Lietuvoje

2019.08.09 10:46

Lietuvių santykiai su žydais: sakralizuojant istorinių asmenybių klaidas žengtas žingsnis atgal?

Virginijus Savukynas, LRT RADIJO laida „LRT aktualijų studija“, LRT.lt2019.08.09 10:46

„Mitinge Generolui Vėtrai ir Škirpai palaikyti buvo daug antisemitinių plakatų. Po ilgo laiko pasigirdo kaltinimai žydams dėl mūsų tautiečių praeityje padarytų netinkamų sprendimų, kurių negalima gerbti“, – LRT RADIJUI sako istorikas Alfonsas Eidintas. Jo teigimu, trūksta išsamesnių istorinių tyrimų, galinčių išspręsti minėtus nesutarimus.

Ilgą laiką tarp lietuvių ir žydų buvo statomi tarpusavio supratimo tiltai: kalbama apie bendrą požiūrį į skausmingą istoriją, prisimenama šimtmečius siekianti žydų Lietuvoje praeitis. Tačiau pastarųjų savaičių įvykiai dėl Kazio Škirpos gatvės pervadinimo, atminimo lentos Jonui Noreikai nuėmimo sukėlė pykčio ir nesutarimų bangą.

Dar prieš Lietuvai įstojant į Europos Sąjungą (ES) istorikai rašė įvairius veikalus apie holokaustą, o vaikai buvo mokomi, jog tai vienas žiauriausių žmonijos nusikaltimų.

Nors tuo metu buvo matomas progresas ir atrodė, kad tam tikrose bendruomenėse ši problema buvo išspręsta, A. Eidinto teigimu, po sujudimo dėl atminimo ženklų ir paminklų iš dalies buvo žengtas žingsnis atgal.

„Antisemitinė Lietuva nebūtų buvusi priimta į ES, todėl reikėjo parodyti, jog nesame iš nejautrių tautų. Tuo metu buvo pasiekta daug, o dabar norima sakralizuoti kai kurių žmonių klaidas. Mitinge Generolui Vėtrai ir Škirpai palaikyti buvo daug antisemitinių plakatų. Po ilgo laiko pasigirdo kaltinimai žydams dėl mūsų tautiečių praeityje padarytų netinkamų sprendimų, kurių negalima gerbti. [...] Niekas tu žmonių iš atminties neištrins, bet turime laikytis vertybių“, – akcentuoja A. Eidintas.

Kaip teigia apžvalgininkas Vytautas Bruveris, nors atrodo, kad per pastaruosius dešimtmečius santykiuose su žydais buvo žengta į priekį, dėl tam tikrų priežasčių buvo malamasi vietoje.

„Mes, kaip valstybė, neturime nacionalinio konsensuso dėl lietuvių dalyvavimo holokauste. Pavyzdžiui, kiek jų prie to prisidėjo. Buvo atliekama daug istorinių iniciatyvų šviečiant mokytojus, tačiau to nepakako. [...] Dėl šios priežasties Lietuvoje visada bus antisemitų. Pagrindinis klausimas yra ne jų apgailėtina egzistencija, bet ką apie tai mano likusi dalis visuomenės“, – pabrėžia V. Bruveris.

A. Eidintas stebisi, kad, nepaisydami to, jog absoliuti Lietuvos žydų dauguma buvo išžudyta Lietuvoje, išgirdę tokius pasakymus dauguma lietuvių įsižeidžia.

„Reikėtų paskaičiuoti, kiek tokių žmonių buvo įsitraukę į holokaustą. Galbūt paaiškėtų, kad jų ne tiek ir daug buvo“, – priduria istorikas.

Paklaustas, kodėl vis dar nėra istorinių tyrimų apie lietuvių prisidėjimą prie holokausto vykdymo, A. Eidintas sako, kad tai lėmė institucijų nesusikalbėjimas.

„Buvo padaryta klaida, kai buvo išskaidyta tyrinėjimų kryptis. Lyg ir istorijos institutas galėjo tai tyrinėti, lyg ir gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Tada dar atsirado Prezidento komisija ir atrodė, kad tai padarys jie.

Tai yra milžiniškas darbas, keliolikos metų programa, apimanti skaudžiausius klausimus. Kaip bebūtų, reikia vieną kartą tai įvardinti bent apytiksliais tyrimais, o ne iš akies“, – sako A. Eidintas.

Nežiūrima tiesai į akis?

Rašytojo Marko Zingerio tvirtinimu, pastarieji įvykiai Vilniuje kelia nerimą ne tik pavieniams žydų kilmės piliečiams Europoje, bet ir įvairioms užsienio organizacijoms.

„Kai pamatau plakatą su užrašu „Šimašiau, stabdyk judofilus“, [...] matau, kas yra dalies žmonių pasąmonėje [...]. Šalyje, kurioje yra daugiau nei 200 tūkst. masinių žudynių vietų, ir vėl bandoma tai transliuoti ir apkrėsti mases. Tikrai kyla nerimas“, – teigia rašytojas.

V. Bruverio teigimu, visuomenėje orientuojamasi ne į ideologinį, bet į buitinį antisemitizmą, pasižymintį stereotipais apie žydus.

„Mūsų visuomenėje yra daug instinktyvaus antisemitizmo, tačiau daugiausia nerimą kelia tai, jog yra daugybė žmonių, kurie vadovaujasi iškreiptu patriotizmu ir Lietuvos gynybos suvokimu.

Jų manymu, Vėtros sudraskymas atims ir Ramanauską, o valstybės priešai turės geležinius argumentus, jog mes patys pripažįstam visus partizanus buvus žydžudžiais ir nacių kolaborantais“, – komentuoja V. Bruveris.

Anot M. Zingerio, būtinas sisteminis švietimas, tinkama linkme auginantis naująją kartą. Pašnekovas sutinka, jog istorijoje galima aptikti ir nemažai atvejų, kai lietuviai žydams padėjo, tačiau, kaip bebūtų, negalima ignoruoti ir kitos pusės.

„Turime kalbėti apie abi puses, bet pirmiausia apie tą, apie kurią nekalbama. [...] Šie procesai niekaip neprasideda, bet kada nors turės prasidėti, nes šiuo atveju laikas tikrai negydo, o tik aštrina problemas“, – LRT RADIJUI sako V. Bruveris.

Išsamiau – laidos „Aktualijų studija“ įraše.

Parengė Gabrielė Sagaitytė.


Populiariausi