„Pacientai vis dar mėgsta užpiltines, trauktines ir tepalus, kuriuos įsigyja turguje ar kaimuose pas kabutėse ligas išmanančius specialistus“, – LRT RADIJUI sako integracinės onkologijos specialistė, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) gydytoja rezidentė Dainora Mačiulienė.
Sergančiuosius onkologinėmis ligomis gydytoja ragina imtis ne alternatyvių gydymo metodų, bet papildomų priemonių – jogos, onkologinio masažo, meno terapijos užsiėmimų ar kitų padedančių būdų.
– Esate chemoterapijos rezidentė, tačiau turite holistinės onkologijos sertifikatą. Kodėl ėmėte derinti šias sritis?
– Besiruošdama klinikinei praktikai susidūriau su vis daugiau onkologinių pacientų, nežinančių, kaip jie galėtų patys sau padėti. Įprastai klinikinėje praktikoje papildomoms gydymo priemonėms dėl laiko ir žinių stokos neskiriama daug dėmesio, tačiau pasidomėjusi pastebėjau, kad tai yra besivystanti ir ypač populiarėjanti pasaulyje sritis tiek tarp klinicistų, tiek tarp jų artimųjų. Bandydama atsakyti į iškilusius klausimus, ėmiausi papildomų holistinės onkologijos studijų.
– Alternatyvios priemonės ir medicina daliai žmonių atrodo tarsi vienas kitam prieštaraujantys dalykai.
– Noriu pabrėžti, kad mes kalbame ne apie alternatyvią mediciną. Alternatyva yra tada, kai atsisakoma pagrindinio gydymo. Alternatyvi medicina yra nerekomenduojama, jokia medicinos mokykla nedėsto alternatyvios medicinos.
Mano specializacija – papildomos priemonės, skiriamos greta pagrindinio gydymo. Jos sumažina šalutinį chemoterapijos poveikį, gerina gydymo rezultatus ir paciento gyvenimo kokybę.
– Integracinės onkologijos tinklapyje teigiama, kad akupunktūra, onkologinis masažas, fizinis aktyvumas, meno terapijos ir kitos papildomos gydymo priemonės yra veiksmingos ir naudingos mažinant vėžio sukeltą skausmą, pykinimą, vėmimą, nerimą, gerina gyvenimo kokybę ir atsaką į gydymą. Kiek Jūsų kolegų Lietuvoje su tuo sutiktų?
– Manau, kad mažai.
– Esate lyg balta varna?
– Tam tikra prasme, taip, tačiau šiandien kolegos mane entuziastingai išleido iš darbo su ta mintimi, kad tai yra žinia, kurią būtina skleisti. Sunku pasakyti, kiek būtų su manimi sutiksiančių specialistų, tačiau tikiuosi, kad apie tai bus kalbama ne tik pasaulyje, bet ir Lietuvoje. Mes kalbame apie įrodymais grįstas rekomendacijas, o ne šarlatanizmą, kuris Lietuvoje vis dar yra gajus.
– Ką Jūs vadinate šarlatanizmu?
– Šarlatanizmu vadinu tas alternatyvias priemones, kurios nėra pagrįstos moksliškai ir kartais netgi yra pavojingos. Pacientai vis dar mėgsta užpiltines, trauktines ar tepalus, kuriuos įsigyja turguje ar kaimuose pas onkologines ligas kabutėse išmanančius specialistus. Neretai Lietuvoje būriuojasi daugybė automobilių prie trobelių, kuriose prekiaujama stebuklingomis priemonėmis. Reikia turėti omenyje, kad stebuklingų metodų nėra.
– Kaip atskirti šarlatanizmą nuo papildomos priemonės, kuria galima pasitikėti?
– Visada reikia konsultuotis su specialistu. Ieškant pagalbos būtina įsitikinti, ar žmogus išmano savo darbą ir kuo grindžia siūlomas priemones. Specialistas reikalingas tam, kad paskirtų priemones, atitinkančias konkrečią ligą ir situaciją.
– Pavyzdžiui, vienų ar kitų eterinių aliejų naudojimas vieniems atrodo kaip įtikėjimas stebuklingomis galiomis. Kiti teigia baigę aromaterapijos studijas ir cituoja mokslo tyrimus apie tai, kaip eterinis aliejus gali pagerinti savijautą po chemoterapijos. Kokiu aromaterapeutu reikėtų pasitikėti šiuo atveju?
– Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) mokslininkai nuolat apie tai kalba ir primygtinai rekomenduoja eiti pas jogos specialistą, kineziterapeutą ar bet kurį kitą specialistą, kuris išmano onkologines ligas, nes kiekvieno paciento liga yra specifinė ir jai gydyti reikalingas individualus gydymas. Neužtenka vien pacituoti perskaityto tarptautinėje literatūroje straipsnio – reikia tai išmanyti. Ypač svarbu, kad pasirinktas specialistas bendrautų su onkologu – kiek nors apsiskaitęs aromaterapeutas vienas yra bejėgis. Mes skatiname pacientus domėtis apie savo ligą, tačiau kartu konsultuotis ir su specialistu.
– Ką daryti, jeigu pats gydytojas netiki, pavyzdžiui, akupunktūros veiksmingumu?
– Jeigu nesutampa nuomonės, visada galima apsilankyti pas kitą specialistą. Natūralu, kad nė vienas specialistas negali išmanyti visko ir žinoti naujausių tyrimų. Dėl šios priežasties medikai bendradarbiauja, rengia konferencijas ir dalijasi žiniomis, kad galėtų padėti pacientams.
– Fizinis aktyvumas. Kiek gera fizinė savijauta ar raumenų būklė gali pagerinti sergančiojo gyvenimo kokybę?
– Iš principo, visais atvejais sportas yra naudingas, išskyrus tuos atvejus, kai paciento kraujo rodikliai yra žemi ir tai gali būti rizikinga dėl galimų infekcijų. Tokiu atveju rekomenduojama daugiau ilsėtis, tačiau, nesvarbu, kokia yra ligos stadija ar diagnozė, minimalus fizinis aktyvumas yra reikalingas. Specialistas turėtų įvertinti, kur liga yra labiausiai išplitusi. Mes rekomenduojame dieną pradėti nuo 30 minučių vidutinio intensyvumo mankštos ar dviračio mynimo, kas gali tapti puikia pradžia.
– Kaip gali padėti joga?
– Visų pirma, jogos specialistas privalo turėti gilesnį supratimą apie onkologines ligas – būtų naivu tikėtis, kad įprasti užsiėmimai grupinėse treniruotėse padės. Viskas priklauso nuo paciento lūkesčių: ar tikimasi meditacijos, ar fizinio krūvio, o jau tada gydytojas gali sudaryti individualią programą. Joga gali padėti esant vidurių užkietėjimui, pykinimui ir panašiems simptomams.
– Dailės terapija taip pat minima kaip priemonė, kuria sergantieji onkologinėmis ligomis gali naudotis. Kaip ji gali padėti?
– Fantastiškai. Teko pačiai su tuo susidurti. Tai yra gana nauja sritis, tačiau vienareikšmiškai turinti įrodymų, jog tai pasiteisina. Kalbėjau su viena paciente, kuri tai išbandė, ir ji buvo labai patenkinta. Tai buvo puikus neverbalinis psichoterapijos seansas, kurio metu kartu su specialisto pagalba randamas būdas emocijoms išreikšti.
– Onkologinis masažas. Kas tai?
– Jis skiriasi nuo mums įprasto masažo. Šis masažas turi būti atliktas specialisto, nes yra ypač svarbu, kaip jis atliekamas, kokio yra intensyvumo.
Amerikoje yra įsteigta Onkologinio masažo asociacija, rengianti specialistus ir teikianti rekomendacijas, kaip įtraukti onkologinį masažą, kuris yra ypač veiksmingas metodas, į klinikinę praktiką. Verta pabrėžti, kad tai nėra limfodrenažinis masažas, kurį paprastai žmonės renkasi po operacijų, kai galūnėse ima kauptis skysčiai.
– Koks Jūsų požiūris į kanapių aliejų?
– Žiūrint kokiais tikslais. Lietuvoje jis nėra įteisintas, o Amerikoje ir Kanadoje rekomenduojamas pykinimo mažinimui ir apetito gerinimui po chemoterapijos. Kaip ir minėjau, visas papildomas gydymo priemones būtina aptarti su gydytoju.
– Vakarų medicina dirba ne su liga, bet su jos priežastimis. Kaip į tokius pasakymus reaguojate Jūs? Ar tai yra žinia medikams kalbant apie integracinę onkologiją?
– Tam tikra prasme, taip. Mes gydome pasekmes ir ligos komplikacijas, tačiau gilinamės ir į profilaktiką ir į tai, ką žmonės gali patys padaryti, kad nesusirgtų. Sakyti, kad medicina nekreipia dėmesio į ligų profilaktiką, būtų neteisinga, nes medikai apie tai labai daug šneka. Klausimas, ar žmonės įsiklauso.
– Ar integracinė onkologija gali padėti sunkiai sergantiesiems? Ar tai tik pakelia sergančiųjų nuotaiką, kurią ne visi nori kelti?
– Bet juk nuotaiką reikia kelti, nes ji prisideda prie įvairių cheminių reakcijų, medžiagų, išsiskiriančių organizme ir atliekančių tam tikrą funkciją. Vienas integracinės onkologijos tikslų – pagerinti gyvenimo kokybę, į kurią įeina ir pakilesnė nuotaika, ir pozityvesnė pasaulėžiūra. Kiek tai bus veiksminga – mokslas atsakyti negali. Galbūt vienam žmogui tai padės jaustis geriau vieną dieną, o kitas jausis geriau visą vasarą. Neužtenka vien gydymo vaistais – reikalinga ir pačio paciento pagalba sau.
Išsamiau – laidos „10–12“ įraše.
Parengė Gabrielė Sagaitytė.
