Lietuvoje

2019.09.06 05:30

25 metus mokytoja dirbusi Jūratė: mokykloje dėstoma istorija ugdo vergovinę sampratą

Domantė Platūkytė, LRT.lt2019.09.06 05:30

Dabartinė švietimo sistema buvo sukurta 18 a., todėl nieko keisto, kad ji susinešiojo, – viskas keičiasi, o švietimas sąžiningai mina savo vagą daugiau nei 300 metų ir vargo nemato, LRT.lt sako 25 metus istorijos mokytoja dirbusi Jūratė Litvinaitė.

Šiais metais J. Litvinaitė Vilniaus universitete pradės sociologijos doktorantūros studijas. Anot jos, tokį sprendimą priėmė supratusi, kad reikia keisti švietimo sistemą ir priimti sprendimus ne lokaliame mokyklos lygyje.

„Nebegaliu, man gėda“, – sako mokytoja. Jos teigimu, tokia istorija, kokią dėstome mokykloje, ugdo vergovinę sampratą ir neleidžia aiškinti, kad nėra vienos tiesos. Kartais stovėdavau prieš klasę ir galvodavau: ką aš darau – aš juk juos luošinu, prisimena pašnekovė. J. Litvinaitė svarsto, kaip gali dirbti, suvokdamas, kad mokiniams ne padedi, o kenki.

Jaunatviškas tikslas – pakeisti švietimo sistemą

Klausiu, kokia mokytoja J. Litvinaitė siekė būti. Ji pripažįsta, kad visus mokytojavimo metus tenkindama „savo milžinišką smalsumo jausmą“ siekė padėti mokiniams suprasti. Mokytoja visada galvodavo, kokią naudą mokiniai gaus iš jos pamokų, – vaikai mokosi tik tada, kai jiems tai kažkuo naudinga.

„Mėgavausi savo darbu, tačiau kai vieną dieną supranti, kad jau žinai, kur reikia taikyti kokį metodą, pasidaro neįdomu, nebeatrandi kažko naujo. Supratau, kad daryti šou vis dar galiu, bet to nebesinorėjo. Šį darbą aš baigiau. Mokykloje man būdavo ankšta“, – prisimena J. Litvinaitė.

Kartais stovėdavau prieš klasę ir galvodavau: ką aš darau? Aš juk juos luošinu. Kaip gali dirbti, suvokdamas, kad darai blogai, kad kenki jiems?

Pašnekovė pasakoja, kad nors pirmaisiais darbo mokykloje metais visą laiką ieškodavo ko nors įdomaus, jausdavo aistrą darbui, jau pirmaisiais metais suprato, kad švietimo sistema veikia blogai. Mokytoja prisimena, kaip „su visu jaunatvišku entuziazmu“ išsikėlė tikslą pakeisti švietimo sistemą.

„Pradėjau dirbti, pamačiau, kad nėra gerai, kad vaikai sėdi išsižioję, jiems neįdomu, o aš lakstau visa šlapia. Duodu kontrolinuką – o jie vėl nieko nežino. Tada pradėjau ieškoti, kaip reikia dirbti. Tai labai ilgas ir sunkus procesas, tačiau labai įdomus – visą laiką tai sprendi kaip kokį galvosūkį, kaip detektyvą“, – kalba moteris.

Manė, švietimas suklestės

J. Litvinaitė pripažįsta supratusi, kad norint pakeisti situaciją gerų metodų neužtenka, todėl inicijavo mokymo priemonių kūrimą, pradėjo skaityti paskaitas mokytojams, o laikui bėgant parašė daugiau nei 20 knygų, vadovėlių ir pratybų.

„Galvojau, kad jei atradau keletą gerų mokymo priemonių, galėčiau mokyti kitus, o tada švietimo sistema jau suklestės. Maniau, kad dabar mokytojai jau turi viską“, – juokiasi J. Litvinaitė.

Tačiau knygų rašymo mokytojai neužteko – pamačiusi, kad ir tai neveikia, pradėjo dalyvauti Seimo konferencijose, Ministerijos posėdžiuose, prezidentūros darbo grupėse... Supratau, kad pasiekiau galutinę stotelę, kai galėjau ką nors pakeisti, sako ji, todėl, norėdama išeiti iš lokalių mokyklos sprendimų ir pasiekti valstybinius, akademinius sprendimus, nusprendžiau, kad reikia vėl mokytis. Taip J. Litvinaitė pradėjo studijuoti sociologiją.

Pašnekovė prisimena, kad stodama į Vilniaus universitetą atsinešė ir savo bakalauro diplomą, tačiau jauni specialistai jau nebuvo tokių matę, todėl diplomą net nunešė patikrinti, ar tikras. J. Litvinaitė pripažįsta iš pradžių sulaukusi skeptiškų žvilgsnių tiek iš kitų studentų, tiek iš kai kurių dėstytojų. Tikriausiai, jie galvojo, kad atėjau mokytis tik dėl diplomo, juokiasi ji.

12 metų kančios ratas

Kaip sako mokytoja, norint ką nors pakeisti švietimo sistemoje, reikia atlikti Sizifo darbą. Ji išskiria, kad švietimas negali būti kitoks nei visuomenė, – kitaip jis trikdys ir bus nesuprantamas.

„Sukurdami privalomas pamokas, kuriose vaikas turi kalti datas, pavardes žmonių, kurių jis nesupranta, mes nusidedame. Kai vaikams kišame elitinę kultūrą ir aiškiname, kad Pablo Picasso turi būti gražus, Leonardo da Vinci – gerbiamas, o jo „Mona Liza“ yra pats geriausias paveikslas, vaikas išsigąsta, skundžiasi, kad tai ne jo buitis, ne jo kultūra“, – apgailestauja J. Litvinaitė.

Tokia istorija, kokią dėstome mokykloje, ugdo vergovinę sampratą, neleidžia aiškinti, kad nėra vienos tiesos.

Atotrūkis tarp mokykloje diegiamos kultūros ir kasdienybės yra toks didelis, kad pradeda slėgti, tvirtina mokytoja. Jos teigimu, vaikai mokyklą suvokia kaip pareigą, kuri yra neišvengiama norint užaugti. Tokį pareigos jausmą J. Litvinaitė vadina kančios ratu.

„Mes savo vaikus paguldome į dvylikos metų kankinimo ratą ir skriaudžiame. Kai juos padarome robotais, įpratusiais paklusti mūsų taisyklėms, sėdėti lygiai, kalbėti tada, kai leidžia, kilnoti rankas, nešaukti, kai taip užprogramuojame, tada mes sakome „valio“, – piktinasi mokytoja.

Pasak J. Litvinaitės, tokia sistema galėjo veikti anksčiau, kol pasaulis buvo mažesnis ir vaikus galėjome nuolat matyti. Tačiau dabar atsiranda socialiniai tinklai ir vaikas pirmą kartą planetos istorijoje turi erdvę, kurioje gali pabėgti nuo suaugusiųjų kontrolės. Socialiniuose tinkluose vaikai ima kurti savo visuomenę, paslėptą nuo mūsų, suaugusiųjų, sako ji, o mes apsimetame, kad nieko nevyksta ir toliau nagrinėjame Žalgirio mūšį.

Mokytoja apgailestauja, kad Paskutinio skambučio šventės metu neretai išgirsta abiturientų džiaugsmo šūksnį „laisvė“: „Tada stoviu ir klausiu savęs, ar tikrai mano pašaukimas 12 metų kažką kankinti, kad jis vėliau rėktų „laisvė“, – svarsto J. Litvinaitė.

Švietimo sistema susinešiojo

Mokytoja akcentuoja, kad gyvename gausėjimo laikais, kai viskas sparčiai keičiasi. Jei nebegali galioti struktūros, reiškia, kad švietimas, kaip sistema, turi būti dekonstruojama, įsitikinusi ji.

„Dabartinė švietimo sistema buvo sukurta 18 a., todėl nieko keisto, kad ji susinešiojo. Viskas keičiasi, o švietimas sąžiningai mina savo vagą daugiau nei 300 metų ir vargo nemato“, – šypsosi J. Litvinaitė.

Rašydama sociologijos magistro darbą, ji ėmė interviu iš 16 mokytojų ir 5 direktorių. Beveik visi, sako ji, kalbėdami apsiverkdavo. Pašnekovams pasidarydavo labai gaila savęs, savo jėgų ir pastangų ridenti Sizifo akmenį į kalną, todėl beveik visi sakydavo, kad pavargo, o švietimas eina žemyn, apgailestauja mokytoja.

„Mokytojai kenčia, vaikai kenčia, direktoriai – taip pat, o tėvai susiskaldę į kelias stovyklas: vieni mokytojų nekenčia nuo savo vaikystės, kiti juos užjaučia nuo mokyklos laikų, dar kiti stengiasi padėti, o ketvirti išvis nesupranta, ar jų vaikas kvailas, ar mokytojas blogas“, – ironizuoja ji.

J. Litvinaitė tvirtina girdinti kalbų, kad mokytojai blogi, kad jie nedirba, o tik pasiima pinigus, tačiau tokie žodžiai skaudina – ji nepažįsta nė vieno mokytojo, kuriam nerūpėtų jo darbas. Tokie mokytojai nedirba ilgiau nei mėnesį – vaikai neleidžia blogai dirbti, sako J. Litvinaitė.

Diktatoriški direktoriai bijo

Anot mokytojos, anksčiau mokyklų direktoriai jai atrodė per daug valdingi bei kontroliuojantys, tačiau vėliau ji suprato, kad taip elgtis priverčia tokia pozicija. J. Litvinaitė piktinasi, kad direktorius netgi atsako už mokytojo pamokos kokybę, todėl nieko keisto, kad jis mokytoją persekioja, tikrina, stebi pamokas.

Įsivaizduokite, sako ji, esi mokytojas ekspertas, o tavo pamokų ateina stebėti mokyklos direktorius, neturintis eksperto vardo, dėstantis kitą dalyką, o jo pamokų tėvai kategoriškai atsisakė. Tačiau jis tave vertina, stebisi mokytoja.

Savo vaikus paguldome į dvylikos metų kankinimo ratą ir skriaudžiame.

„Vis dėlto direktorius tai daro ne todėl, kad yra apsėstas didybės manijos, o dėl to, kad jam liepė. Jie priversti elgtis diktatoriškai, nes labai bijo – tėvų, švietimo skyrių... Tada pradeda bijoti ir mokytojai, o išsigandę mokytojai baimę perkelia mokiniams – vaikai bijo egzaminų, atsiskaitymų, mokytojų... Išeini į gatvę ir matai, kad krūva žmonių įsitempę, tada suvoki, kad juos 12 metų mokė būti įsitempusius“, – ironizuoja mokytoja.

Istorijos egzaminas – privalomas?

J. Litvinaitė apgailestauja, kad istorijos egzaminas yra be galo sterilus, nuobodus ir kareiviškas – sukonstruotas taip, kad mokiniai į klausimus gali atsakyti be platesnės diskusijos ar kūrybos. Tai nėra tas egzaminas, kuriame gali pademonstruoti savo kūrybiškumą, sako mokytoja.

Klausiu, ar tiesa, kad 11–12 klasėje paprastai pasibaigia įdomios pamokos ir prasideda pasiruošimas egzaminui. J. Litvinaitė nusišypso ir sako, kad nors paprastai mokyklų vadovai neigia, jog jiems svarbūs mokyklos reitingai, iš tiesų taip nėra. Ji prisimena, kad ir per tėvų susirinkimus bent vienas tėvelių paklausia, kodėl mokyklos reitingai nukrito ar pakilo. Dėl šios priežasties ruošdami vaikus mokytojai ir koncentruojasi į egzaminus, taip užsitikrina sau duonos kąsnį, tvirtina J. Litvinaitė.

Prisimename kalbas, kad neva į istorijos egzamino vertinimo lapą nebūna surašomi visi galimi atsakymai, todėl, nors mokinio atsakymas teisingas, kai kurie mokytojai už jį skiria taškų, kiti – ne. J. Litvinaitė sutinka, kad tokių atvejų būna. Anot jos, kai kurie mokytojai kūrybiški ir laisvi, jie nėra pasidavę sistemai, tačiau dalis pasiduoda: „Yra mokytojų, kurie yra paklusnūs kareivukai, vertinantys pagal instrukcijas.“

Į svarstymus, ar istorijos egzaminas turėtų būti privalomas, pašnekovė atsako kategoriškai: „Gal tada padarykime privalomą biologijos ar žmogaus saugos egzaminą? Svarstydami apie privalomus egzaminus mes atidarome Pandoros skrynią. Privalomas egzaminas yra pavojingas – jis nususins istoriją, nes visi negali gerai mokytis, jie nepatemps, todėl reikės mažinti egzamino kartelę. Kuo prastesnė kokybė, tuo mažiau tikslų pasieksime.“

Ugdo vergovinę sampratą

Pasak J. Litvinaitės, istorijos vaikus mokome vienareikšmiškai, neaiškiname, kad ją galima įvairiai interpretuoti, o tai – viena priežasčių, kodėl mokytoja nebenori dėstyti istorijos. Nebegaliu, man gėda, sako mokytoja. Jos teigimu, tokia istorija, kokią dėstome mokykloje, ugdo vergovinę sampratą, neleidžia aiškinti, kad nėra vienos tiesos.

„Kartais stovėdavau prieš klasę ir galvodavau: ką aš darau? Aš juk juos luošinu. Kaip gali dirbti, suvokdamas, kad darai blogai, kad kenki jiems“, – prisimena J. Litvinaitė.

Pašnekovė kritikuoja ir norą prailginti mokslo metus, tiksliau tai, kaip vyksta mokslo metų ilginimas. Jos teigimu, mokyklos labai standartizuotos ir sukaustytos, yra per daug taisyklių ir suvaržymų. Mokytojos siūlymas – pratęsus mokslo metus neversti vaikų sėdėti klasėse, o rengti išvykas, pavyzdžiui, vaikus iš tolimų Lietuvos kampelių nuvežti prie jūros, į Ignalinos gamtą, rengti baidarių išvykas.

J. Litvinaitė užtikrina, kad tokios pramogos neprivalo kainuoti daug, – juk vaikai gali apsigyventi mokyklose, valgyti mokyklos maistą, tačiau nauda būtų didžiulė – visą birželį vaikai praleistų gamtoje.

Mokiniai stiprūs ir jautrūs

Klausiu, ar per 25 darbo mokykloje metus J. Litvinaitė pastebėjo, kad mokinių kartos skiriasi. Mokytoja sutinka, kad dabar vaikai kitokie, tačiau tuoj pat priduria, kad jai labai pasisekė, nes nuo pirmųjų darbo metų turėjo nuostabius mokinius.

„Neatsimenu nė vienos kartos, kuri buvo pilka ar juoda. Mokinių buvo visokių – ir Stoties rajono, vaikų, kurių tėvai dirbo Gariūnuose, kurie buvo pavargę ir apdulkėję, neišsimiegantys, neturintys laiko. Tokie vaikučiai vieni atsikeldavo, tokie apipešioti, suvargę. Bet atsimenu jų nuoširdumą. Kai pradėjau dirbti, jie buvo labai dosnūs, dalydavosi, buvo bendruomeniški – valgo obuolį, ir man atneša atsikąsti, ledinukų ištraukia“, – šypsosi mokytoja.

Vėliau vaikų kartos keitėsi, teigia J. Litvinaitė, mokiniai daugiau laiko praleisdavo klasėje, o kartais ir nežinodavo savo senelių ar klasės draugų vardų. Mokytoja pasakoja, kad vaikai labai geba atsiriboti: „Sėdi ir žiūri protingu žvilgsniu, tačiau kai paklausi klausimo, sako, kad negirdėjo. Suvoki, kad jis nieko negirdi, – jie moka save apsaugoti, manau, tai susiję su informacijos triukšmu“, – svarsto pašnekovė.

Vis dėlto mokytoja akcentuoja, kad dabar vaikai labai palaikantys, o didžioji dalis jų supranta, kad mokytojams sunku, kad jie taip pat nori laisvės. Kartais iš klasės pajusdavau žvilgsnius, mokiniai suprasdavo, kad man sunku, – vaikai jautrūs, suvokia kito žmogaus emocinį pasaulį, jie stiprūs vaikai, šypsosi J. Litvinaitė.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.