Valdančiųjų „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis sako, kad Lietuva nesvarsto deleguoti moters į naujai formuojamą Europos Komisiją, nepaisant būsimos komisijos vadovės Ursulos von der Leyen raginimo. Ekonomikos ir inovacijų ministro Virginijaus Sinkevičiaus kandidatūrą pasiūliusios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas tvirtino, kad Lietuva viena negalėtų išspręsti lyčių lygybės komisijoje problemos.
LRT „Dienos temoje“ apie tai žurnalistė Rita Miliūtė kalbėjosi su V. Sinkevičiumi.
– Kokia jūsų nuomonė dėl to, kad Europos Komisijos būsimoji vadovė prašo Lietuvos pateikti moterų kandidatūrų, o jūsų partijos lyderis sako: „Ne, mes svarstome tiktai vyrus, nes Lietuva nėra ta šalis, kuri turi spręsti lygybės problemas, o turi turėti tinkamą atstovą“?
– Oficialaus tokio rašto aš bent jau nemačiau, bet nuskambėjo, kad iš tiesų naujoji komisijos vadovė sieks, jog būtų lygus skaičius vyrų ir moterų. Didžioji Britanija pasakė, kad ji nemato prasmės deleguoti, – tai bus 27 komisarai. Žinau, kad yra pateikta 11 moterų. Prancūzija dar oficialiai nėra nominavusi, bet ten bus moteris, tai trūks 2–3. Manau, Komisijos pirmininkė tą tikslą greičiausiai ir įgyvendins.
– Kandidatūrą į Europos Komisiją teikia Vyriausybė, suderinusi su prezidentu ir Seimu. Premjeras savo favorito nėra įvardijęs, ir, priešingai negu kalba R. Karbauskis, Saulius Skvernelis sako, kad turi kandidačių moterų. Ar nesijaučiate tarp dviejų priekalų, kai Valstiečių ir žaliųjų frakcija pasiūlo jus, o premjeras sako, kad esate su juo nederintas siurprizas?
– Pirmiausia frakcijai esu dėkingas už išsakytą nuomonę ir pasitikėjimą, tai vertinu kaip pasitikėjimą tais darbais, kuriuos pavyko nuveikti mano komandai ir ministerijoje dirbantiems žmonėms. Kalbant apie premjero poziciją, tai jis labai aiškiai laikosi suderinimo su šalies prezidentu procedūrų.
Kalbėti apie kažkokias konkrečias kandidatūras mes tikrai negalime – jokia pavardė nėra atskleista ir kandidatų gali būti labai daug. Kai bus nominuota, tada, manau, ir galima bus pasakyti. Šiandien tikrai kandidatų gali būti labai daug. Matėme vakar opozicijos siūlymų, ten, berods, buvo bent 9–10 kandidatų pateikta – tiek vyrų, tiek moterų. Ką iš tiesų pavyks sutarti, manau, sužinosime jau netrukus, bet kol kas ta pozicija nėra suderinta galutinai.
– Kada nors mes tikrai turėsime sužinoti, nepaisant to, kad Lietuva, kaip spėjama, gerokai vėluojanti, nes daugiau kaip pusė pasiūlė savo kandidatus. Bet vis dėlto, kaip jūs jaučiatės, kai frakcija sako: „Mums labai tinka“, o premjeras, kuris yra deleguotas tos frakcijos ir jums yra labiau sąjungininkas, o ne priešas, sako, kad nebūtinai?
– Esminis dalykas yra, kad delegavimas į Europos Komisiją privalo būti visų trijų institucijų labai stipriai remiamas – jeigu mes norime iš tiesų stipraus portfelio, nominacija turi būti paremta tiek šalies prezidento, tiek ministro pirmininko, tiek galų gale ir palaiminta Seime. Tik tuomet nominuotas žmogus, nuvykęs į Briuselį, iš tiesų gali sakyti, kad „aš atstovauju Lietuvos Respublikai ir deruosi dėl vieno ar kito portfelio turėdamas institucijų tvirtą paramą“. Tai yra esminis dalykas – privalome ten dalyvauti kaip Lietuvos rinktinė.
Šiandien manau, kad premjeras išlaiko tas procedūras. Atsimenu, prieš 5 metus Vytenio Povilo Andriukaičio skyrimą. Lygiai taip pat Socialdemokratų partijos frakcija pirmoji paskelbė, kad V. P. Andriukaitis bus siūlomas jų komisaru, o vėliau įvyko kitos derinimo procedūros.
– Panašiai kaip su jumis?
– Nominavimo procedūra yra įvairi, bet pasikartosiu: labai svarbu, kad už kandidato stovėtų ir valstybės prezidentas, ir ministras pirmininkas, ir Seimas, tik tuomet galime svariai derėtis. Taip, pirmininkė šiandien yra Madride, vakar buvo Kroatijoje, visai neseniai Lenkijoje, Paryžiuje. Ji iš tiesų kalbasi su šalių vadovais, nori užsitikrinti paramą, nes ji atlaikė nelengvą balsavimą vos 9 balsų persvara.
Manau, jai labai svarbi ir tos pačios Žaliųjų frakcijos Europos Parlamente parama – tai yra 74 balsai, kurie nepalaikė jos kandidatūros. Lietuvos europarlamentarai balsavo „už“, bet iš esmės Žaliųjų frakcija nepalaikė, todėl tikrai reikia rasti tą balansą, o Lietuvai – stipriausią kandidatą.
– Kandidato patirtis – irgi svarbus dalykas, jeigu Lietuva nori gauti reikšmingą portfelį. Opozicija sako, kad nesate pakankamai patyręs. Kaip pats vertinate savo patirtį politikoje, ES žinias, įskaitant narių skaičių, kad galėtumėte būti lygiavertis kolega Europos Komisijoje su tais, kurie siūlomi ir nebe pirmai kadencijai, ir ne vieną dešimtmetį yra politikoje?
– Nominacijų yra įvairių. Esu visuomet savikritiškas ir stengiuosi įsiklausyti į pastabas, nuolat tobulėti. Netikiu, kad ateis diena, kai sakysiu, kad esu tobulas ir visažinis, tokių žmonių, tiesą sakant, netgi prisibijau. Per tuos 3 metus, kuriuos esu politikoje, būdamas komiteto pirmininku, tapdamas ministru, visuomet girdėjau nuogąstavimą dėl savo amžiaus, ir šito pakeisti aš negaliu. Dėl mano darbo kol kas negirdėjau neigiamų atsiliepimų nei iš opozicijos, nei iš prezidento, kuris gana pozityviai atsiliepė apie mano darbą.
– Kuo labiau norėtumėte būti – ES komisaru ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės nariu?
– Šiandien esu Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Seimo narys.
– Jeigu reikėtų rinktis, kas būtų artimiau?
– Kol kas neturiu iš ko rinktis. Man tikrai yra garbė tarnauti Lietuvai. 2016 m. man tą garbę patikėjo Lietuvos žmonės, išrinkdami į Seimą, o susiklosčius aplinkybėms 2017 m. ministras pirmininkas mane paskyrė ministru.
– Esate davęs sutikimą būti nominuotas kandidatu į Europos Komisiją?
– Mano sutikimo niekas neklausė, bet pavardė buvo svarstoma, ir, dar kartą pasikartosiu, dėkoju frakcijai už išreikštą pasitikėjimą.
– Būtų nelabai malonu, jeigu Vyriausybė jus pasirinktų, Seimas irgi sakytų „puikus kandidatas“, o jūs sakytumėte, kad geriau būti ministru?
– Be jokios abejonės, manau, susiderinsime. Bet jūs nepaminėjote dar vieno labai svarbaus žmogaus – Respublikos prezidento, jo nuomonė taip pat yra labai svarbi.
– Jeigu išvažiuosite, ką matytumėte kaip savo įpėdinį ministerijoje ir kam norėtumėte patikėti tuos darbus, kuriuos jūs tikrai, palyginti su kitų ministerijų planuotų darbų grafiku, sėkmingai vykdėte?
– Nesiimsiu spėlioti, nes kol kas niekur nevažiuoju. Šiandien esu laikinai einantis ekonomikos ir inovacijų ministro pareigas ir dar net nežinau, ar būsiu patvirtintas. Jokių garantijų nėra, todėl tikrai nesiimsiu spėlioti, kas galėtų būti, kas eitų toliau pareigas.
– Gali būti, kad jūs labai nedrąsiai jaučiatės: nežinote, ar būsite ministru, nežinote, ar važiuosite?
– Tokia yra politika – politikoje labai dažnai nėra užtikrintumo.
– Bet gali būti norai, planai.
– Labai mėgstu planuoti tuos darbus, apie kuriuos kalbate. Per 4 metus ministerijai yra patikėta įgyvendinti per 77 darbus, pavyko 55, 2 yra vėluojantys projektai – vienas jų socialinio verslo, kurio derinimas su socialiniais partneriais labai ilgai truko, bet džiaugiuosi – projektas jau Seime. Dar laukia eilė darbų, kuriuos reikia padaryti per šiuos metus.
– Pakalbėkime apie socialinį verslą. Nekilnojamojo turto ir taršių automobilių mokestis nebūtinai tiesiogiai su ministerija susiję, bet tiesiogiai su jumis yra susijęs pelno mokestis, tiksliau, jo lengvatos...
– Patikslinsiu: ten yra stambių gamybos investuotojų pritraukimo paketas, kurio viena iš dalių yra būtent mokestinė, kuri turi būti suderinta su Europos Komisija.
– Planuotumėte, kad socialinio verslo modelio keitimas gali būti įgyvendintas dar šio Seimo kadencijai nesibaigus?
– Be jokios abejonės, planuoju, kad mes įgyvendinsime visus užsibrėžtus tikslus. Jeigu prezidentas patvirtins Vyriausybę, nematau reikalo planuotis mažiau. Visada su komanda sakome, kad geriau raudonuoti dėl neįgyvendintų ambicingų tikslų, nei užsibrėžti kažką labai paprasto.
– Nekilnojamojo turto arba taršių automobilių mokestis, tai čia dėl ko raudonuoti – kad neambicingas ar kad per daug ambicingas?
– Mūsų, sakykim, tiesiai neliečia, bet galiu turbūt su kita kepure, Seimo nario, pasisakyti: pirma, jie turi būti labai gerai paruošti. Kol kas nemačiau projektų, ir kalbėti apie juos yra anksti, nes jie turi apžvelgti visus aspektus.
Pavyzdžiui, apmokestinsime senjorams sodo namelį ar daugiavaikes šeimas, kurioms reikia galingesnio automobilio, o šis nebūtinai bus naujas ir bus taršus – ar joms užkrauti papildomą mokestį? Todėl tikiu kolegomis tiek Aplinkos ministerijoje, tiek Finansų ministerijoje, kad jeigu bus teikiami nauji mokesčiai, jie bus labai gerai apgalvoti ir visuomenėje nesukels rezonanso.
