Lietuvoje

2019.08.24 07:00

Bipolinio sutrikimo neslepianti fotografė: kai kurie rašė, kad esu apsėsta demono

Gabrielė Sagaitytė, LRT.lt2019.08.24 07:00

Kai kurie rašė, kad esu apsėsta demono, turėčiau labiau tikėti Dievą ar kad viską išsigalvoju, LRT.lt sako bipolinį sutrikimą turinti fotografė Skaistė Gulbė. Nors pašaipiai žiūrėti į psichinių sutrikimų turinčius asmenis tampa gėdinga, mergina teigia, jog daugelis vis dar to nepriima.

Bipolinis sutrikimas – epizodų tarp depresijos ir manijos kaita, tačiau, anot S. Gulbės, šis sutrikimas kiekvienam pasireiškia skirtingai.

Merginos aiškinimu, depresija ir bipolinis sutrikimas – du skirtingi dalykai. Pastebėti, kad žmogus serga depresija, nėra sudėtinga, tačiau įžvelgti bipolinio sutrikimo požymius – kur kas sunkiau.

„Depresija yra tik viena iš bipolinio sutrikimo sudedamųjų dalių. Kadangi aš stengiuosi valdyti savo epizodus, depresija man pasireiškia labai trumpai. Didžiausia bipolinį sutrikimą turinčių žmonių baimė – manija, kuri yra labai sunkiai valdoma“, – teigia fotografė.

Požymiai ryškėjo jau vaikystėje

S. Gulbė pasakoja jau nuo vaikystės buvusi hiperaktyvi. Iš pradžių merginos tėvai problemos nematė, tačiau su laiku bipolinio sutrikimo simptomai tik progresavo. Kaip teigia mergina, iš pradžių aplinkiniams atrodė, jog toks yra jos charakteris.

„Jie galvojo, kad aš esu sunkus vaikas, vedė mane pas psichologą, galvojo, kad galbūt tai tik tam tikras etapas. Su amžiumi viskas darėsi tik sunkiau, tačiau ir vėl buvo manoma, kad tai tik paaugliškas maištas. Po skyrybų su vyru ypač paaštrėjo mano depresinė pusė ir supratau, kad man reikia pagalbos. Terapeutai pamatė, kad man vis pasikartoja manijos epizodai ir galiausiai diagnozavo bipolinį sutrikimą“, – savo istoriją pasakoja mergina.

S. Gulbė sako, jog iš pradžių jos tėvai jautėsi suglumę ir nesuprato, kaip su dukra bendrauti.

„Pirmiausia atsiranda didelė atmetimo reakcija, tėvai nenori to pripažinti, ypač kai liga nėra fizinė. Tuo metu atrodo, kad lieki vienas, tačiau būtina apsišarvuoti kantrybe, suteikti jiems informacijos ir parodyti, kad tai yra tikra“, – akcentuoja pašnekovė.

Bipolinio sutrikimo apraiškos nuolat kartojasi, todėl, anot Skaistės, būtina susitaikyti, kad tai žmogų lydės visą gyvenimą.

„Aš stengiuosi galvoti, kad tai yra tam tikra dovana, dėl kurios aš galiu labiau save pažinti. Būtina išmokti su tuo gyventi. Nuolat lankausi pas terapeutą, vartoju vaistus, taip pat padeda savęs stebėjimas, palaikantis balansą tarp depresijos ir manijos. [...] Jei matau, kad prisiimu per daug darbų, per mažai valgau ir miegu, žinau, kad ateina kitas epizodas“, – sako mergina.

Iš pradžių slėpė

Iš pradžių apie turimą sutrikimą S. Gulbė teigia slėpusi, esą aplinkiniai to nebūtų supratę. Skaistės aiškinimu, kuo daugiau apie tai pradėjo šnekėtis su artimaisiais, tuo labiau suprato, kad žmonės bipolinio sutrikimo nepripažįsta ne iš piktos valios, bet dėl žinių stokos.

„Iš pradžių maniau, kad visi galvos, jog esu psichinė, kad tai yra silpnumo ženklas, kad nemoku susitvarkyti su savimi. [...] Informacijos apie bipolinį sutrikimą nėra daug, todėl būtina kitiems tai paaiškinti“, – sako S. Gulbė.

Kaip pasakoja mergina, pirmasis jos žingsnis viešumo link buvo paskelbtas vaizdo įrašas socialiniame tinkle „Youtube“, kuriame ji papasakojo savo istoriją. Po internete pasidalytos patirties merginos artimieji ir aplinkiniai ėmė suvokti jos elgesio priežastis tam tikrose situacijose.

„Yra buvę, kai tiesiog nepasirodydavau draugo gimtadienyje ir negalėdavau paaiškinti, kodėl. Prasidėjus panikos atakai tu negali niekur eiti, nes bijai būti tarp žmonių“, – teigia Skaistė.

Blogiausia pasekmė – smurtas

LRT.lt kalbinta fotografė neslepia, jog blogiausias scenarijus, su kuriuo gali susidurti bipolinį sutrikimą turintis žmogus ir aplinkiniai, – fizinis smurtas.

„Esu patyrusi labai stiprius manijos epizodus, kai negali savęs valdyti, neatsimeni savo veiksmų ir pasisukus aplinkybėms gali nuskriausti kitus ar net save“, – sako S. Gulbė.

Anot pašnekovės, neretai bipolinį sutrikimą turintys asmenys yra linkę piktnaudžiauti alkoholiu, narkotikais, lošimais, greičiu, adrenalinu ar bet kokia kita savinaikos forma. Dėl galimų pasekmių Skaistė tvirtina visiškai atsisakiusi alkoholio.

„Aš buvau pasirinkusi alkoholį, galvojau, kad vakarėliai padės socializuotis ir linksmintis, tačiau kartu gniaužiau savyje pyktį, esą kodėl man taip nutiko. Maišydamas vaistus su alkoholiu gali visiškai savęs nevaldyti. Dažniausiai tu atsimeni patį konfliktą, tačiau nebelieka racionalaus mąstymo ir apsėda manija ką nors padaryti“, – pasakoja Skaistė.

Kaip teigia mergina, dažnai manoma, jog psichinių sutrikimų turintys žmonės nori dėmesio ir gailesčio, tačiau S. Gulbė tokius stereotipus griežtai neigia.

„Nesu girdėjusi, kad nors vienas žmogus sakytų, jog jam toks gyvenimas patinka. Galbūt ne visiems užtenka ryžto tą pripažinti ir kreiptis pagalbos, tačiau žmonės tikrai nenori taip gyventi. Jei tik įmanoma, jie trokšta pasveikti“, – pabrėžia S. Gulbė.

Sakė, kad yra apsėsta demono

Kaip bebūtų, po įkelto viešo prisipažinimo, S. Gulbė teigia sulaukusi ir nemažai anoniminių komentarų, kuriuose ji buvo mokoma, kaip gyventi, esą tai ne liga, o išsigalvojimas.

„Kai kurie sakė, kad turėčiau labiau tikėti Dievą, nes esu apsėsta demono. Daug kas rašė, kad aš išsigalvoju, kas mane truputį suglumino“, – kalba mergina.

Į tokius komentarus S. Gulbė stengiasi nekreipti dėmesio. „Kartais pasijuokdavau, o kartais įsižeisdavau, nes atrodydavo, jog tu nori gero, kad tai nebūtų diskriminuojama, nes tikrai daug žmonių turi įvairių psichikos sutrikimų, apie kuriuos nešneka“, – sako Skaistė.

Merginos manymu, kol visuomenė visiškai susigyvens su idėja, kad kai kurie žmonės yra pažeidžiami, ir minėtos problemos taps normaliu reiškiniu, reikės palaukti penkerius ar daugiau metų.

„Lietuvoje visi dalykai ateina vėliau. Pavyzdžiui, užsienyje yra vykdoma bipolinio sutrikimo prevencija. Kadangi šis sutrikimas yra genetiškai paveldimas, nuo mažens stebima vaikų asmenybė, kad šio sutrikimo vystymuisi būtų užkirstas kelias“, – teigia mergina.

Nors po truputį darosi gėdinga smerkti psichinių sutrikimų turinčius asmenis, S. Gulbė mano, jog daugelis vis dar to nesupranta.

„Manoma, kad tai yra silpnumo ženklas. Galvojama, jog turintys tam tikrą sutrikimą žmonės stengiasi pateisinti savo elgesį. Žmonės galbūt nelabai suvokia, kad mes negalime to valdyti“, – tikina mergina.

Specialistų pagalba – būtina

Ugdydama savikontrolę ir reguliariai ilsėdamasi S. Gulbė teigia sau padedanti. Mergina ragina nebijoti kalbėtis apie turimus sutrikimus ir drąsiai kreiptis pagalbos.

„Man iš tiesų padėjo vaistai ir terapija. [...] Kad ir kaip norėtum sau padėti skaitydamas psichologines knygas, tai nėra įmanoma. Tai yra sutrikimas, dėl to medikų pagalba – būtina“, – tvirtina mergina.

Jei žmogus įtaria turįs bipolinį sutrikimą, psichoterapeutas Andrius Kaluginas siūlo jokiu būdu nesiimti kitų veiksmų, o kuo skubiau kreiptis į psichiatrą ar psichoterapeutą.

„Bipolinis sutrikimas turi labai daug panašių simptomų su kitais sutrikimais, todėl būtina atlikti labai rimtą diferencinę diagnostiką. Žmogus, neturintis įgūdžių ir tik įtariantis ligą, gali pradėti gydytis ne nuo to sutrikimo ir dar labiau sau pakenkti“, – perspėja specialistas.

Nors bipolinis sutrikimas nepasižymi sunkia psichine būsena, pasak A. Kalugino, yra priskiriamas prie gana sudėtingai gydomų sutrikimų.

„Geriausia bipolinį sutrikimą gydyti kombinuojant medikamentus ir psichoterapiją. [...] Gydymas yra įmanomas ir būtinas, tačiau ilgas ir sudėtingas“, – teigia psichoterapeutas.

A. Kalugino teigimu, bet kokie psichiniai sutrikimai visuomenėje yra stigmatizuojami. Dėl šios priežasties, psichoterapeuto aiškinimu, vis dar gėdijamasi kreiptis į specialistus.

„Žmonės gėdijasi, nes nesupranta, kas jiems darosi. [...] Nesu girdėjęs, kad tokie žmonės yra diskriminuojami, tačiau stigmatizuojami – tikrai“, – sako A. Kaluginas.