Lietuvoje

2019.07.28 10:05

Baškienė ragina „valstiečius“ nenervinti visuomenės: sprendimas turi būti toks, kokio prašo Pranckietis

Gytis Pankūnas, LRT.lt 2019.07.28 10:05

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) narė, parlamento vicepirmininkė Rima Baškienė įsitikinusi, kad drama „valstiečių“ gretose dėl Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio užsitęsė per ilgai. Įtakinga LVŽS atstovė įsitikinusi, kad V. Pranckietis neturėtų būti šalinamas iš partijos, o jo likimas parlamento vadovo kėdėje turėtų būti sprendžiamas ne kur kitur, o Seime.

R. Baškienė interviu LRT.lt tvirtino kol kas nematanti ženklų, kad LVŽS gretose bręstų maištas, po kurio gimtų nauja politinė jėga, galinti į savo pusę prisivilioti ir dalį partijai ištikimų žmonių. Vis dėlto, anot politikės, jei ir gimtų nauja partija, vargu, ar ji sugebėtų pavergti rinkėjų širdis per 2020 m. Seimo rinkimus.

– Jūs esate sakiusi, kad V. Pranckietis turėtų suprasti, kas yra koalicinis susitarimas, kas yra partijos valia ir kad jis turėtų pasitraukti iš Seimo pirmininko pareigų. Ar Jūsų pozicija po partijos tarybos, Etikos komisijos sprendimų nėra pasikeitusi?

– Dabar susiklostė tokia situacija, kad nueita per daug toli. Aš tai vertinu iš laiko perspektyvos. Kai prasidėjo tie įvykiai, o tai buvo birželio 12 diena, manęs žurnalistai paklausė, kaip aš pasielgčiau V. Pranckiečio vietoje, tai aš pasakiau, kad, jei tai būtų atsitikę su manimi, būčiau pati atsistatydinusi ir galvojusi apie tai, ką daryti, kad koalicija stiprėtų. Bet žinau ir kitą dalyką – kad ponas V. Pranckietis turi žinojimą ar nujautimą, jog yra kiti argumentai. Kalbu ne tik apie koalicijos formavimo tikslą. Galbūt tai yra asmeniniai nesutarimai su R. Karbauskiu. Tikriausiai jis tą savo jausmą, nujautimą, žinojimą grindė tais argumentais, todėl ir nežengė to žingsnio (pasitraukti iš Seimo pirmininko pareigų – LRT.lt), nepasielgė taip, kaip pasielgčiau aš arba bet kuris kitas bet kurioje valstybėje veikiantis politikas.

V. Pranckietis, aišku, paskaitė ir Seimo statuto straipsnius, ir tai, ką įpareigoja statutas – kad Seimo pirmininkas renkamas visai kadencijai, kad jį siūlo ne frakcijos – nes frakcijos tada dar nebuvo suformuotos – o ne mažiau kaip 10 Seimo narių. Jis tuo grindė savo poziciją. Bet niekas nemanė, kad tas procesas užsitęs taip ilgai.

Kitas dalykas – „socialdarbiečių“ akcentai. Jiems ta pozicija (Seimo pirmininko – LRT.lt) nėra svarbi, ji nėra reikalinga ir tai verčia Seimo pirmininką sakyti: „šitiems nereikia, o „valstiečiams“ Seimo pirmininko pozicija yra svarbi“. Ar partijai svarbiau neturėti Seimo pirmininko, ar jį turėti? Jeigu pirmininkas veikia komandos, Seimo darbo stiprinimo, gerinimo tikslu, darbų, kuriuos įsipareigojome padaryti, įgyvendinimo tikslu, jis tai įvertina.

– Tad kaip reikėtų išspręsti kilusią dilemą?

– Šitoje situacijoje atėjome iki to, kad vienaip ar kitaip reikia rasti sprendimą, o sprendimas turėtų būti toks, kokio ir prašo V. Pranckietis – jis Seime išrinktas, jis Seime ir turi būti atstatydintas arba ne. Organizatoriai, kurie tai daro, manau, per daug tempia laiką. Mano supratimu, reikėjo tai padaryti, kiek įmanoma, greičiau. Dabar mes į visuomenę išnešame savo netvarką partijos virtuvėje. Jeigu yra sprendimas, jeigu yra koalicinė sutartis, tai, pirma, reikia kalbėti su pačiu V. Pranckiečiu, priimti sprendimą ir išeiti į viešumą, nenervinant žmonių, neparodant, kad mes nesugebame susitarti.

Dabar gi Lietuvos žmonės, išreikšdami pasitikėjimą Seimo pirmininku – ką rodo reitingai – įrodo, kad jie pasitiki V. Pranckiečiu, kad jie mano kitaip. Ta mūsų vidinė kova, galbūt, opozicijai yra naudinga.

– O ar Jūs pasitikite V. Pranckiečiu? Ar manote, kad jis turėtų likti Seimo pirmininko pozicijoje?

– Vertinu jo, kaip Seimo pirmininko, darbą. Jo darbą vertina ir R. Karbauskis ir jis V. Pranckiečio darbą vertina pozityviai. Aš, kaip Seimo vicepirmininkė, turbūt daugiausiai darbe turiu sąlyčio taškų su V. Pranckiečiu, tai galiu pasakyti, kad V. Pranckietis pateisina Seimo pirmininko pareigas. Politiškai žiūrint, jau dabar sunku vertinti, nes procesas šitiek užsitęsė. Jeigu partija, iniciatoriai imsis iniciatyvos, tai jie turi vykdyti Seimo pirmininko atstatydinimo procedūrą.

Ką pasakė partijos Etikos ir procedūrų komisija? Jie nemato V. Pranckiečio asmenyje veikimo prieš partiją, nes jie mano, kad tokios pareigos partijai yra tam tikras indėlis į partijos veiklą. Juo labiau ir pats Seimo pirmininkas neatsisako buvimo kartu su partija, veikimo kartu.

– Bet R. Karbauskis mano, kad V. Pranckietis turėtų būti išmestas iš partijos?

– Už ką žmonės šalinami iš partijos? Tai nurodoma partijos įstatuose. Kodėl buvo kreiptasi į partijos Etikos komisiją? Įstatuose numatyta, kad tarybos narys gali kreiptis į tarybą ir taryba priima sprendimą. Gerai, renkime taryboje pokalbį, kalbėkimės, įrodykime, kad V. Pranckietis savo veiksmais padarė neigiamą įtaką partijai. Bet čia kyla abejonės, ar tikrai toks veiksmas padarė neigiamą įtaką. Iš partijos šiaip jau žmonės šalinami, kai jie padaro kokį nors korupcinį veiksmą. Nėra tokio nusikaltimo.

– R. Karbauskis pareiškė, kad į eurokomisarus siūlomas Virginijus Sinkevičius, tačiau S. Skvernelis pareiškė, jog dėl šios kandidatūros nėra sutarta. Kas nutiko? Ar tai yra dar vienas konfliktas?

– Aš to nepavadinčiau konfliktu, nes tai buvo pozicija, kuri buvo aptarta frakcijoje. Mes žinome ir prezidento pasiūlymus, ir tai, ką sako opozicinės ir ne tik opozicinės frakcijos, tai yra, kad sprendimą dėl eurokomisaro jau reikia priimti greičiau.

V. Sinkevičius – puikus, jaunas politikas. Gal patirties, vertinant iš europinių pozicijų, jis neturi daug, bet jo gebėjimai, jo pozicija, kaip ministro, tenkina. Jeigu man reikėtų įvertinti visas tris minimas pavardes (kandidatų į eurokomisarus – LRT.lt), tai aš V. Sinkevičių matau kaip visą galvą aukštesnį už kitus. Juo labiau – labai nustebčiau, jei Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga siūlytų ne V. Sinkevičių, o Vilių Šapoką ar Žygimantą Vaičiūną. Tai yra normalu, nes V. Sinkevičus yra partijos narys. Reikia atsiminti, kas siūlo eurokomisarą. Jį siūlo Vyriausybė, tada suderina su prezidentu ir teikia Seimui, kuris priima protokolinį nutarimą. Vyriausybė įvertina ir prezidento, ir Seimo nuomones.

– Bet kodėl tada įvyko nesusikalbėjimas dėl eurokomisaro tarp LVŽS ir premjero?

– Gal tik toks įspūdis susidaro... Aš tikrai nedalyvauju derybinėse grupėse. Yra R. Karbauskis, yra ministras pirmininkas ir jų valioje yra sprendimų priėmimas. Viliuosi, kad jie sprendimą suras.

– Ar nematote signalų, kad „valstiečių“ gretose bręsta atskira grupė žmonių, kurie gali įkurti naują politinę jėgą, prisivilioję į ją ir Jūsų kolegas?

– Jėgų skaldymasis niekada neatneša pozityvo tai jėgai, kuri jau yra. Jeigu nuo jos atskyla tam tikra dalis žmonių, tai būtų labai didelis praradimas. Aš to tikrai nelinkėčiau, nenorėčiau. Būtų tikrai liūdna, jeigu stipri jėga, didelė frakcija suskiltų. Neaišku, kaip ir su kuo ji veiktų. Kas tada formuotų valdančiąją daugumą? Likus metams iki rinkimų, visų pirma, reikia galvoti apie atsakomybę prieš žmones. Ar „valstiečiai“, atėję į valdžią su tokiu dideliu pasitikėjimu kreditu, sugebės įvykdyti darbus, dėl kurių atėjo? Jeigu jie prieš pabaigą susiskaldo dėl valdžios, dėl to, kad kažkas sakys, jog „esame populiaresni, padarysime geriau“, jeigu niekins vieni kitus – tai bus pats blogiausias variantas. Manau, kad kaip ir šeimoje, jeigu susipyksti, reikia rasti sprendimą, susėsti, viską išsiaiškinti ir dirbti, o ne vadovautis ambicijomis.

– Bet galbūt tam būrys žmonių įsitikinę, kad galėtų užkariauti rinkėjų širdis, būtent pabrėždami, jog „nusivylėme „valstiečiais“, tad padarysime geriau“? Ar to nesibaiminate?

– Neturiu jokių patikrintų argumentų taip teigti. Taip, emociniu pagrindu, iš pykčio daug kas taip pašneka: „va, aš nebuvau išgirstas“, „buvau nesuprastas, tai išeisiu“. Bet tai dažniausiai yra tokie teiginiai kaip Agnės Širinskienės, kuri aiškino, jog nedalyvaus rinkimuose, išeis į kitą frakciją. Tai tėra emocija. Kuo ji pasibaigė? Pergalvojimu ir racionaliu sugrįžimu namo. Nereikėtų švaistytis žodžiais, pirmiau, reikia pagalvoti. Tikiu, kad ir kolegos pagalvos, nes yra daug argumentų, dėl kurių reikia susimąstyti. Ką galima pasiekti, neturint biudžetinio finansavimo? Tu negali gauti iš kitur lėšų. Neturi komandos, kuri yra patikrinta. Naujų partijų kūrimasis? Taip, atsiranda vieni ar kiti nauji gelbėtojai, bet tie, kurie jaučiame atsakomybę, kurie esame seni partijos nariai, linkime, kad to neįvyktų.

– Jūs nebijodavote oponuoti R. Karbauskiui. Ar šiuo metu esate patenkinta jo lyderyste, praėjus derybų dėl koalicijos procesui?

– Visi gali padaryti klaidų ir R. Karbauskis jų neišvengė taip pat. R. Karbauskį pažįstu jau 23-ejus metus ir esu tas žmogus, kuris jam pasako tai, kas galbūt jam gali ir nepatikti. Bet draugas yra tas, kuris pasako apie problemas, nenorėdamas pikto, bet siekdamas, kad problemos būtų išspręstos.

Vertindama laikotarpį nuo kadencijos pradžios manau, kad R. Karbauskis išmoko išgirsti. Jeigu jis anksčiau buvo labiau kategoriškas, tai dabar mūsų partijoje, frakcijoje atsirado daugiau kalbėjimosi ir demokratijos. Aš, kaip sena jo bendražygė, matau R. Karbauskio stiprų pasikeitimą ir tas pasikeitimas nėra į bloga.

Svarbiausia, kad mes rastume susikalbėjimą su tais, kurie kelia problemas, jų neįvardindami priešais. Turime galvoti, kaip gali kalbėtis ir R. Baškienė su A. Širinskiene. Čia nieko nėra tragiško, nors esame labai skirtingos. Kažkada veikėme kartu, po to jos pozicijos buvo kitokia, galbūt labiau skundimo pozicija. Man skundai yra negatyvus dalykas, aš ieškau kompromiso. O R. Karbauskio asmenyje matau tą žmogų, kuris galėtų toliau veikti, bet jis turi išmokti kalbėtis, jis tą daro, tik ambicijos niekada neturėtų paimti viršų.

– Sakote, kad R. Karbauskis išmoko išgirsti. Ar, Jūsų manymu, ir V. Pranckiečio istorijoje jis sugebėjo išgirsti Seimo pirmininką?

– Jūs teisus. Yra galbūt atskiri žmonės, kurių nuostatos nesutampa, bet palikime tai laikui spręsti. Viliuosi, kad ir čia bus rastas sprendimas.

– Postų dalybos koalicijoje, panašu, dar iki galo nesibaigė. Ar Jūs, kaip patyrusi derybininkė, turėtume priekaištų šiam procesui?

– Jau pakeista tiek daug ministrų ir beliko pakeisti tik vieną ministrą, nes priešingu atveju reikėtų pasitikrinti pasitikėjimą dėl Vyriausybės programos. Jeigu bus patvirtinta senoji Vyriausybė, o po to pakeisti trys ministrai, svarbiausia, kad ministrų pakeitimas būtų suderintas su prezidentu. O Seimo prievolė – priimti ministro priesaiką. Seimas, deja, nebalsuoja dėl ministrų. Tai yra ministro pirmininko ir prezidento susikalbėjimo ir susitarimo reikalas. Kalbant apie ministrus, manau, kad pati didžiausia klaida buvo tai, jog buvo nepaskubėta dėl švietimo ir mokslo ministrės (Jurgitos Petrauskienės – LRT.lt) ir ji nebuvo pakeista greičiau. Kodėl buvo pakeisti aplinkos ir kultūros ministrai, aš neturiu atsakymo. Galbūt būtų lengviau, jei nebūtų skubėta.

– Ar, Jūsų manymu, dabartiniai „valstiečių“ ministrai dirba gerai ir jų keisti nereikėtų?

– Dėl kai kurių ministrų sprendimai jau priimti jie bus pakeisti. Manau, tai yra teisinga, nes frakcijos ir Vyriausybės sąlytis turi būti labai tamprus. Jeigu ministras eis viena kryptimi, o frakcija kalbės kitaip, tai ir įvyks tokie nesusikalbėjimai kaip nutiko su švietimo ir mokslo ministre.

Ministrams valdančiojoje daugumoje prisiimti atsakomybę už savo darbus nėra lengva. Manau, kad ir Aurelijui Verygai, ir kitiems reikėjo padaryti galbūt nepatogius, bet reformos ypač reikalingus darbus. Tų darbų atlikimas nebuvo rožėmis klotas, mat reikėjo ir per spyglius praeiti. Vis dėlto didesnė bėda buvo mūsų negebėjimas komunikuoti, mūsų nuo pirmų dienų susipykimas su žiniasklaida. Tai yra klaidos, kurios sukūrė tam tikrą šaltą lauką, kuriame praeityje veikti buvo sunku. Kalti esame mes patys ir iš klaidų turime mes mokytis.

– Grįžtant prie postų dalybų temos, panašu, kad „tvarkiečiai“ gali iš viso likti be ministrų portfelių. Ar sąžininga taip elgtis koalicijos partnerių atžvilgiu?

– Yra koalicinė sutartis ir ji anksčiau ar vėliau turi būti įgyvendinta tomis aplinkybėmis, kokiomis buvo sudaryta. Jeigu ne, tada reikia sėsti ir iš naujo surasti kažkokius sprendimus. Partijos „Tvarka ir teisingumas“ atstovų Seime yra tik šeši asmenys su vienu paskolintu „valstiečių“. Tas paskolinimas man moraliai atrodo netinkamas. Siūliau visai ką kitą – sumažinti frakcijos narių skaičių ir nepažeidinėti Seimo statutą.

– Jūs turite omeny Seimo statuto pataisą?

– Dabar nustatyta, kad frakcija gali būti sudaroma ne mažiau kaip iš septynių narių. Galbūt reikėjo pakeisti Seimo statutą, numatant, kad frakciją galėtų sudaryti šeši ar penki nariai kaip yra savivaldoje. Tada nebūtų reikėję skolinti žmogaus, kad būtų sudaryta frakcija. Kitas kelias, kurį siūliau, yra jungtinė „valstiečių“ ir partijos „Tvarka ir teisingumas“ frakcija. Man Seimo statutas ir jo normos yra šventas dalykas. Taip, galima statutą tobulinti keisti, bet tik jį pakeitus, galime veikti.