Lietuvoje

2019.08.09 05:30

Nepasigailėsite užsukę į Lietuvos Apendiksą: kaip Rumšiškės, tik su tikrais gyvenimais

Ineta Nedveckė, LRT.lt2019.08.09 05:30

Kaip Rumšiškių liaudies buities muziejuje, tik kad su tikrais žmonėmis ir tikrais gyvenimais. Toks jausmas apima keliaujant po Lietuvos Apendiksą. Ko čia tikėtis, ką pamatyti ir kaip susikalbėti?

LRT.lt tęsia straipsnių ciklą „Aplink Lietuvą“! Visą vasarą žurnalistai keliauja po atokiausius šalies regionus ir miestelius, kalbina vietos gyventojus, verslininkus bei aktyvius bendruomenių narius, kad jų unikalias istorijas išgirstų visa Lietuva. Apie tai portale LRT.lt skaitykite kiekvieną savaitę.

Kaip atiteko Lietuvai

Kilpelė Lietuvos pietryčiuose vadinama labai įvairiai: Lietuvos Apendiksas, Dieveniškių kilpa, Stalino Pypkė. Mus sutikusi lankytojų centro kultūrologė Irutė Eidukienė sako netgi girdėjusi kraštą vadinant Skranduku – esą forma panaši.

Dalis kilpos teritorijos priklauso parkui. Jis – vienintelis toks Lietuvoje: ne tik regioninis, bet ir istorinis. O istorinis dėl unikalaus krašto etnokultūrinio palikimo, sako parko direkcijos kultūrologė.

Kaip toks žemės lopinėlis prikibo prie didžiosios Lietuvos dalies? Garsiausios dvi teorijos. Apie pirmąją išduoda vietovės vadinimas Stalino Pypke – esą 1939-aisiais, kai buvo perbraižoma Lietuvai grąžinamo Vilniaus krašto riba (jam priklausė ir Dieveniškių kraštas), ant žemėlapio gulėjo Stalino pypkė. Braižytojas esą bijojo ją patraukti, todėl apibrėžė aplink. Forma ši teritorija išties panaši į pypkę.

Tačiau antroji versija, pasak I. Eidukienės, realesnė. 1939-aisiais kuriam laikui kraštas buvo prijungtas prie Baltarusijos ir maždaug po metų grįžo Lietuvai.

„Patikimesnė versija yra ta, kad šio krašto lietuviai tiesiog nuolat siuntė savo prašymus Sovietų Sąjungos vadovybei, kad šį kraštą paliktų Lietuvai. Galų gale į tai atsižvelgta ir labai tuo džiaugiamės“, – kalba ji.

Kuo giliau į kilpą, tuo sudėtingiau susikalbėti

Ruošdamiesi keliauti į Dieveniškių kilpą nerimavome, kad sunku bus susikalbėti lietuviškai. Taip jau susiklostė, kad nors dabar žemės iš trijų pusių supamos Baltarusijos, čia daug žmonių, save įvardinančių kaip lenkus. Ir kalbančių lenkiškai, žinoma.

Vadinamojo Apendikso teritorijoje išsitenka dvi seniūnijos: Poškonių ir Dieveniškių. Poškonyse, kurie yra arčiau didžiosios Lietuvos dalies, lenkais 2011 metais save įvardijo 48,7 proc. gyventojų. Ir nors šiame kaime lietuviškai susikalbėti nekilo bėdų, Krakūnuose, kurie yra kilpos gilumoje, lietuviškai susikalbėti jau nepavyksta. Šis kaimas priklauso Dieveniškių seniūnijai, o joje lenkų – jau 79,6 proc. Tad jei norėsite pasišnekučiuoti su vietiniais ir mokate tik lietuviškai, pokalbių geriau nepasilikti kilpos gilumai.

Tačiau kaip atsitiko, kad iš trijų pusių Baltarusijos supamos vietovės pagrindine kalba tapo lenkų? Viskas – tik dėl tarpukario, kai čia, kaip ir visame Vilniaus krašte, šeimininkavo lenkai. Ir lenkinimo, kaip pasakoja Dieveniškių istorinio regioninio parko kultūrologė Irutė Eidukienė, čia imtasi iš peties.

„Žmonės nutautėjo po okupacijos. Praktiškai per 20 metų, kai buvo uždrausta lietuvių kalba, uždarytos mokyklos, kuriose dėstyta lietuviškai. Prisiminimų yra nemažai, kad žmonės ir bažnyčioje negalėjo melstis savo gimtąja kalba – už tai buvo persekiojami“, – pasakoja ji.

Po tokios patirties, pasak I. Eidukienės, iki dabar liko žmonių, kurie save laiko tikrų tikriausiais lenkais, nors jų seneliai – lietuviai, o pavardė lenkiška tapo pridėjus atitinkamą priesagą.

Lietuviškas kraštas su žydų sala

O iki Lenkijos okupacijos, tikina specialistė, kraštas buvo labai lietuviškas. Išsiskyrė tik Dieveniškių miestelis, iki Antrojo pasaulinio karo buvęs tikrų tikriausiu štetlu, t.y. miesteliu, kuriame buvo gausi žydų bendruomenė. 19 ir 20 amžių sandūroje žydai sudarė net 75 proc. Dieveniškių gyventojų. Viską pakeitė nacių okupacija ir Holokaustas. Nė viena iš kelių minimų sinagogų neišliko ir dabar žydus čia primena tik kapinės, kuriose seniausias paminklas žymi dar 1749 metus.

Dieveniškėse – daugiausia žydų, o gyvenvietėse aplink – šimtu procentų lietuviai, apie laikotarpį prieš mažiau nei 100 metų kalba Istorinio regioninio parko atstovė. Ji pasakoja anksčiau bendravusi su seniausiu to meto Žižmų kaimo gyventoju. Jis sakė puikiai atsimenąs, kai į Žižmus atitekėjo pirma mergina, kuri nemokėjo lietuviškai.

„Tai visiems buvo labai keista – kaip dabar nemoka lietuviškai?“, – senolio pastebėjimus prisimena I. Eidukienė.

Dzūkija su baltarusiškais prieskoniais

Ir visgi čia Dzūkija. Tik su baltarusiškais prieskoniais. Nelabai derlingose žemėse ir dabar plyti grikių laukai, šviečia baltos langinės, namuose – austi rankšluosčiai ir staltiesės. Tik audinių čia gali pasitaikyti labai jau kontrastingų spalvų: viename telpa ir juoda, ir raudona, ir geltona, ir žalia. Tokia gama nebūdinga nė vienam Lietuvos regionui, o štai kaimyninei šaliai – dar ir kaip būdinga.

Dzūkijos pirkių langinės puošnios – jose galima įžiūrėti dangaus kūnus, augalus, geometrines, žirgų, žalčių ir paukščių figūras. Bet žodis „puošnumas“ įgauna kitą reikšmę, kai Krakūnuose akis užkliūva už langinių, kurios puoštos iš visų 4 pusių ir dar keliomis eilėmis. Toje pirkioje lietuviškai greičiausiai nekalbama ir tokia puošyba, neabejotina, kilo iš kitos sienos pusės.

Laikas, sustojęs gatviniuose kaimuose

Ką šiame krašte pamatyti? Visų pirma, žinoma, gatvinius kaimus, susiformavusius dar per Valakų reformą, o tai reiškia – prieš bene 500 metų! Tarp Poškonių ir Dieveniškių tokių kaimų – net 13, bet labiausiai čia rekomenduojama aplankyti tris, paskelbtus architektūriniais paminklais, – Poškonių, Rimašių ir Žižmų. Pačioms sodyboms, tiesa, ne 500 metų, bet 100 tai tikrai – jos mena 19 amžiaus pabaigą.

Gatvė tokiame kaime gali būti užstatyta iš vienos arba iš abiejų pusių, bet namai visuomet statyti galu į gatvę. Būtinas atributas tarp namo ir gatvės – gėlių darželis. Pati gatvė buvo gana plati – kad kelyje sėkmingai galėtų prasilenkti du arklio tempiami vežimai.

Kaimai prasidėjo nuo 5–7 sodybų, o šiandien kai kuriuose išsirikiavusi ir ne viena dešimtis. Žižmuose, pavyzdžiui, – apie 50. Laikas, žinoma, kaimuose paliko savo žymių. Grindinį kai kur pakeitė asfaltas, fasadai dažyti ryškiomis spalvomis, o beveik visi stogai pilkuoja asbestiniu šiferiu. Tiesa, istorija – iškart po juo: šiferio lakštai dengti tiesiai ant medinių skiedrų. O dar anksčiau stogai buvo šiaudiniai.

Valakų reforma sklypus suskirstė į ilgus rėžius. Ir tokia žemėtvarka išliko iki šiol. „Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, rėžinė žemėvalda mūsų krašte buvo išsaugota. Savininkams sugrąžinta tais pačiais rėžiukais“, – aiškina I. Eidukienė.

Valakas, arba maždaug 21 hektaras, kurį 16 amžiuje gavo mūsų protėviai, gal ir buvo nemažai, bet jis vėliau daug kartų dalintas.

„Atrodo, kad daug, bet turi šeimą, turi vaikus, ateina laikas, kai sūnus veda. Tada žemę turi dalinti. O sūnus taip pat susilaukia vaikų, kuriems reikia žemės“, – pasakoja Dieveniškių istorinio regioninio parko direkcijos atstovė.

Reformos grimasa – gyvenimas, tiesiogine to žodžio prasme, susispaudus – siaurame, bet ilgame sklype. Ilgainiui žemės ploteliai pasidarė 15–25 metrų pločio, bet pusės kilometro ilgio. Ar net daugiau.

Taupydami žemę, gyventojai statėsi reikalingiausius statinius: namas, tvartas, sodybos išdėstymą gilumoje baigia masyvūs kluonai su dvivėrėmis durimis iš abiejų pusių.

Taip pat skaitykite

„Iš to taupumo susiformavo specifinis statymo būdas, kai namas su tvartu sujungiamas po vienu stogu. Vienoje pusėje gyvena žmonės, kitoje – gyvuliai“, – sako I. Eidukienė.

Tokių statinių čia ir dabar – bene kas antras, tik ta kita pusė dažnai būna apleista, nes gyvulių kaimuose jau tik vienas kitas. Ir kiemas buvo dalijamas per pusę: vienoje pusėje – švarusis, kitoje – ūkinis, kitaip vadinamas kluoniena.

Ką pamatyti

Be gatvinių kaimų, akis čia paganyti progų tikrai bus. Po parką veda 6 turistiniai maršrutai: po 2 pėsčiųjų, dviračių ir automobilių. Jų ilgis – nuo 6 iki 100 kilometrų. Taip pat parko direkcija didžiuojasi čia tekančios Gaujos upės (tai visai kita nei ta, kuri teka Latvijoje) mokomuoju taku.

Take, kuris tęsiasi apie 1,7 kilometro, galima susipažinti su įvairiomis rūšimis, čia įrengta 18 stotelių, pasakojančių, į ką reikia atkreipti dėmesį. Didžioji tako dalis – natūrali danga, bet 300 metrų įrengti taip, kad jais keliauti galėtų neįgalieji bei mamos su vaikais. Pati Gauja atiteka ir nuteka į Baltarusiją, Lietuvoje turėdama tik kilpą. Upė švari, joje veisiasi upėtakiai.

Didžiausias vandens telkinys krašte – Poškonių tvenkinys, atsiradęs užtvenkus tą pačią Gaujos upę.

Ryškesni architektūriniai objektai, be trobų, – 400 metų skaičiuojantis Norviliškių vienuolynas, besiribojantis su Baltarusijos siena, Dieveniškių bažnyčia.

Kraštas gausus pilkapynų, yra čia ir jau beveik du piliakalniai. Beveik, nes antrasis atrastas visai neseniai, dar neįregistruotas.

„Anksčiau pristatinėdama Bėčionių piliakalnį sakydavau, kad jis stūkso vienužis, bet šiais metais sulaukėme archeologo žinios, kad mūsų krašte surastas dar vienas piliakalnis – už Dainavėlės kaimo. Kol kas oficialiai neįregistruotas, bet tai – tik laiko klausimas“, – pasakoja parko direkcijos darbuotoja.

Bėčionių piliakalnis, pripažįsta parko specialistė, nėra labai didelis ir įspūdingas, bet vietinių labai vertinamas. Ir turistų vertinamas, nes 2012 metais pritaikytas lankymui.

Iš gyvūnų ir augalų I. Eidukienė išskiria retus drugius – šiaurinius ir didžiuosius auksinukus. Abi šios rūšys – Lietuvos raudonojoje knygoje. Joje – ir čia augantis kardalapis garbenis, kitaip vadinamas lietuviška orchidėja.

To, kad augalas pamėgo šias vietoves, paslaptis – Dieveniškių kilpos paskutinis apledėjimas nepasiekė, o būtent ši augalų rūšis mena dar priešpaskutinį apledėjimą. Baltus žydinčių lietuviškų orchidėjų žiedus čia galima išvysti birželį – parko direkcijos ekologas suskaičiuoja apie 30 žiedų ant kiekvieno kotelio. Lietuviškų orchidėjų populiacija čia klesti ir kuo toliau, tuo jų daugiau.

Taip pat skaitykite

Keliaujant pažintiniais takais galima pasigrožėti ir dviem itin giriamais ąžuolais – Stakų bei Grybiškių. Žinoma, prieš keliaujant po kilpą praverstų apsilankyti Istorinio regioninio parko lankytojų centre, kur ir tinkamiausią maršrutą susidėlioti nebus sudėtinga, ir daugiau krašto buities pamatyti galima. Lankytojų centras dirba ir šeštadieniais – nuo 10 iki 17 val.

O visų svarbiausia – pasiimti asmens tapatybės dokumentą, nes krašto pažinimas gali baigtis nė neprasidėjęs. Visa kilpa priklauso pasienio ruožui, keliaujant per siauriausią vietą, pasieniečiai gali paprašyti ne tik dokumentą parodyti, bet ir bagažinę atidaryti.