Lietuvoje

2019.08.06 21:13

Grasinimų žydų bendruomenei Poderskis nekomentuoja, bet dėl Vėtros lentos įsitikinęs – susitarti gražiuoju nepavyktų

Nemira Pumprickaitė, LRT TELEVIZIJOS laida „Dienos tema“, LRT.lt2019.08.06 21:13

Vilniaus miesto savivaldybė niekaip neišsikapsto iš triukšmo, kurio tarsi ir negalėtų kilti, jei būtų vadovaujamasi įstatymu ir sveika nuovoka. Iš Zuokų namų išsivežtus Jono Meko fondui priklausančius daiktus antradienio rytą teko parvežti atgal, atleistą Jono Meko vizualiųjų menų centro direktorių grąžinti į pareigas, rengiamas mitingas J. Noreikai ir K. Škirpai apginti, o antradienio ankstų rytą jau nuimta poetės V. Valsiūnienės atminimo lenta.

LRT laidoje „Dienos tema“ žurnalistė Nemira Pumprickaitė kalbėjosi su Vilniaus savivaldybės administracijos direktoriumi Povilu Poderskiu apie tai, kas sprendžia ir priima sprendimus sostinės savivaldybėje ir kas juos vykdo.

Dienos tema. Povilas Poderskis: išvežti daiktus iš Zuokų namų buvo kolegialus mano, mero ir kitų politikų sprendimas

– Viską iš Zuokų namų išsivežėte vidurį dienos, o parvežėte ankstų rytą. Atminimo lentos irgi nuimtos paryčiais – tik nešvarūs darbai taip atliekami, o sostinės savivaldybei derėtų viską viešai ir aiškiai daryti. Gerai jaučiatės ir nekyla klausimų bei abejonių dėl savivaldybės veiksmų?

– Man klausimų ir abejonių kyla nuolatos. Turbūt visada stengiuosi reflektuoti tai, kodėl mes vienokius ar kitokius darbus darome, darysime. Aišku, suplakta į vieną visos tos temos, bet, manau, negalima būtų sakyti, kad labai jau paslapčiomis išvežėme tas dėžes, o parvežėme tada, kai buvo sutarta su Jono Meko fondo valdytojais, kai jie įrodė savo teises į turtą.

– Apie atminimo lentas. Jūs paskambinote į „Grindą“ ir paliepėte nuimti J. Noreikos atminimo lentą?

– Komunikacija buvo apskritai ne skambučiais, o elektroniniu paštu. Sprendimą priėmė Remigijus Šimašius, Vilniaus miesto meras.

– Bet šiaip turėtumėte tai daryti jūs?

– Jeigu meras pavestų man – aš pavesčiau „Grindai“.

– Vilniaus miesto pavadinimų, paminklų ir atminimo lentų komisija paskutiniame posėdyje svarstė atminimo lentos V. Valsiūnienei nuėmimo klausimą, ir tada buvo tam pritarta, bet Generolo Vėtros atminimo lentos klausimas komisijoje išvis nebuvo svarstytas. Kuo tada vadovautasi priimant sprendimą?

– Tai nėra visiškai tikslu, nes tas klausimas buvo svarstytas daug kartų ir praeitoje kadencijoje. Kadangi komisijoje nebuvo priimtas sprendimas dėl jos pakabinimo, tai dėl jos nukabinimo taip pat toje komisijoje neturėjo būti svarstoma. Tai tiesiog buvo savivaldybės nuosavybė, kurią meras pavedė perkelti į kitą vietą.

– Komisijos žodis yra patariamojo pobūdžio, bet jeigu šios kadencijos taryboje šitas klausimas taip pat nebuvo svarstomas, tai meras priėmė vienašališkai šitą sprendimą?

– Manau, kad taip, bet jis turi tam teisę.

– Kuo remiantis toks sprendimas buvo priimtas?

– Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išvados ir daugelis kitų komisijų yra pasisakiusios, tarp jų ir ta, kuri veikia prie Prezidentūros. Duomenų apie tai, manau, buvo surinkta pakankamai, tiesiog reikėjo, kad kažkas priimtų vienokį ar kitokį sprendimą.

– Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras sako, kad „okupacinei valdžiai pavyko J. Noreiką įtraukti į su žydų izoliavimu susijusių reikalų tvarkymą, bet jo veikla nevertintina kaip kolaboravimas. Jis buvo tik aktyvus antinacinio pogrindžio dalyvis. 1941 m. okupuotos Lietuvos gyventojai nesuvokė getų kaip Holokausto dalies, teismas neseniai atmetė J. Noreikai mestus kaltinimus“. Tai vis dėlto – kuo remiantis?

– Esu neįgaliotas ir nekompetentingas vertinti istorikų ir vienų ar kitų komisijų pasisakymus. Manau, meras tą įvertino ir išdėstė vėliau viešumoje gana aiškiai, tai yra jo sprendimas ir jo kvestionuoti nesiruošiu.

– Kitaip sakant, jūs tik vykdėte?

– Tam ir esame vykdomoji valdžia, administracija.

– Net jeigu ir esate vykdomoji valdžia, ar manote, kad viskas gerai ir viskas išspręsta dėl to, kas dabar vyksta Vilniuje: po to sprendimo trečiadienį planuojamas mitingas, o antradienį žydai pranešė, kad jie sulaukia grasinimų ir priversti uždaryti sinagogą. To nebuvo Vilniuje nuo senų laikų. Tai ar klausimas išspręstas?

– Klausimas, be abejo, neišspręstas, ir, manau, tas gijimo procesas turbūt bus ilgas. Tai labiau pateisina veiksmą anksti ryte, nes jeigu būtų apie tai iš anksto pranešta, turbūt turėtume protestus, prisirakinimus grandinėmis, ir to pavedimo nebūtų taip įmanoma paprastai įvykdyti.

– Gal tada nereikia vykdyti tokio pavedimo, o reikia tiesiog susitarti? Juk yra istorinė atmintis – tai kodėl negalima buvo, jūsų manymu, pasvarstyti, o geriau ateiti paryčiais, kad nebūtų jokio mitingo, jokio pasipriešinimo?

– Įvertindami visas galimas rizikas, priėmėme tokį sprendimą. Manau, meras visas tas pasekmes įvertino. Nepriklausomai nuo to, kiek komisijų, kiek išvadų, vienoks ar kitoks sąmyšis, nepasitenkinimas, konfliktai vis tiek būtų įvykę. Dabar klausinėjame savęs, ar taip, ar kitaip reikėjo nuimti lentą. Man atrodo, kad esmė yra pats faktas.

– Manote, kad neįmanoma susitarti gražiuoju?

– Šiuo klausimu, drįsčiau teigti, turbūt tokio susitarimo pasiekti nepavyktų. Lygiai tas pats yra su K. Škirpos alėja: buvo sprendžiama taryboje, buvo protestai, bet mitingas vyksta ir dėl to.

– Anoje kadencijoje buvo nuspręsta, kad nereikia keisti, šioje – tik iš antro karto susitarta, kad reikia keisti pavadinimą. Kultūros skyrius siūlė, kad su totalitariniais režimais susiję klausimai turėtų bendrą politiką, – atminimo lentų Vilniaus mieste klausimas būtų sprendžiamas vienu metu, o ne po vieną nuiminėjama, bet tam nebuvo pritarta. Gal tai yra geresnis kelias?

– Sunku pasakyti, čia turbūt nėra vieningo sutarimo beveik jokiu klausimu apskritai savivaldybėje: ar tai būtų labai paprasti buitiniai, žemiški klausimai, ar tai būtų tokie klausimai, kaip dabar aptarinėjame. Vieningos, šimtaprocentinės, absoliučios daugumos visiems sprendimams niekada neturėsime, tam ir yra politikai, kad priimtų tuos nepopuliarius sprendimus, kurie galbūt yra teisingi.

– Kurie atsisuka prieš juos pačius, nes, pavyzdžiui, su žydais – tikrai nepamenu atvejo, kad žmonės būtų taip išgąsdinti, kad uždarytų savo maldos namus.

– Šito nekomentuosiu.

– Pakalbėkime apie Zuokus. Iš ko sužinojote apie tą vadinamąjį lobį jų namuose?

– Iš Agnės Zuokienės.

– Ji kreipėsi į jus ar į merą?

– Ji kreipėsi iš pradžių į mero patarėją ir merą, vėliau į mane.

– Kieno sprendimas buvo išvežti tuos daiktus iš Zuokų namų?

– Buvo kolegialus mano, mero ir kitų politikų, kurie tame dalyvavo, sprendimas.

– Galutinis žodis ir šiuo atveju buvo mero?

– Manau, tokius sprendimus tikrai turime priimti bendru sutarimu – tai reiškia, kad nė vienas neturi prieštarauti. Buvo aptarta ir su teisininkais, visi tie sprendimai apgalvoti.

– Teisininkai pritarė, nors visiškai buvo neaišku, ką pasiimate?

– Teisininkai įvardijo tam tikras rizikas, bet mes jas prisiėmėme.

– Dabar A. Zuokienė tikina, kad ji tik informavo jus apie radinį ir norėjo, kad ekspertai atvažiuotų, įvertintų visą radinį, bet nesitikėjo, kad savivaldybė pasiims. Tai kodėl pasiėmėte, jeigu ji nenorėjo atiduoti?

– Dabar ji taip sako. Iš tikrųjų pačią pirmą dieną ir tada, kai ėmėme, jos pozicija buvo labai aiški ir vienareikšmiška – tai ne jos, o galbūt savivaldybės, ir „prašau, pasiimkite kuo greičiau visa tai iš mano namų“.

– Tiesa, kad šio paėmimo išvakarėse buvote atvažiavęs į Zuokų namus?

– Netiesa.

– Tokiais atvejais paprastai yra kviečiama policija, užantspauduojamas kambarys ir paskui aiškinamasi.

– Nelabai buvo ką užantspauduoti – viskas buvo tiesiog kieme.

– Jau buvo viską išnešusi į kiemą?

– Taip.

– A. Zuokienė tvirtina, kad nesutampa iš JAV atvažiavusių ir grąžintų dėžių skaičius. Kaip įrodysite, kad viską parvežėte?

– Parvežėme viską – tai užfiksuota antstolio, kuris apskaitė turtą, pervežtą pas mus, protokole. Pridavimo-perdavimo akte, kuris įteiktas Gyčiui Trinkūnui, „BNA grupės“ vadovui, visos dėžės yra tos pačios – nei pridėta, nei atimta. Ar dokumentai, kuriuos pateikė mums Jono Meko fondas dėl turto kilmės ir teisės į jį, apima visas tas dėžes? Tiek, kiek išanalizavome, – iš esmės taip. Ponia Zuokienė sako, kad dabar tirs pati tas dėžes. Linkime sėkmės ir džiaugiamės, kad savivaldybė vienaip ar kitaip tas dėžes atidavė atgal.

– Džiaugiatės, kad apskritai paklausėte ir kad įvėlė jus į šią istoriją bei tapote trečiuoju asmeniu Zuokų skyrybų byloje?

– Džiugesio čia turbūt tikrai nėra daug, bet su tuo turėsime gyventi.

– Po viso to, kas įvyko su atminimo lentomis ir Zuokų istorija, yra ta kompetencija, kuri sugeba valdyti didžiausią miestą ir sostinę?

– Manau, taip.