravo paliegusių, nedarbingų visuomenės narių. Artimieji buvo raginami sutrikusio intelekto, psichikos ligonius atiduoti psichoneurologinių pensionatų, vėliau pervadintų internatais, globai.

Šimtus ir net tūkstančius globotinių talpinančias įstaigas juosė spygliuotos tvoros. Apie žmogaus teisių paisymą net nėjo kalba. Dažniausia „auklėjimo“ priemonė – raminamieji vaistai, o prireikus – ir drastiškesnės „techninės“ priemonės. Palatose sukimšti žmonės duso nuo smarvės – „daržovėmis“ pravardžiuojami nesikeliantys ligoniai dažniausiai priversti tuštintis po savimi. Dėl pragulų atsivėrusių žaizdų jie kentė nežmoniškas kančias.

Į psichoneurologinius internatus savo dienų baigti buvo siunčiami ne tik psichikos sutrikimų turintieji, bet ir seneliai, o dar baisiau – paaugliai. Jei naujagimiui ar kiek ūgtelėjusiam mažyliui būdavo diagnozuojamas psichikos sutrikimas, cerebrinis paralyžius, tėvai buvo spaudžiami atsisakyti tokio vaiko.

Patekusiam į valstybės globą grėsė vienintelė išeitis: laukti gyvenimo pabaigos už spygliuotų tvorų, o jo sulaukus – atgulti į bevardį kapą kapinių pakraštyje, toliau nuo praeivių akių.

30-aisiais nepriklausomybės metais mus turėtų žeisti tokia praeities patirtis, bet ji vis dar sugrįžta nelaimės ištikto ar našlaičio atstūmimu.

Plačiau žiūrėkite „Savaitėje“:

Savaitė. Prezidento rodomas palankumas premjerui – prasta žinia Ramūnui Karbauskiui