Negalima rodyti išskirtinės pagarbos žmonėms, kurie savo veiksmais prisidėjo prie totalitarinio režimo vykdytos antihumaniškos politikos. Taip, komentuodamas sprendimą atsisakyti Kazio Škirpos ir Jono Noreikos įamžinimo mieste, LRT RADIJUI sako Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius.
Sostinės meras teigia matantis ir daugiau atminimo ženklų, kuriems vietos mieste neturėtų būti.
Šeštadienio naktį nuo Vrublevskių bibliotekos sienos sostinės senamiestyje kontroversiškai vertinamo karininko J. Noreikos atminimo lenta buvo nuimta, o praėjusią savaitę sostinės taryba nusprendė atsisakyti Kazio Škirpos alėjos pavadinimo miesto centre, todėl ji pervadinta į Trispalvės.
Abu šiuos sprendimus lydėjo protestai ir nesutarimai. Vieniems tai – istorinio teisingumo atstatymas, kitiems – didvyrių paniekinimas ar net vandalizmo aktas.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų (VU TSPMI) docentės, filosofės Nerijos Putinaitės teigimu, jei tam tikri įrašai žmogaus biografijoje kelia abejonių, tokios istorinės asmenybės jokiu būdu negali būti heroizuojamos.
„Jie buvo tragiškos asmenybės. Daugeliu atvejų pasielgė herojiškai, bet nebuvo tokie, į kuriuos būtų galima orientuotis. [...] Pavyzdžiui, Adolfui Ramanauskui-Vanagui nieko neprikiši. Tai nereiškia, kad tokie žmonės, kaip Vėtra, turėtų būti pasmerkti. Tiesiog jiems nereikėtų statyti lentų ir paminklų“, – sako filosofė.
Anot N. Putinaitės, nors ir yra nuimamos dviprasmiškai vertinamų asmenybių atminimo lentos, pasikeitimų visuomenėje – nematyti.
„Aš pasigendu diskusijų. Neužtenka nuimti lentą ar pakeisti gatvės pavadinimą. Reikia, kad visuomenė suprastų, kodėl tai yra daroma. Į šiuos procesus galėtų labiau įsitraukti ir mokslininkai“, – pabrėžia filosofė.
Istoriko, Vilniaus universiteto docento Nerijaus Šepečio manymu, normalu, kad yra atsisakoma K. Škirpos alėjos pavadinimo, tačiau, anot jo, šis sprendimas yra kiek pavėluotas.
„Tai daroma ne dėl jo nusikaltimų – jis buvo pridaręs dalykų, už kuriuos neprisiėmė atsakomybės. Anksčiau Lietuvos gatvės buvo pavadinamos tam tikrų asmenybių vardais nesigilinant į tai, ką šios nuveikė, dėl to dabar turime pasekmes“, – paaiškina N. Šepetys.
Vertindamas J. Noreikos nuveiktus darbus, N. Šepetys teigia analizuojantis vis daugiau šaltinių, rodančių, jog jis buvo totalitarinių režimų auka. Kaip bebūtų, pašnekovo manymu, tai nėra asmenybė, į kurią reikėtų susitelkti.
„Atrodo, kad nėra didesnio herojaus už J. Noreiką. Jam keliami kaltinimai yra beprotiški. Verda aistros dėl jo veiklos, kuri nėra tokia reikšminga tiek kalbant apie inkriminuojamus aspektus, tiek apie atliktus žygdarbius“, – komentuoja istorikas.
Seimo nario konservatoriaus Arvydo Anušausko teigimu, J. Noreika, nors ir turi labai įvairiapusę biografiją, apie kurią galima išgirsit daug mitų, buvo svarbi asmenybė.
„Retas atvejis, kai grįžę iš lagerių žmonės imasi pogrindžio veiklos. Paprastai grįžę visi stengiasi nebeįsitraukti ar bent jau artimiausiu metu to nedaryti. Šiuo atveju turime kitokį požiūrį. Negana to, per labai trumpą laiką jis sugebėjo į savo veiklą įtraukti daugiau kaip 40 žmonių“, – pasakoja A. Anušauskas.
Nėra verti pagarbos
Kaip teigia Vilniaus meras Remigijus Šimašius, sprendimas atsisakyti J. Noreikos atminimo lentos buvo aptartas jau 2015 metais, todėl anksčiau ar vėliau būtų buvęs priimtas.
„J. Noreika gal ir nebuvo sumąstęs piktų kėslų, tačiau įsitraukė į žmonių suvarymą į getus, atėmė jų turtą ir šie buvo nužudyti. [...] Deja, kad ir kaip gerai vertintume kitus jo darbus, nuodėmių J. Noreika taip pat padarė“, – komentuoja Vilniaus meras.
R. Šimašius pabrėžia – negalima rodyti išskirtinės pagarbos tiems žmonėms, kurie savo veiksmais prisidėjo prie totalitarinio režimo vykdytos antihumaniškos politikos: „Ir K. Škirpos, ir J. Noreikos atveju yra tas pats.“
R. Šimašius kartoja, kad Jono Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lenta turėjo būti nukabinta dėl jo vaidmens Holokauste, tačiau tai, jog viskas atlikta ankstų šeštadienio rytą, vadina tarnybų klaida.
Anot mero, šeštadienio rytas pasirinktas tam, kad sprendimas būtų realizuotas „sklandžiai, be ekscesų, visuomenės dirginimų, perturbacijos ir gyvenimo trikdymo“, tačiau paros laikas buvęs netinkamai. R. Šimašius sako pavedęs lentą nuimti ryte ir tikėjęs, kad tai bus padaryta po 7 valandos, o ne prieš penkias ryto.
„Žmonės į tai pažiūrėjo per daug paprastai: „Grindos“ vyrai naktį dirbo kitus darbus, greičiau pabaigė, atvažiavo ir nukabino lentą. Bet iš tiesų neįvertino, kokią emocinę žinią tai galėjo pasisiųsti. Aš tai tikrai vertinu kaip tam tikrą klaidą. Kad šeštadienio rytas – normalu, bet tikrai ne prieš penkias, o turbūt apie septintą turėjo įvykti. Nes šia prasme žinia pasiųsta netinkama“, – sakė jis.
Įvardija ir daugiau atvejų
R. Šimašius skatina išlikti principingus. „Svarbu nubrėžti ribą, kada pagarbos žmogui negali būti, o kada yra kita situacija. Tai, kad Justinas Marcinkevičius parašė sovietus šlovinančių eilėraščių, neatėmė kitų žmonių teisių“, – tvirtina R. Šimašius.
Sostinės meras teigia nebematantis atminimo ženklų naciams, kuriuos reikėtų naikinti, tačiau asmenybes, kurių atminimas mieste siejamas su sovietais, įvardija dvi.
„Žinoma, tai yra P. Cvirkos paminklas ir taip pat Žvėryne kabanti lenta poetei Valerijai Valsiūnienei, kuri asmeniškai bendradarbiavo su KGB ir yra įdavusi ne vieną žmogų“, – teigia R. Šimašius.
N. Putinaitė pritaria, jog atminimo lenta Vėtrai anksčiau ar vėliau turėjo būti nuimta, tad nereikėtų mėginti to nustumti į šalį argumentuojant procedūriniais dalykais. Filosofė apibendrina – nors ir prasidėjo masiškas tam tikrų asmenybių įamžinimo simbolių šalinimas Lietuvoje, visuomenė dar ilgai nesulauks detalių tyrimų, pagrindžiančių tokius veiksmus.
„Norėtųsi, kad šioje diskusijoje dalyvautų mokslininkai ir būtų remiamasi jų autoritetu, bet ne tam tikromis nuomonėmis. Heroizavimas ir lentelių kabinimas yra vienas dalykas, bet lentelės nebuvimas ar žmogaus biografijoje ne visai palankių detalių atradimas nereiškia, kad jis yra pasmerkiamas ir nurašomas iš istorinių veikėjų. Tai yra skirtingi dalykai“, – LRT RADIJUI sako filosofė.
Išsamiau – laidos „Aktualijų studija“ įraše.
Parengė Gabrielė Sagaitytė.
