Lietuvoje

2019.08.14 14:19

Lietuvos Apendikso praeitis ir dabartis – Stasės iš Poškonių lūpomis: apie lokį, uogas ir sovietus

Ineta Nedveckė, LRT.lt2019.08.14 14:19

Poškonys – vadinamajame Lietuvos Apendikse esantis gatvinis kaimas, išsaugojęs ne tik archajišką architektūrą, bet ir, jei taip galima pavadinti, archajišką gyvenimo tėkmę. Be skubos ir susvetimėjimo, kaip įprasta šiandienos mieste. Iškalbinga detalė – piniginę parduotuvėje pamiršusias mergaites į lauką išbėgusi pardavėja šaukia vardais, vardu kreipiasi ir į kiekvieną lankytoją. Nebent tai būtų prašalaičiai kaip, pavyzdžiui, čia apsilankiusi LRT.lt komanda.

LRT.lt tęsia straipsnių ciklą „Aplink Lietuvą“! Visą vasarą žurnalistai keliauja po atokiausius šalies regionus ir miestelius, kalbina vietos gyventojus, verslininkus bei aktyvius bendruomenių narius, kad jų unikalias istorijas išgirstų visa Lietuva. Apie tai portale LRT.lt skaitykite kiekvieną savaitę.

Prisiduria mėlyniaudama

Poškonyse su Dieveniškių istorinio regioninio parko vyr. specialistės Irutės Eidukienės pagalba surandame Stasę Petrilionienę. Čia gimusią ir čia pasitikusią savo 78 gimtadienį. Ponia Stasė pamačiusi smalsius veidus džiaugiasi, tik kiek kuklinasi, kad kasdieniais drabužiais apsivilkusi, – negražu prieš fotografą. Patikinta, kad nuotraukos bus gražios, Stasė nusišypso ir istorijų skrynia prasiveria.

„Mūsų kraštas tylus, ramus, oras neužterštas – Lietuvos apendicite yra pats ramiausias kampas“, – iškart puola girti gimtinės. Tačiau pripažįsta, kad ne viskas rožėmis klota, – gyvena čia žmonės įvairūs. „Kiti labiau nori pasėdėti ir alaus pagerti. Bet tokių yra visur“, – kalba ji, galva modama į toliau sėdinčius vyrus.

Taip pat skaitykite

Šiltojo metų laiko dienas Stasė leidžia rinkdama miško gėrybes. Kai viešėjome, buvo pats mėlynių sezonas, o moters kasdienybė atrodė taip: pora dienų rinkimo, viena – pardavinėjimo.

„Uogas vežame parduoti – į Šalčininkus arba į Vilnių. Vilniuje brangesnės. Ir vakar buvau Halės turguje, tai po 4 eurus už litrą pardavinėjome. Vienos moterys jau barėsi – sako: parduokit po 5 eurus. Sakau: griekas po 5 pardavinėti. Sunku rinkti, bet kas ten yra tas litras. O už 5 eurus jau pusantro kilogramo mėsos nusipirksi“, – pasakoja ji.

Iki Halės turgaus Stasė važiuoja autobusais. Vienu – iki Šalčininkų, o ten persėda į kitą – jau iki Vilniaus. Susisiekimas tarp Šalčininkų ir Vilniaus geras, o štai tarp Poškonių ir Šalčininkų – jau prasčiau. Šeštadienį autobusas važiuoja tik 2 kartus (galima išvažiuoti ir grįžti), darbo dienomis – jau dažniau, bet vis tiek kartais tenka pasinaudoti paslaugių kaimynų pavėžėjimu.

Kelionei, su visomis nuolaidomis pensininkams, ji išleidžia 5 eurus. O užsidirba, kaip išdidžiai pareiškia, – kartais net 70 eurų. Tiesa, rinkti tenka bent porą dienų, pardavinėti – dar vieną. O šiemet dar uogų nedaug, smulkios, matyt, nušalo pavasarį. Galima jas priduoti ir atvažiuojantiems supirkėjams, bet uždarbis tada jau nebus toks didelis.

Baltarusijoje visuomet rodėsi pigiau

Kalbėdama apie savo kelionę į Vilnių, ji prisimena vaikystę, kai tekdavo ten vykti pirkti duonos arba eiti pasitikti iš ten atvykstančios mamos. Buvo metas, prisimena Stasė, kai nei Poškonyse, nei Šalčininkuose duonos nebuvo galima nusipirkti.

„Kai atėjo sovietinė valdžia, viskas labai pasikeitė. Buvo gaila, kad atėmė žemes. Paliko 60 arų – kaip iš jų išgyventi? Tai duonos važiuodavom net į Vilnių pirkti. Ir nebūdavo autobusų. Bet čia rinko akmenis statyboms, tai tomis mašinomis nuvažiuodavome“, – pasakoja ji.

Tuomet kolūkiai jau egzistavo, tik atlyginimų dar niekas negavo. Pradėjus juos mokėti, Stasės šeimai pasidarė lengviau: „Jau ir į Šalčininkus, o galiausiai – į pačius Poškonis duonos atveždavo ir galima buvo jos nusipirkti čia pat.“

Tiesa, apsipirkimo keliai, pasak Stasės, vedė ir į Baltarusiją. Veda į ją ir dabar. Žinoma, tuos, kurie turi vizas. Ji prisimena, kad kažkaip Baltarusijoje lyg ir pigiau visada būdavo.

Dabar apsipirkti jai visiškai pakanka vietinės parduotuvėlės. „Galima ir palyginus nebrangiai apsipirkti, ir visko yra tose parduotuvėse“, – pabrėžia vietinė gyventoja.

Labiausiai už viską laukia ekskursijų

Stasė čia sukasi kaip vijurkas. Nuo mažų dienų dirbdavo ūkio darbus ir tik šiemet atsisakė auginti avis, nes jau per sunku. Gyvena dabar su 2 šunimis ir kate.

„Kai man buvo nedaug metų, tai aš su pjautuvu rugius pjoviau, avižas (ir dabar turiu pjautuvą), pėdukus statėme. Moku ir sėti, ir akėti. Mokė tėtis arti (sūnų nebuvo – buvom keturios dukros), bet man buvo per sunku – plūgą arklys ištraukia ir ištraukia“, – prisimena ji.

Moka Stasė ir austi, siūti, megzti. Štai ir dabar namuose – kalnas primegztų kojinių. Tačiau ir mezginius, ir uogas ji gali padėti į šalį, kai tik kas pasiūlo ekskursiją. Bėda tik, kad paskutiniu metu jų organizuojama vis mažiau.

„Ir kunigas organizuodavo. Reikės sekmadienį nuėjus į bažnyčią paklausti, kodėl nieko neorganizuoja. [...] Reikia, kad nuvežtų kažkur pažiūrėti, – užsimiršta vietos“, – sako Stasė.

Atklysta lokys

Dieveniškių krašto miškuose ir pievose Stasei teko matyti įvairiausių gyvūnų – netgi danielių. Ji įsitikinusi, kad vienas kitas lokys čia vis praeina (viena vietovė net vadinama Lokinėmis), nors jo čia nėra regėjusi – tik zoologijos soduose ir per televizorių.

Ji pasakoja, kad gyvūnas, paliekantis didesnes nei vilko pėdas (jas pačiai teko aptikti), iš gretimos šalies atklysta kasmet pavasarį, kai po žiemos dar būna likę šiek tiek sniego.

„Lokys savo seną vietą žino ir palieka savo ainiams ir jie turi aplankyti tą vietą. Lokys čia kadaise vedė [vaikus], tėvai, seneliai pasakojo. [...] Lokys savo senos vietos niekada nepalieka“, – tikina Poškonių gyventoja.

Eilės visagalės

Pasakodama savo ir krašto istorijas, Stasė vis šypsosi. Pasiteiravus, ar visuomet ji tokios geros nuotaikos, patikina, kad tikrai taip.

„Man kad ir blogai, aš atsisėdu – kryžiažodį pasprendžiu nuo pradžios iki galo ir nuotaika pasidaro geresnė“, – pabrėžia ji. Nors gyvenime matė ir karą, ir kentė nepriteklių, o galiausiai visai neseniai sudegė jos namai. Šiuo metu Stasė glaudžiasi socialiniame būste.

„Atsimenu, karo metais, kai sėdėjome apkase, buvome visai mažos, rusų kareivis padovanojo tokį batelį-žaislą ir pasakė, kad, jeigu kur nors tokį rasime, neimtume. Jau po karo upėje pastebėjome gulintį kažkokį žaisliuką. Paskui paaiškėjo, kad ten buvo bomba – paimtume ir visi galėjome žūti“, – pasakoja ji.

Gyvenant sovietmečiu – jau kiti išgyvenimo niuansai. Ji mėgdavo rašyti eilėraščius, o vėliau renginiuose juos deklamuodavo. Kartą ji sukūrė eilėraštį apie tai, kad kaime vis neįvedama elektra. Dar ir dabar posmelį iš atminties padeklamavo: „O Jonušų kaimely / Dar žibalinės lempos / Penki ten mokinukai / Išsivaduoti rengiasi.“

„Tik kai parašiau eilėraštį, tai ir įvedė elektrą, – šypsosi ji ir prisimerkusi bando iš nuotrupų sulipdyti posmą apie pirtį. Ją irgi pavyko išsikovoti tokiu būdu. – Pirties mes laukiam / Galbūt jau šimtą metų, / Bet kolūkio galvelės / Statyti jos nenumato.“

Posmas po posmo atmintyje atgyja eilės apie melžėjėles, kurios siekia rekordo pieną praskiesdamos vandeniu, į upę tekančias srutas, į kreinyčią (pelkėtą vietą) įvarytą telyčią.