Lietuvoje

2019.08.07 17:03

Įvertino sujudimą dėl paminklų: nebūtina kovoti su buvusiomis santvarkomis kaip su šmėklomis

Rūta Kupetytė, LRT RADIJO laida „Ryto garsai“, LRT.lt2019.08.07 17:03

„Galbūt šiandien rašytojui Petrui Cvirkai paminklo ir nestatytume, bet, kaip bebūtų, jis byloja apie praėjusias santvarkas, todėl nebūtina su jomis kovoti kaip su šmėklomis“, – LRT RADIJUI sako mokslininkė Rasa Antanavičiūtė, neseniai parašiusi knygą „Menas ir politika Vilniaus viešosiose erdvėse“.

Filosofas Kristupas Sabolius sako: „Šios knygos žinia gali nuteikti pesimistiškai. Pasirodo, Vilnius jau daugiau nei šimtą metų užkeiktas ginčytis dėl memorialinių paminklų.“

– Atminimo lentos Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai nuėmimas supriešino visuomenę. Dabar nuimta ir atminimo lenta poetei Valerijai Valsiūnienei. Kaip Jums atrodo, kodėl tai kelia tiek daug aistrų?

– Manau, jog aistras kelia ne tiek nuimamas turinys, kiek to forma ir veiksmai. Yra matomas savotiškas isteriškumo atspalvis, ypač su Noreikos lentele. Kaip suprantu, tai buvo atliekama ne dienos metu. Galima būtų pagalvoti, kad tai buvo daroma netyčia, bet, kita vertus, viskas atrodytų mažiau isteriška, jei visuomenė būtų įspėta apie planuojamą tokių atminimo lentų reviziją. Minėti veiksmai nebūtų tokie isteriški ir keltų mažiau įtarimų.

– Kaip reikėtų vertinti tai, jog sprendimą nukabinti tam tikras atminimo lentas priima politikai?

– Pakabinti ir nukabinti atminimo lentas yra politinis sprendimas. Jei kokia bendruomenė savo bendruomenės nariui sugalvoja pakabinti atminimo lentą, jie negali to padaryti be leidimo. Būtina suderinti projektą ir gauti parašą, kurį suteikia kokia nors politinė institucija.

– Tačiau pasigirsta kalbų, kad galėjo būti daugiau diskusijos.

– Taip. Forma, kuria yra priimamas sprendimas nukabinti atminimo lentą, galėtų būti ir kitokia. Manau, jog trūksta sisteminio požiūrio dėl tam tikrų atminimo ženklų keliamų abejonių. Priimant tokius sprendimus reikėtų neskubėti.

Žinoma, aš nemanau, kad atsirastų daug žmonių, kurie teigtų, jog V. Valsiūnienė nusipelnė atminimo, bet, kita vertus, tokie ženklai turi savo istoriją. Galbūt šiandien rašytojui Petrui Cvirkai paminklo nestatytume, bet, kaip bebūtų, jis byloja apie praėjusias santvarkas, todėl nebūtina su jomis kovoti kaip su šmėklomis.

Tai ne pirmas kartas, kai Vilnius valomas nuo praėjusių epochų ženklų. Kiek teko tyrinėti, labiausiai man įstrigo 1939–1940 metai, kai atgavus Vilnių Lietuvos valdžia svarstė galimybę bažnyčiose išversti paminklų užrašus iš lenkų kalbos į lietuvių. Tai buvo tarsi toks pats Vilniaus nacionalizavimas ir istorijos redagavimas, koks ir vyksta dabar.

– Iš pradžių buvo pašalintos Žaliojo tilto skulptūros, dabar atminimo lentelės. Atrodo, jog viskas brendo 30 metų ir tik dabar nuspręsta imtis veiksmų.

– Manau, kad Žaliojo tilto skulptūros turėjo tiesioginės įtakos Ukrainos ir Rusijos karui ir tai buvo tiesioginė išdava. Paaukojome Žaliojo tilto skulptūras savo psichologiniam komfortui, bet tai, jog viso to tąsa man yra labai keista.

– Tačiau kritinių momentų juk vis tiek yra. Būtų keista, jei Vilniuje stovėtų Stalino skulptūra. Tas pats yra su holokaustu. Remigijaus Šimašiaus teigimu, nors ir Noreika įdėjo daug pastangų kovodamas prieš savo priešus, tačiau, prisiimdamas okupacinės valdžios jam suteiktą galią izoliuoti žydus ir konfiskuoti jų turtą, elgėsi nepateisinamai. Juk tokie argumentai yra svarūs?

– Taip. Dėl to, kaip ir minėjau, manau, kad šioje vietoje trūksta sisteminio požiūrio. Mano manymu, atsirastų ir daugiau tokių herojų, kurie, kaip ir Noreika, priklausė ir blogiesiems, ir geriesiems. Istorija yra audringa, todėl kas žino, kaip mes patys būtume pasielgę tokiose situacijose. Toks susidorojimas su vieno žmogaus atminimo ženklu kelia įtarimą. Jei peržiūrėtume viso miesto atminimo ženklus, keliančius abejonių, viskas būtų tvarkoje.

– Kiek Vilnius yra išvalytas nuo skulptūrų?

– Kalbant apie Staliną ir Leniną, tai, žinoma, tų ideologinių akcentų svoris skiriasi ir, be abejo, aš nemanau, kad palikus bent vieną jų tai būtų tik istoriniai ženklai. Kita vertus, svarbus ir tų paminklų nuėmimo laikas. Lenino paminklas buvo nuimtas iš karto, todėl tai buvo tarsi išsivadavimas. Jis turėjo ir daug kitų simbolių, todėl to jokiu būdu nereikėtų ištrinti ar smerkti.

Ženklai, išgyvenę pirmąją valymo bangą, tuo metu neatrodė tokie pavojingi, todėl yra dvigubai keista, kai dabar ši blogio ugnis išsiplieskė ir bandoma ją gesinti.

Sovietinių ženklų Vilniuje liko apsčiai, nes tai nėra vien tik skulptūros, tai yra ir architektūra, sovietmečiu turėjusi aiškų ideologinį pagrindą ir atlikusi visuomenės mentaliteto keitimo funkciją. Tokiu atveju mes turėtume atsikratyti daugelio mūsų mikrorajonų, nes, nors ten ir nėra kūjo ir pjautuvo ant namų fasadų, jie byloja apie sovietinę santvarką. Mano manymu, visiškai išsivalyti nepavyks niekada.

Parengė Gabrielė Sagaitytė.